Seniai.
Obuolius renku ausyse vis dar aidint kaltinimams, kad obuolių rinkti šiaip tai nemoku. Kad reikia juos rinkti į vieną krūvą, o ne į dvi, kad per daug gerų išmetu, kad va šiti skanūs, o šiti jau nelabai. Nekenčiu obuolių, gelsvų, didelių, sunkiai telpančių mano mažuose delnuose. Baisu zvimbiančių didžiulių širšių. Renku vaisius ir keikiu, o dar pagrasino nedirbant kažko neleisti, nebeatsimenu ko. Jie supuvę, nugara paskausta, o dėl kantrybės trūkumo po pusvalandžio pilasi ašaros. Nekenčiu, nekenčiu.
Vakar.
Girdžiu murmant ,,Viešpaties garbei, Viešpaties garbei, kad Jam ant garbės, tai ir dirbti džiaugsmas”. Ir nuščiūvu. Aplink mane didžiulis sodas, pilnas dūzgimo ir kvapų, kojas bado neseniai nupjauta, bet jau saulės iškaitinta ir išblukinta, kieta žolė. Šviesiai gelsvi, beveik balti obuoliai ištirpsta kaitrioj saulėj, ryškiai žydrame danguje, po biriais baltais debesiukais, tarsi Karalių lydinti palyda, nuskrenda gervės. Laiminu, laiminu seses, dirbančias aplinkui, laiminu savo rankas, laiminu numanomai nuostabiai skanius obuolius. Dar pridedu maldelę už tuos, kas juos valgys.
Granauskas rašė, kad darbas toks svarbus… Neatsimenu, kaip ten tiksliai rašė, bet kažką apie tai, kad mes nebeprisimenam, kaip dirbti, norim tik viską pagreitinti, kad tai mums duotų laiko, kurį skiriame… Kažkam. Mes skubam dirbdami. Tai mūsų liga, mūsų rykštė. Mes norim greičiau baigti, kad galėtume išvaryt atostogėlių prie ežerėlio, kur kažkaip taip ir nepailsim. O štai ima ir pasirodo, kad viskas, ko kartais reikia, yra darbas. Monotoniškas, gąsdinančiai rankomis atliekamas, su tais įrankiais, kurie tądien turimi. Gal net jei jis reiškia pyrago kepimą ar nesibaigiantį obuolių pjaustymą. Bet visada be skubesio, be bandymo išrasti kažkokią inovaciją ar sutaupyti laiko. Kad nurimčiau. Kad mano nervų sistema pasileistų iš naujo. Kad galėčiau įžvelgti tai, kas many vyksta jau keletą paskutinių savaičių. Galbūt, kad darbą pabaigus, pravirkčiau. Kad širdimi atsigręžčiau į Viešpatį. Kad imčiau laiminti tuos, kurie buvo akmenukai mano skaidriam šuliny.
Mes, ypač mano karta, esame išauginti su tokia mintimi, kuri dirbant vis įkyrėja. Kam čia tas dalgis, yra žoliapjovė. Ką čia iškleręs karutis, galima būtų kokį naują, greitą, efektyvų nupirkti, kam išvis čia tie obuoliai, galima gi šokolado dovanų nupirkti. Ką čia tas sustojimas, jei galima greičiau, efektyviau, nupirkti, paimti, padaryti, nuvažiuoti. Tačiau sustojimas ir duoda tai, ko kitur nėra – padėkojimą. Širdy užgimsta dėkingumas, jis užpildo visus pykčio ir nerimo tarpelius, visus savanaudiškumo tarpelius. Juos užpila savo auksinių obuolių sirupu.
Tada basomis lipi kopėčiomis, o jas palaiko, ir jautiesi lyg ta gervė. O dar susipranti, kad svarbu yra tai, ką darai, svarbu būti Karaliaus palydoje. Tada dar gali pažiūrėti truputį labiau iš viršaus į visa, kas vyksta. Gali nuskinti obuolį. Gali įlipti medin. Gali pakalbinti kopėčias laikantįjį, bet gali ir ne. Šitiek galimybių veriasi, šitiek laisvės, ir, nustembu, ne tik toje akimirkoje.
O judesy tiek švelnumo atsiranda, kai darbas paaukojamas Jam. Tada ir obuoliai ima darytis lyg auksiniai. Bet to švelnaus, brandaus karališko, o ne padielkinio aukso.