Autentika kvepianti vasara Žemaitijoje

Varnių upelis teka tykiai per miestelio parką, o jo vandenyse atsispindi dvi senos senos bažnyčios. Pirmoji horizonte pasimato Katedra, su savo pilkšvomis sienomis ir dviem spindinčiais karstais kampe. Ją prižiūrintis monsinjoras mielai pasakoja apie švč. Marijos emblemas, šv. Emilijos relikviją ir visus vyskupus, kurie sėdėjo dabar jau atrestauruotame soste. Prie Katedros dažnai ganosi rusvas arkliukas. Kiek tolėliau glūdi medinė bažnyčia, su gelsvomis sienomis ir raudonu stogu. Joje erdvu ir šviesu, o altoriuose ir po grindimis slepiasi lentelės su šventųjų kauliukų gabalėliais. Ten kvepia tikriausia Žemaitijos dvasia. Tuo mediniu, dažytu, šiek tiek drėgnu nuolankumu. Tikroji autentika, nepaliesta. Prie pat Katedros stovi ir naujai atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus. Pro praviras duris girdis giedami žemaitiški Kalnai, švelniu žvilgsniu žingsnius palydi drožinėtas Avinėlis. Vėliausiai Europoje atsivertusio krašto sakralieji lobiai, čia pat ir dar kvėpuojantys į stiklą. Jauti senųjų meistrų rankas ir kuklumo pilnus Štapelerio kalinėtų žmogeliukų veidus. Senosiose Varnių kapinėse auga daug čiobrelių. Violetiniai žiedeliai ir toli nusidriekiančios pievos.