Turbūt žiemiškiausią vasario savaitgalį vyko jau tradicija tapęs moksleivių ateitininkų renginys – BASA kursai. Nors jų pavadinimą įminti sunku (palikime tai paslaptyje), kursų tikslas išties labai aiškus – suburti aktyviausius moksleivius ateitininkus informatyviam bei turiningam savaitgaliui drauge.
Šiais metais turėjome galimybę apsistoti Tiberiados brolių vienuolyne Baltriškėse. Su nekantrumu laukiau šio savaitgalio, nes Baltriškėse patiriama ramybė tikrai ypatinga. Važiuodama apsnigtais miško keliukais jaučiau, kaip palengva rimsta mintys, o Vilniuje likę darbai tampa tokie tolimi… Ir štai, pieš akis išniro jaukūs mediniai namukai, tamsi ruda medinė bažnyčia ir baltos pusnys pakelėse – mes jau čia. Apsistojome senoje mokykloje, paverstoje svečių namais. Broliai dažnai organizuoja stovyklas, priima jaunimo grupes, šeimas, tad tik įžengus pro šių namų duris jau jaučiasi svetingumas. O ir mūsų būrelis labai mielas. Saujelė vadovų sulaukė penkiolikos džiugiai nusiteikusių moksleivių. Įsikūrę, atsikvėpę, skubėjome pasinerti į Baltriškes.
Kursų metu gilinomės į susikaupimo kasdienybėje bei paprastumo svarbą žmogaus gyvenimui. Tam idealiai tiko Tiberiados brolių gyvenimo ritmas: malda, darbas bei bendrystė su aplink esančiais žmonėmis. Koks džiaugsmas melstis kartu su broliais, kartu adoruoti Šv. Sakramentą. Jų giesmės, psalmių melodijos, dėkojimai Viešpačiui savo nuoširdumu palytėjo kiekvieną iš mūsų. Žinoma, nebuvo lengva atsikelti septintą ryto rytinei maldai bažnyčioje, tačiau net ir labiausiai apsimiegoję veidai greitai tapdavo žvalesni broliui Vytautui užgiedojus pradžios giesmę.
Tokiu ritmu pagyvenome vos keletą dienų, tačiau to užteko suprasti, kaip greitai kasdienybė prisipildo lengvumo, maldai lydint kiekviename žingsnyje. Į tai dar geriau įsigilinti mums padėjo mokymai. Jais su mumis dalinosi MAS valdybos nariai Gvidas, Marija, Teresė bei brolis Egidijus. Mokymų metu mąstėme apie saviugdą bei formaciją kryžiaus šviesoje, taip pat apie Šv. Teresėlės gyvenimo paprastumo pavyzdį. Šventoji tikėjo, kad joks gyvenimas nėra per menkas Viešpaties akyse. Ne kiekvieno gyvenimas turi būti didvyriškai aprašytas knygose. Kartais žmogaus egzistencijos prasmės slėpinys yra tyla. Gyvenimas yra vertingas, jeigu jį pavedame Dievui. Brolis Egdijius dalinosi savo mąstymu apie maldą, pabrėždamas, kad malda yra ne emocijos, o leidimas Viešpačiui daryti įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Dažnai maldą supainiojame su ,,kaifu“. Juk pagrindinis veikėjas maldoje yra Dievas. Didžiausia siekiamybė maldos gyvenime yra nuolatinis buvimas su Viešpačiu. Brolis Egidijus gražiai lygino žmones su saulėgrąžomis, kurios nuolat kreipia savo žiedus į Saulę. Taip ir mes turime kasdien mokytis atsigręžti į Dievą. Malda mus keičia po truputį, todėl svarbiausia – ištikimybė.
Turėjome laiko ir savirefleksijai. Išsiskirstę po vieną leidomės klaidžioti snieguotais Baltriškių takeliais bei pievomis. Viešpats šiam pasivaikščiojimui padovanojo mums nepaprastai gražų orą. Ežeras, pasidengęs žėrinčiu sniegu, baltoje tyloje paskendęs miškas, dangus be menkiausio debesėlio – visa tai buvo skirta mums. Pasilikus vienai, širdį užpildė dėkingumas, jog galiu būti čia, tokioje šventoje ramybėje, ir regėti, koks nuostabus Kūrėjas yra mūsų Viešpats!
Turbūt vienu iš šio savaitgalio aukščiausių momentų tapo darbas kartu su broliais. Apsirengę darbo drabužius, sušokome į traktoriaus priekabą ir išvažiavome į mišką krauti malkų. Ir kas galėjo pagalvoti, kad toks paprastas fizinis darbas gali teikti tiek džiaugsmo! Grįžom visi purvini, nuvargę, bet labai laimingi.
Savaitgalis prabėgo nepastebimai greitai. Turbūt todėl, kad gerėjausi kiekviena jo akimirka. Manau, kad kiekvienas iš mūsų namo grįžome atsigavę ir įsikvėpę ryžto kiekvieną savo gyvenimo akimirką remtis į Viešpatį.
Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Nuotraukos
