Augustinas, Akvinietis ir atgrasymo etika

1253 m. liepos 6 d. Lietuvos kunigaikštis Mindaugas priėmė karūną ir tikėjimą, kuriuo greičiausiai netikėjo, iš Bažnyčios, su kuria didžiąją savo karjeros dalį kovojo. Mindaugo karūnavimas Lietuvoje minimas kaip valstybės įkūrimo aktas, tačiau rečiau prisimenama, kad tai buvo ir atgrasymo aktas. Mindaugas veikiausiai atsivertė ne todėl, kad jį galiausiai pasiekė Evangelija. Jis atsivertė todėl, kad Kryžiuočių ordinas, turėdamas popiežiaus leidimą, karo žygiais skynėsi kelią per Baltijos žemes, o pagal kanonų teisę katalikiškos Lietuvos katalikų karalius negalėjo būti teisėtas kryžiaus žygio taikinys. Krikštas jam suteikė tai, ko negalėjo suteikti kariuomenės: jis panaikino teologinį pagrindą karui prieš jį. Septyni šimtai septyniasdešimt trejais metai vėliau, tą pačią sukakties dieną, Lietuva gyvena pagal saugumo strategiją, pagrįstą panašiu apskaičiavimu: kad akivaizdus atsisakymas eskaluoti situaciją gali pasiekti tai, ko negali pasiekti vien tik jėga. Didžiąją praėjusių metų dalį šalis sprendė, kaip išlaikyti šią poziciją, kai per sieną iš Baltarusijos skrido balionai ir dronai – kartais gabenantys cigaretes, kartais nešantys tik žinią, kad siena nėra visiškai Lietuvos kontroliuojama. Tad, verta paklausti, ką krikščioniškoji teisingo karo tradicija – tradicija, prie kurios Mindaugas formaliai prisijungė tą liepos rytą – iš tiesų turi pasakyti apie atgrasymo, o ne karo, strategiją.

Šv. Augustinas neparašė atgrasymo teorijos. Veikale „Dievo miestas“ jis išdėstė sąlygas, kuriomis krikščionis galėjo žudyti nenusidėdamas. Augustinui karas buvo blogis, libido dominandi – valdžios geidulio, kuris struktūrina žemiškąjį miestą – išraiška. Tačiau pasaulio blogis neatleidžia krikščionio nuo pareigos jame veikti. Karys, kuris žudo teisingame kare, teisėtos valdžios vardu, be asmeninės neapykantos, nenusideda, nes jo valia nebūna iškreipta smurto paties savaime. Tikslas, pateisinantis šį veiksmą, yra taika – lot. tranquillitas ordinis, teisingos tvarkos ramybė, – ir Augustinas aiškiai teigė, kad net karas buvo pradedamas dėl taikos, o ne atvirkščiai. Taigi Augustino moraliniai argumentai remiasi vidiniu matmeniu: svarbu ne kokia jėga naudojama, o ko siekia tas, kuris ją naudoja, ir ar jis gedi būtinybės, kad turi tai daryti. Taigi valdovas, kuris į karą eina nenoromis ir tik tam, kad atkurtų pažeistą taiką, užima kitokią moralinę poziciją nei tas, kuris tokios progos tik ir laukia.

Akvinietis, rašęs aštuoniais amžiais vėliau ir turėjęs galimybę remtis Aristotelio politine filosofija, kurios neturėjo ketvirtojo amžiaus Augustino Roma, moralinę Augustino psichologiją priartino prie Bažnyčios doktrinos. Teologijos sumos antros dalies 40 klausime yra pateikiamos trys teisingo karo sąlygos: jis turi būti kariaujamas suvereno valdžios vardu, nes privatūs asmenys gali kreiptis į teismus ir neturi teisės telkti kariuomenių; jis turi būti kariaujamas dėl teisingos priežasties, tai yra užpultieji turi jo nusipelnyti dėl kokios nors savo padarytos skriaudos; ir jis turi būti kariaujamas remiantis teisingu ketinimu – siekiant gėrio ar vengiant blogio, o ne tenkinant ambicijas ar žiaurumą. Akvinietis išlaikė Augustino reikalavimą dėl vidinės nuostatos, tačiau suteikė doktrinai institucinį karkasą. Karas tapo klausimu, kurį iš principo buvo galima patikrinti pagal suvereno įgaliojimus, patirtą skriaudą ir keliamą tikslą. Taigi, ši institucinė struktūra, o ne Augustino vidinių motyvų psichologija atliko didžiąją darbo dalį formuojant šiuolaikinę teisingo karo teoriją. Tačiau, būtent šią struktūrą atgrasymo strategija išbando taip, kaip nenumatė nei Augustinas, nei Akvinietis.

Nė vienas iš jų neturėjo pagrindo teorizuoti apie poziciją, kurioje jėga yra nuolat grasinama, bet ji naudojama retai arba visai nenaudojama, nes jiems žinomi karai buvo skelbiami, kariaujami ir baigiami. Pagal jų apibrėžimą atgrasymas nėra karas; jis artimesnis tam, ką Akvinietis būtų pavadinęs nuolatiniu pasirengimu, paremtu patikimu ryžtu daryti tai, ko tikiesi niekada neturėsiąs daryti. Todėl atgrasymo moralinis savitumas yra tas, kad jis reikalauja nuolatinio, tikro ketinimo įvykdyti veiksmą, paremtą jėga, kurio tuo pačiu metu siekiama niekada neįvykdyti. Branduolinė galia, sutvirtinta siena, NATO Baltijos oro policijos misija – visa tai yra grindžiama ta pačia logika: priešas privalo tikėti, kad ryžtas tikras, kitaip atgrasymas žlugtų, tačiau visų šių priemonių siekis yra vienas, kad šis ryžtas niekada iš tikrųjų nebūtų įgyvendintas. Taigi Augustino teisingas ketinimas ir Akviniečio teisinga priežastis buvo sukurti sprendimo kariauti akimirkai ir jie palyginti mažai pasako apie pasirengimą karui.

Dabartinė Lietuvos padėtis šią problemą ne išsprendžia, o tik dar labiau paaštrina. Nuo tada, kai 2025 m. gruodžio 9 d. Vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį – dėl daugiau nei aštuonių šimtų balionų ir dronų įsiveržimų iš Baltarusijos per pastaruosius mėnesius ir, kai 2026 m. gegužės 20 d. dronų pavojaus signalas prezidentą, ministrę pirmininkę ir eilinius Vilniaus gyventojus nukreipė į slėptuves, – Lietuva veikia sąlygomis, kurios nepasiduoda tvarkingam suskirstymui nei pagal augustiniškas, nei pagal tomistines kategorijas. Pirmoji Akviniečio sąlyga – kad karui būtina suvereno, veikiančio prieš kitą suvereną, valdžia – nurodo į identifikuojamą priešininką, kuris sukėlė skriaudą. Vilnius atsargiai ir teisingai balionus bei dronus vadina hibridine ataka, o ne karo veiksmu, nes Minskas išsaugo galimybę teigti, esą tai tik privatūs kontrabandininkai, išnaudojantys pralaidžią sieną, o ne valstybės politika, nors ES pareigūnai, nuo Ursulos von der Leyen iki Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio, priėjo prie išvados, kad veiksmų pobūdis, mastas ir laikas rodo Baltarusijos, o už jos – Rusijos valstybinį valdymą. Ši dviprasmybė nėra atsitiktinė. Tai yra strategija. Hibridinė kampanija sukurta taip, kad nuolat liktų žemiau ribos, ties kuria Akviniečio teisinga priežastis tampa teisiškai ir morališkai atpažįstama, todėl besiginanti valstybė niekada iki galo nesukaupia pakankamos skriaudos, kuri pateisintų atsaką ir leistų pradėti karą.

Būtent čia Augustino akcentuojama vidinė savitvarda pasirodo naudingesnė nei Akviniečio institucinis testas. NATO subalansuotas atsakas į oro erdvės pažeidimus – numušami į narės teritoriją įskrendantys dronai, tačiau atsisakoma tiesiogiai atkeršyti Baltarusijai ar Rusijai – gana gerai atitinka Augustino reikalavimą, kad jėga būtų proporcinga skriaudai ir nesuteršta noro bausti daugiau, nei būtina. Marko Rutte pateiktas aljanso pozicijos apibūdinimas kaip ramios, ryžtingos ir proporcingos yra, nesvarbu, ar jis to siekė, ar ne, artimas augustiniškai formulei.

Tačiau Augustino tradicija taip pat numato pareigą, kurios vien santūrumas nepatenkina: jei valdovas nesugeba apginti jam patikėtų žmonių, jis padaro skriaudą pareigai, kuri iš pat pradžių legitimuoja jo valdžią. Akvinietis aiškiai teigia, kad suverenas, kuriam patikėta bendruomenės globa ir kuris nesiima veiksmų jai apsaugoti nuo žalos, užsitraukia kaltę. Kitaip tariant, santūrumas turi savo kainą. Tai lažybos, kad atgrasymo strategija bus sėkminga, o jei ne, valdovo, per ilgai delsusio imtis veiksmų, neišgelbės tai, kad jo kantrybė tuo metu buvo principinga.

Šiuo požiūriu verta grįžti prie Mindaugo krikšto, nes jis iliustruoja sprendimą, kurio nė vienas – nei Augustinas, nei Akvinietis – iki galo neaptarė: atgrasymą, pasiektą įtvirtinus bendrą teisinę ir religinę tvarką, o ne jėga ar tiesioginiu grasinimu. Mindaugas neaplenkė Livonijos ordino ginkluote. Jis pašalino save iš teisėtai puolamų kategorijos, o tai panašus laimėjimas. Dabartinė Lietuvos strategija remiasi analogiška prielaida: narystė NATO ir Europos Sąjungoje šalį įtraukia į teisinę ir politinę tvarką, kurios pažeidimas sukelia pasekmes, kurių priešininkai norėtų išvengti. Būtent ši narystė, o ne kuklios pačios šalies ginkluotosios pajėgos, yra pagrindinis atgrasymo veiksnys. Mindaugo krikštas buvo aiškiai suprantamas aktas, kurį priešininkai galėjo pripažinti ir gerbti, nes abi pusės veikė toje pačioje teologinėje ir teisinėje sistemoje.

Tuo tarpu hibridinis karas prieš NATO narę remiasi panašia logika. Rusija ir Baltarusija veikia paribio zonoje pripažintų kategorijų atžvilgiu ir naudojasi NATO gynybos plyšiai, kai grėsmė ir agresorius nėra tiksliai identifikuojami, o užpuolimas neleidžia duoti tikslaus atsako. Taigi Baltarusija ir Rusija priėjo prie išvados, kad sistemą, kuria Lietuva remiasi siekdama atgrasymo, galima išbandyti, nesukeliant kolektyvinio atsako. Šiuo požiūriu cigaretes gabenantys balionai yra būtent šios dviprasmybės tyrinėjimas, kurios trylikto amžiaus Kryžiuočių ordinas neturėjo prabangos išnaudoti, nes krikščionio ir pagonio kategorijas buvo daug sunkiau ištrinti nei šiandien – valstybės veiksmo ir nusikalstamos veiklos kategorijas.

Taigi teisingo karo tradicija, prie kurios Lietuva formaliai prisijungė 1253 metais, buvo sukurta vertinti sprendimus kariauti, o ne sprendimus laukti, o dabartinis šalies išbandymas iš esmės yra išbandymas, kaip teisingai laukti ir ruoštis. Augustino teorija suteikia kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti, ar toks laukimas tebėra dorybingas, o ne vien tik patogus: ar santūrumas iš tiesų tarnauja tvarkai ir proporcingumui, ar jis jau virto pasiteisinimu ir apsimestiniu apdairumu. Tuo tarpu Akvinietis primena, kad suvereno legitimumas iš esmės remiasi įrodytu pasirengimu ginti, ir kad ši legitimacija menkėja, jei kantrybė virsta atsisakymu vykdyti pareigą. Tačiau, nė vienas iš jų nesuteikia Vilniui formulės, nurodančios tikslią akimirką, kai dronų pavojaus signalas nustoja būti valdoma provokacija ir tampa skriauda, į kurią valdžia privalo atsakyti daugiau nei pakeltu naikintuvu. Šis sprendimas priklauso turintiems valdžią ir jis, kaip visada, bus priimtas sąlygomis, kurių šias sąvokas apibrėžę teologai negalėjo iki galo numatyti.