Juozas Ruzgys: „Per nepriklausomybės laikotarpį Bažnyčia neužaugino žurnalistų kartos“

Kaip jūs vertinate krikščioniškos arba siauriau, katalikiškos žiniasklaidos padėtį Lietuvoje? Dažnai yra sakoma,kad turime per mažai katalikiškos žiniasklaidos. Arba atvirkščiai,  kad kaip tik,  jos yra per daug – yra keletasportalų, yra nemažai žurnalų, skirtų įvairioms auditorijoms, ir neretai sakoma, kad nėra tiek tikinčių žmonių. Kaip jūs matote šią situaciją? Kokia yra katalikiška žiniasklaida Lietuvoje? Jos užtenka, ar reikia daugiau? Ji kokybiška ar reikėtų kokybiškesnės? Ji per liberali, o gal per daug radikali?

Mano nuomone įvairovė visada gerai, nes Bažnyčia tikrai yra labai plati ir apima pačius įvairiausius žmones. Nuo tikrai konservatyvių, iki labai liberalių. Ir kiekvienas randa sau Bažnyčioje vietą, tarp pačių skirtingiausių socialinių ir politinių pažiūrų žmonių.

Tačiau jei žvelgtume į finansinę šios realybės pusę, tai manau, kad yra įkykęs susiskaidymas, kuris labai kenkia katalikiškai žiniasklaidai. Būtent tai iš kiekvieno atima finansinius resursus, kurių ir taip nėra daug.

Kai atėjau vadovauti bernardinai.lt  galvojau apie tam tikrą modelį, kuris vienytų visus po vienu skėčiu ir tai leistų susimažinti administracines išlaidas bei racionaliau valdyti resursus. Pavyzdžiui, man pavyzdys yra Italijos vyskupų konferencijos dienraštis „Avvenire“, kuris po savo sparnu yra suvienijęs labai įvairias kryptis bei pozicijas ir kiekvienas tikintis žmogus ten gali atrasti savo vietą. Aišku, tai yra kitokia šalis, kuri turi labai daug vietinių, regioninių žiniasklaidos priemonių. Lietuvai labai tiktų toks modelis, kuris būtų gana artimas LRT. Po nepriklausomybės toks bandymas buvo, tik nesėkmingas, galbūt iš ten ir ateina tos neigiamos patirtys. Manau, kad radijui, portalui ir žurnalui tikrai geriausia būtų vienas apjungiantis modelis, tačiau šiuo metu tai nėra įmanoma dėl tarpusavio pykčių ir asmeniškumų, kurių tikrai yra gausu.

Ar katalikiška žiniasklaida turėtų atstovauti Bažnyčiai, perteikti jos poziciją, ar turėtų nebijoti užklausti ir kritikuotiBažnyčią? O galbūt  būti kažkur per vidurį? Koks būtų sveikas kelias, kad katalikiška žiniasklaida nebūtų tikBažnyčios ruporas, kuris tik teigiamai perteikia tai, kas vyksta?

Čia mes turime atskirti kelis dalykus – ar mes kalbame apie institucinę žiniasklaidą ar tam tikrai pozicijai atstovaujančią žiniasklaidą. Jeigu kalbame apie institucinę žiniasklaidą, tai tada yra natūralu, kad turi būti atspindėtos vienos ar kitos pozicijos. O jeigu kalbame tik apie žiniasklaidos kryptį, tai žiniasklaidos misija yra žvelgti atviromis akimis į pasaulį, matyti ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga, kalbėti ir apie vieną ir apie kitą. Kaip krikščionys atsiliepdami į popiežiaus kvietimą, neturėtume į blogybes žvelgti kaip į skandalus, bet mąstyti konstruktyviai, ieškoti sprendimų ir bernardinai.lt visada tai darė. Kai, pavyzdžiui, iškyla sudėtingi klausimai dėl kunigų sprendimų palikti kunigystę ar pan., mes nesimėgaujame skandalais, bet stengiamės žiūrėti konstruktyviai, nenutylint, bet klausiant, ką mes galime daryti, kad ateityje tai nepasikartotų ir kaip padėti ir tiems, kurie atsiduria vienoje ar kitoje sunkioje gyvenimo situacijoje. Tad žiniasklaidos misija yra žvelgti į pasaulį, matyti tai, kas gera ir tai, kas bloga, kalbėti apie tai.Tačiau kaip krikščionys turėtume į tai, kas nepatogu, žiūrėti ne tam, kad pasmerktume, o konstruktyviai, su viltimi.

Vistiek dar labai noriu sugrįžti prie finansų temos. Minėjote, kad bernardinai.lt situacija šiuo metu yra pakankamai prasta. Ar realu Lietuvoje kada nors pasiekti tokį lygį kaip Amerikoje, kur, pavyzdžiui,„The Daily Wire“ yra išlaikomas savo auditorijos? Kiek įmanoma eiti link tvaresnių finansinių modelių? Ar pati Bažnyčia Lietuvoje galėtų finansiškai išlaikytikatalikišką žiniasklaidą?

Teisingai pastebėjote, kad didžiąją dalimi katalikiška žiniasklaida gyvena iš valstybės finansuojamų projektų, kur yra keliami ir tam tikri reikalavimai, ką ir kiek tu gali daryti ar kokios temos būtinai turi būti įtrauktos. Manau, kad ir ateitis.lt su tuo susiduria, bet bent jau bernardinai.lt tai tikrai. Kai kam nors pasakai, kad iš instucinės Bažnyčios negauname nė cento, tai visi labai nustemba, net ir katalikai. Tai yra vienas niuansas, o kitas – turime patys siekti užsidirbti. Todėl trečdalį bernardinai.lt biudžeto sudaro skaitytojų ir rėmėjų įnešamos lėšos, trečdalis įvairūs projektai ir fondai, o likusią dalį bandome auginti per reklamą, rinkodarą ir pardavimų dalį.

Tačiau pasakysiu atvirai, esame prašę darbo vietos finansavimo metams – pavyzdžiui, partnerysčių vadybininko, kuris per metus susikurtų savo sistemą ir pradėtų uždirbti ir  gavome atsakymą: „Atleiskite, bet mesdarbo vietų nefinansuojame“. Tai toks paradoksas: kai prašai ne žuvies, o meškerės, tau sako: „Ne, mes tau geriau duosime žuvį“. Toks požiūris vyrauja. Tiesą sakant, ir surasti žmonių, kurie norėtų dirbti šioje srityje, nėra itin lengva.

Dar noriu paklausti apie pačią bernardinai.lt situaciją – kas pasikeitė nuo to laiko, kai vasario 9 d. paskelbėte facebooko įrašą, kad bernardinai.lt gali užsidaryti?

Situacija dabar nebėra tokia bloga, kokia buvo, mes tiesiog labai nukentėjome nuo kai kurių projektinių sprendimų atidėliojimo, kurie buvo planuojami ir numatyti vienaip, bet įgyvendinti kitaip. Tiesiog negalėjome įgyvendinti tų finansinių įsipareigojimų, kuriuos buvome numatę. Bet šį laiką išgyvenome su optimistine nuotaika, nes kartu buvome numatę ir kryptis, kaip didinti paramą bei pardavimus. Mūsų situacija, apie kurią paskelbėme, taip pat mums atnešė nemažai paramos, o skaitytojai mus gausiai palaikė.

Šiuo metu taip pat esame įsidiegę sistemą, kuri leidžia tapti savanorišku prenumeratoriumi – tai reiškia, kas mėnesį paaukoti 5, 10 ar daugiau eurų ir nematyti tų, kaskart iššokančių reklamos langų. Jeigu, pavyzdžiui, bent 10 proc. mūsų skaitytojų mus taip remtų kas mėnesį, mes jau galvotume ne apie išlikimą, bet apie augimą ir plėtrą. Aišku, realybė yra ta, kad mus prenumeruoja nuo pusės iki vieno procento skaitytojų. Tad, tikiuosi, kad pradėjus aktyviau apie tai komunikuoti, šis skaičius išaugs.

Tačiau, kodėl pati Bažnyčia aktyviau neremia katalikiškos žiniasklaidos?

Man atrodo, kad trūksta platesnio supratimo, atrodo, kad viskas Bažnyčioje turėtų būti nemokamai. Pavyzdžiui,gauname skelbimą apie rekolekcijas, kurios yra mokamos ir kainuoja 270 eurų. Paprastai skelbimo įdėjimas kainuoja 70 eurų, o katalikiškoms organizacijoms, mes taikome 50 proc. nuolaidą, taigi gaunasi 35 eurai. Tai sužinojus, kyla didžiulis pasipiktinimas, kaip jūs drįstate prašyti susimokėti? Tad čia yra labai daug nesupratimo, kad reikia išlaikyti ir portalą, ir žmones, kurie čia dirba. Ir jeigu jūs prašote už kažką užmokesčio iš rekolekcijų dalyvių, tai kodėl skelbimas turėtų būti dedamas nemokamai? Manau, kad tokią kultūrą turėtume bendromis pastangomis keisti, nes darbuotojas visada yra vertas savo užmokesčio.

Susidaro toks jausmas, kad viskas turėtų būti nemokama?

Yra įsivaizdavimas, kad jeigu tu dirbi Bažnyčioje, tai turėtum viską aukoti. Kadangi tai Amerikoje daro žmonės, kurie per visą gyvenimą sukaupė nemenką kapitalą ir jie gali sau tai leisti. Tačiau, jeigu ateina jauni žmonės, kurie pasirenka dirbti Bažnyčioje, jie turi iš kažko gyventi, išlaikyti savo šeimas, kurti savo gyvenimą.

Situacija, su kuria susidūriau atėjęs vadovauti bernardinai.lt, buvo tokia, kad neradau nei redakcijos, nei normalios administracijos. Buvo tik keli žmonės, kurie buvo pervargę ir nebenorintys nieko toliau kurti. O kai pradėjau ieškoti religijos skilties redaktoriaus, susidūriau su siena. Katalikai žurnalistai dirba kitose redakcijose, jie ten gauna gerokai didesnius atlyginimus ir visiškai nenori eiti į katalikišką žiniasklaidą – kiek buvo klausta, rašyta, visi atsisakydavo. Tai reali situacija yra tokia, kad tik keli žmonės, dirbantys bernardinai.lt yra tiesiogiai susiję su Bažnyčia, o didžioji dalis yra labiau prijaučiantys. Tai, kad jie atėjo pas mus jau buvo stebuklas ir mes tiesiog išsakėme principus, kurių mes laikomės. Galiausiai, tu tuos žmones ugdai, šviesdamas apie Bažnyčios veiklą ir tikiesi, kad jie vėliau išėję į kitas redakcijas, jau bus kitokie ir turės platesnį akiratį religijos ir tikėjimo temose.

Tad realybė yra tokia, kad per nepriklausomybės laikotarpį Bažnyčia neįdėjo pastangų, kad užsiaugintų žurnalistų kartą, kuri galėtų profesionaliai atlikti savo darbą. Tai strateginio žvilgsnio neturėjimas, kurio vaisius mes jau valgome. Todėl bernardinai.lt išugdyti žurnalistai čia paaugę, išeina dirbti kitur.

Pabaigai dar noriu pabrėžti, kad kalbant bendrai apie krikščionišką žiniasklaidą, dažnai mes pasiklystame ir nelabai suprantame, į ką ji yra nukreipta. Galbūt aš klystu, bet „Artuma“ ar ateitis.lt atrodo labiau nukreipti į vidinę Bažnyčios komunikaciją, o bernardinai.lt, kadangi pats buvau prie jų ištakų, nuo pat pradžių buvo labiau išorinės komunikacijos įrankis, ypač žmonėms, kurie yra labiau atitrūkę nuo Bažnyčios, kad jie čia galėtų rasti temas ir straipsnius, kurie jiems būtų įdomūs, bet tuo pačiu atrastų ir kitą turinį, kurio niekur kitur jie nerastų ir neskaitytų. Tai dažnai tas reikalavimas, kuris nuskamba, kad bernardinai.lt turėtų būti labiau konservatyvesni ar radikalesni gerąja prasme, yra galbūt labiau tinkamas Bažnyčios vidinei komunikacijai.