Audra ir Šarūnas Starinskai: „Meilė – tai brangakmenis, kurį reikia saugoti“

Audra ir Šarūnas Starinskai savo pažintį pradėjo labai netikėtai. Jie tai vadina Dievo veikimu. Savo šeimos gyvenimo istorijoje turi ir gerų, ir iššūkį keliančių istorijų. Kaip jie patys sako – būdami visiškai skirtingi, abu stengiasi, kad šeimos kelionė būtų graži. Šį kartą ir pasikalbėjome su Audra ir Šarūnu apie jų šeimą – pažintį, džiaugsmus ir sunkumus. Visiškai paprastai, liudijant savo kasdienybę. 

Audra, Šarūnai, ar galite pasidalinti savo susipažinimo istorija? Kaip atradote vienas kitą? Koks tai buvo įvykis?

Šarūnas: Galiu pasakyti, jog tai Dievo planas, nes kitaip nepavadinčiau. Tada mes tikrai nebuvome praktikuojantys katalikai.

Audra: Prieš santykius su Šarūnu apie metus draugavau su kitu vaikinu. Tačiau tie santykiai buvo gerokai atšalę, nors ir nebuvome dar išsiskyrę. Vieną vakarą švenčiau savo 17-ą gimtadienį, pasakiau mamai, kad nakvosiu pas savo draugę. Važiavome paskutiniu tos dienos troleibusu pas draugę į namus. Prisimenu, kad mano draugės vaikinas ją kvietė užeiti pas jį į svečius, tačiau mes buvome jau apsisprendusios, kad tikrai pas jį neisime. Visgi, bevažiuodamos paskutiniu troleibusu, susižvalgėme ir tiesiog išlėkėme iš to troleibuso. Apytiksliai žinojome namą, į kurį turėjome patekti, tačiau buto tikrai nežinojome. Bevaikščiodamos aplink namus, bandėme šaukti vardu – niekas nepasirodė, pradėjome landžioti į namus. Klaidžiojome vidury nakties. Vėliau atradome tą namą, nes jis turėjo vieną išskirtinumą – liftą reikėdavo atidaryti rankomis. Užkilome, skambinome į atpažinto buto duris, tačiau kurį laiką niekas jų neatidarė. 

Šarūnas: Aš buvau ką tik baigęs mokyklą, su draugu sėdėjome bute ir klausėmės muzikos. Mūsų kaimynai įvairiais ženklais ragino mus pritildyti tą muziką. Kai sulaukėme skambučio į duris, pagalvojome – policija, kurią žadėjo iškviesti kaimynai. Išjungėme muziką ir tiesiog nėjome prie durų. Vėliau pamatėme, kad tai dvi merginos. Ar ne stebuklas? 

Audra: Jie atlapojo duris, ir mano draugė sako: „Čia!“ O aš ir įėjau pro tas duris visiškai nesikuklindama. 

Šarūnas: Man Audra iš pirmo žvilgsnio patiko, bandžiau rodyti dėmesį. Dar draugo paklausiau, kas čia tokia? Jis man patarė neturėti vilties, nes ji draugauja su kažkokiu bachūru.

Audra: Pradžioje Šarūnas neatrodė vertas dėmesio, tačiau stebėdama jo bendravimą su draugais, suklusau. Man patiko specifinis bendravimo stilius, jo taiklumas kalbant, humoras. Aš staiga įsimylėjau. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Vėliau Šarūnas išėjo į armiją, kurioje praleido dvejus metus. Susituokėme po to, kai jis grįžo. Žinoma, tie dveji metai buvo pilni iššūkių, tačiau, matyt, buvo lemta mums juos ištverti.

Ar jums buvo svarbus tikėjimas draugystės metu?

Šarūnas: Manęs apskritai nuo vaikystės niekas į bažnyčią nevesdavo. Tik pakrikštijo, kai buvau 4 m. Tai ir draugystės metu man tikėjimas nebuvo svarbus. Todėl ir iki pažinties su Audra apie Bažnyčią, tikėjimą nieko neišmaniau. Tuo metu manęs tai nei traukė, nei domino.

Audra: Vasarą mane išveždavo pas močiutės seserį, kuri buvo labai pamaldi ir gera. Ji su manimi kalbėdavo apie Dievą, tikėjimą. Turėjo knygų su paveiksliukais, kuriuose Dievas ir angelai gelbėjo žmones. Iš jos gavau tą besąlyginę meilę be jokios prievartos. Ji pati tuo degė, kasdien dalyvaudavo Šventose Mišiose. Su pakantumu pasakodavo apie Dievą. Su ja kartu melsdavomės. Kai grįždavau į Vilnių, visa tai išgaruodavo. Niekada neabejojau Dievo buvimu, tačiau nebuvo, kas mane palydėtų, paaiškintų, koks turi būti krikščionio gyvenimas, kaip tikėjimas turi būti auginamas. Turėjau supratimą, kad į bažnyčią galiu užeiti tada, kada noriu. 

O gal atsimenate, kaip jūs pradėjote tikėjimą praktikuoti? Tai buvo atsivertimas? Gal draugų paskatinimas? Kas jus paskatino eiti šiuo keliu?

Šarūnas: Audrai atsiversti nereikėjo, ji tik buvo padariusi didelę pauzę. Mes gyvenome Sudervėje ir per mūsų langą matėsi labai graži bažnyčia. 

Audra: Mes priėjome liepto galą kaip susituokusi pora. Vos neišsiskyrėme. Man tai buvo labai skausminga. Nemačiau šansų, kad kažkas gali pasikeisti. Žiūrėjau per langą į tą bažnyčią ir sakiau: „Dieve, jei Tu išspręsi šitą dalyką, aš sekmadieniais lankysiu bažnyčią.“ Taigi, padariau tokį susitarimą su Dievu. Ir nors atrodė, kad mums išlikti kartu vilties nėra, ši situacija pradėjo keistis. Vėliau, vis matydama bažnyčią per miegamojo langą, prisiminiau savo pažadą ir po ilgos pertraukos nuėjau į Šv. Mišias. Tai buvo toks laikas, kai mūsų parapijoje pasimelsti ateidavo vos keli žmonės. Iki šiol nesuprantu, kaip aš iš ten nepabėgau į kokią nors patrauklią Vilniaus bažnyčią. Vieną sekmadienį kažkodėl nedalyvavau Šv. Mišiose, bet kaimynė buvo, ir ji man pasakė, kad atkėlė naują kunigą, kuris ją labai sužavėjo savo iškalba. Kitą sekmadienį ir aš jau klausiau šio kunigo homilijos – pagaliau viskas buvo visai kitaip, jautėme, kad kunigas tikrai tiki tuo, ką kalba. Po truputį bendruomenė augo, o aš įsitraukiau į bažnyčios gyvenimą. Į Šv. Mišias eidavau su vaikais, o Šarūną prisikviesdavome tik retkarčiais.

Šarūnas: Po kiek laiko Audra nustojo manęs prašyti eiti kartu, bet aš, iš kaimynės išgirdęs apie naująjį kleboną, susidomėjau ir nuėjau. Dalyvavau Šv. Mišiose, ir būtent šis kunigas (ką retai daro kiti kunigai) per Visuotinę maldą paliko tylos akimirką kiekvieno žmogaus intencijoms. Galvojau, už ką čia reikia pasimelsti. Pamąsčiau, kad visai neblogai gyvenasi ir reikia dėkoti Dievui už tai. Sakiau sau, kad jei ir toliau taip bus, reikės kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią ir dėkoti, o ką daryti? Kažkaip aš įtikėjau, kad jei aš neisiu dėkoti Dievui už gyvenimą, bus blogai. Taip ir pradėjau eiti. Paskui prasidėjo įvairios bendruomeninės veiklos.

 Audra: Vėliau Šarūnas pradėjo ne tik eiti į bažnyčią, bet ten ir giedoti, subūrė šlovinimo grupelę „Ostium“. Iš Vilniaus žmonės važiuodavo į Mišias paklausyti, kaip jie gieda.

Minėjote, kad priėjote liepto galą. Kas padėjo jums santykius atkurti? 

Audra: Kartą šeimų judėjimo ,,Dievo Motinos komandos“ nariai, norėdami mūsų parapijoje pristatyti šį judėjimą, paprašė padėti suorganizuoti. Sutikau, tačiau jaučiau ,,pavojų“, kad ir mus kvies prisijungti prie to judėjimo. Aš galvojau: „Tik jūs manęs nelieskit“. Dabar galiu atpažinti, kodėl kilo toks pasipriešinimas. Aš tą pelkę, kurioje mes su Šarūnu buvome, net bijojau pajudinti. Tiesiog mes gyvenome po vienu stogu ir nieko nedarėme, kad savo meilę gaivintume ar augintume.

Šarūnas: Aš iš tiesų galvojau, kad jei žmogų myli, tai pastangų nereikia. Turi viskas savaime vykti. Pasirodo – ne.

Audra: Mes niekaip nesirūpinome tarpusavio santykiais, o mūsų šeimos pūlinys augo. Iš mūsų bendruomenės buvo kelios šeimos, kurios prisijungė prie to judėjimo. Vėliau tos poros kvietė mus prisijungti prie jau susidariusios grupės. Pati buvau apsisprendusi nedalyvauti, tačiau po vienų Šv. Mišių viena pora pakvietė ateiti pas juos į namus, kur vyks porų susitikimas. Jie pasakė, kad jei tas susitikimas nepatiks, galėsime daugiau neiti, ir man kažkas „suskambėjo“, pajutau norą dalyvauti, tačiau nežinojau, kaip ištempti Šarūną.

Šarūnas: Žinojimas, kad galėsim nueiti pirmą ir paskutinį kartą, be jokio spaudimo ir vertimo, paskatino, kad sutikčiau dalyvauti. Galvojau, kad tikrai gi neskaudės, pavalgysiu galų gale.

Audra: Aišku, tas vienas pabuvimas dar nelėmė mūsų kažkokio apsisprendimo. Grįžome namo, klausiau Šarūno: „Kaip tau?“ Jis man ir sako: „Žinai, toks jausmas, kad ten Dievas buvo tarp mūsų.“ Galvoju: „Nieko sau. Jis taip pasakė? Čia tai bent!“ Taigi, galiausiai mes pasiryžome prisijungti prie tos komandos. Ten reikėjo daryti paprastą dalyką – atsisėdus pasikalbėti, o tai yra baisu. Nekalbu net apie tai, kad kartu pasimelsti. Čia išvis neįmanoma. Bet tai, kas atrodo įsimylėjusiems žmonėms normalu – pasikalbėti, mums buvo toks iššūkis, kad mus tiesiog kratė. Buvo neįmanoma. Tai, ką mes bijojome paliesti, tą ir palietėme. Toks sunkumas tęsėsi gerus 5 metus (susėsti reikėdavo kartą per mėnesį). Žinojome, kad net buvo porų, kurios tiesiog išėjo iš judėjimo, nes taip ir nesugebėjo atsisėsti ir pasikalbėti.

Šarūnas: Judėjimo chartijoje yra gairės, kaip tą daryti, kaip svarbu klausytis žmogaus, nepertraukinėti… Tai yra priemonė kurti santykius. Tikrai gailiuosi, kad kai buvome jauna šeima, neturėjome progos prisijungti prie panašaus judėjimo, kuris duotų įrankius saugoti ir auginti meilę.

Audra: Galiu pasakyti, kad pokalbis tarp mūsų įvyko vienos knygos dėka, kurioje kalbama apie 5 meilės kalbas. Aptarinėjome ir analizavome aprašytas situacijas, bandėme atpažinti, kaip mes patiriame panašias situacijas, kokius jausmus jos mums sukelia. Tokie pokalbiai mums pasirodė aktualūs ir naudingi.

Šarūnas: Galiu pasakyti, kad supratome, jog mes esame labai skirtingi žmonės. Kaip diena ir naktis. Todėl gyventi po vienu stogu yra iššūkis.

O kaip priimti kito žmogaus skirtingumus ir trūkumus? Kaip kurti santykius su kitokiu žmogumi nei esu aš pats?

Šarūnas: Galiu atsakyti už save, kad nemoku priimti trūkumų. Tai pirmas dalykas, ką aš darau (manau, tą bando daryti ir Audra), tai tų trūkumų nepriimti, bet juos šalinti. Kito žmogaus trūkumus priimti yra labai sunku. Geriau pasikalbėti, neįžeidžiant pasakyti kitam, kad vieną ar kitą dalyką reikėtų keisti.

Audra: Vienas dalykas yra trūkumas, kitas – kitoniškumas. Trūkumų visi turime, tačiau esame kviečiami būti tobuli kaip mūsų dangiškasis Tėvas. Dėl kai kurių dalykų verta remtis Bažnyčios autoritetu. Pavyzdžiui, jei žmogus keikiasi, nereikėtų to praleisti negirdomis, nes jei jau esame Bažnyčia, tai turime stengtis laikytis vertybių, kurių Ji moko. Apie trūkumus turime kalbėtis, nes tai yra vienintelis būdas sužinoti tiek apie save, tiek apie savo sutuoktinį – kaip jis jaučiasi matydamas tą mano trūkumą. Atpažinus trūkumus nereikia bandyti su jais susigyventi, bet ieškoti būdų, kaip juos įveikti. 

Šarūnas: Dar vienas patarimas – dalyvauti veiklose, mokymuose, kuriuose gali išgirsti apie santykių kūrimą.

Audra: Kartais reikia šimtą kartų tą patį išklausyti, kad nuskambėtų reikiamas atsakymas, kuris įgalina pačiai kažką daryti – tiek santykyje su savimi, tiek su kitu. Santykiuose reikalingas tam tikras judėjimas, kad nesėdėtume ir nepūtume. Ačiū Dievui, mes išjudėjome, nors ir labai sunkiai. Mūsų dabartiniai santykiai, lyginant su tuo, kas buvo, skiriasi kaip diena ir naktis.

Šarūnas: Vieno susėdimo metu susidėliojome esmę. Tai buvo mūsų tvirtas apsisprendimas. Uždavėme sau klausimą, ar mes tikrai norime vienas su kitu iki grabo lentos nugyventi šitą gyvenimą ar ne. Atsakėme, kad norime ir dabar bandome siekti, jog tas gyvenimas būtų ne buvimas po vienu stogu, ne kančia, bet malonumas.

Audra: Žinoma, ir dabar yra daug sunkumų, bet matau Šarūno pastangas – ateina, pasisveikina, šypsosi, pabučiuoja, lyg kitas žmogus. Toks jo elgesys primena ir skatina mane labiau stengtis. 

Šarūnas: Džiaugiuosi, kad Audra padarė iš manęs žmogų. Kartą kalbėjausi su draugais apie žmogaus brandumą ir buvo užduotas klausimas – nuo ko priklauso vyro branda, aš ir pasakiau, kad priklauso nuo to, kokia moteris yra šalia vyro.

Taigi, yra labai svarbu, kad santykiuose abu žmonės dėtų pastangas. Jūsų pasakojime tikrai netrūksta iššūkių, todėl norėčiau paklausti – o kokie įvykiai ar momentai stiprina jūsų santykius?

Audra: Santykį tikrai stiprina kova su puikybe. Tačiau tam reikia ją atpažinti ir norėti su ja kovoti, ieškoti būdų, kaip bristi iš tos pelkės. O šis ieškojimas ir yra kelionė į stipresnius santykius. Taip pat buvimas Dievo Motinos komandoje yra labai svarbus dalykas. Tai veikia kaip paslėpta kamera, kuri stebi, kad būtų ir paskaityta, ir pasikalbėta, ir pasimelsta – lyg santykių disciplina. Žinoma, labai padeda ir Bažnyčios mokymas – matyti bei mylėti kitą nesavanaudiška meile.

Šarūnas: Dievo Motinos komandų taisyklės yra vadinamos chartija. Tada pagalvoji – kodėl visi vienuolynai gyvena pagal chartiją. Niekur nėra, kad būtų anarchija. Visur yra tvarka, nes kitaip niekas nevyks sklandžiai, neišliks.

Audra: Manau, kad stiprina mūsų apsisprendimas ir pasirinkimas mylėti kitą. Žinoma, su Dievo pagalba, nes be Jo mes būtume tiesiog išsitaškę. 

Kalbėjote, kad Bažnyčios mokymas padeda jums šeimoje, todėl noriu klausti, kokia yra jūsų maldos praktika šeimoje?

Šarūnas: Aš tai kartais trinu delnais, jei pavyksta išvengti rytinės maldos, kuri mums yra privaloma pagal chartiją. Meldžiantis man dažnai reikia prisiversti, kad toji malda būtų malda, o ne tik žodžių išsakymas. 

Audra: Mes visada persižegnojame prieš valgį. Visi mūsų šeimoje tą daro. Žinoma, malda kartu yra tik todėl, kad mes esame Dievo Motinos komandoje. Aš labai džiaugiuosi, kad Šarūnas pradėjo giedoti Bažnyčioje, šermenyse ir daro tą tikrai labai gražiai. Taip pat kartu dalyvaujame stovyklose, rekolekcijose.

O kaip auginti tikėjimą šeimoje?

Šarūnas: Tik praktikuojant. Kitaip jo nepaauginsi. Labai rekomenduočiau šeimoms kur nors dalyvauti, kokiame nors šeimų judėjime. Neapsiriboti tik sekmadieninėmis Šv. Mišiomis.

Galbūt galite pasidalinti iš savo praktikos – ar jaunai šeimai, kuri dar tik žengia pirmuosius šeimyniškos kelionės žingsnius, yra reikalingas kitos – daugiau patyrusios – šeimos palydėjimas?

Šarūnas: Kodėl gi ne? Toje Dievo Motinos komandoje kiekvienas dalijamės, kaip sekasi mūsų šeimose. Žinoma, ten viskas yra konfidencialu. Tačiau mes mokomės vieni iš kitų.

Audra: Kitame atpažįstu save, per kitą galiu pamatyti bruožus. Pasidalijimai bei įžvalgos labai padeda. Priklausymas komandai yra didelė pagalba. Mes ir laisvalaikį leidžiame kartu, keliaujame, švenčiame šventes. Šėtonui vienybė nepatinka, jis nori mūsų suskaldymo, išsiskirstymo. Prisimenu Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo mintį, kai jis kalbėjo apie vienybę, bendruomeniškumą, jis akcentavo, kad linkusius išsiskirstyti, išsilakstyti piktasis greičiau, lengviau pasiima į savo pusę. Todėl priklausymas Dievo Motinos komandai yra tikrai vertingas dalykas, nes čia mokomės vienybės, galime gauti palaikymą malda ar žodžiu,  patarimų ar net finansinę pagalbą (jei to reikėtų). Atsiranda saugumo ir atsakomybės momentas, nes čia ne tik gauni, bet ir pats įsipareigoji duoti. 

Šarūnas: Manau, kad jaunoms šeimoms kitų šeimų pavyzdys yra tikrai geras dalykas. Todėl jaunai šeimai priklausyti Dievo Motinos komandai būtų tikrai vertinga. Tą galiu paliudyti, nes mūsų grupelės pasidalijimai apie santykius ir šeimos gyvenimą yra tikrai nuoširdūs.

Kas labiausiai augina Jūsų santykį?

Šarūnas: Gali labai banaliai skambėti, bet Bažnyčios mokymas man tikrai labai padeda. Pavyzdžiui, niekada anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad reikia atleisti. Dabar žinau, kad be to neįmanoma gyventi. Tai, ką girdžiu iš Bažnyčios, manau, kad tai yra pagrindiniai dalykai.

Audra: Psichologija visada bus mūsų gyvenime, bet tikėjimas nebūtinai. Tai dovana, kurią mes turime branginti ir stengtis neprarasti. Tik klausimas, kaip branginti, kad aš tos dovanos neprarasčiau? O tai jau mūsų pasirinkimas – neimti malonės veltui. Man tikrai santykyje padeda pagarbi Dievo baimė – nesielgti taip, kad skaudėtų Jam. Nes, kai neturiu normalaus santykio su Dievui, tai tas labai atsiliepia ir mano aplinkai.

Šarūnas: Reikia apsisprendimo ir pastangų.

Kokia Jūsų šeimos istorija jus labiausiai pastiprina, įkvepia?

Šarūnas: Mane tikrai stiprina mūsų santykių pati pradžia, kai tikrai buvau įsimylėjęs Audrą ir į tokį įsimylėjimą norėčiau sugrįžti ir dabar.

Audra: Mane stiprina tai, kad atpažįstu Dievo planą – mes su drauge visgi iššokome iš to troleibuso, radome Šarūno butą ir tokiu būdu susitikome. O juk buvome nusprendusios kitaip – važiuoti namo. Tada pagalvoju, kodėl taip viskas pasikeitė, kodėl mes išbėgome? Kitas dalykas – mes neišsiskyrėme, nors buvome priėję liepto galą. Už tai irgi galima dėkoti Dievui, nes suprantu, kad tai ne mūsų rankų darbas, bet Jo.

Koks galėtų būti Jūsų palinkėjimas šeimoms, kurios išgyvena krizę?

Šarūnas: Prisiminti įžadus, nes negali griauti Dievo plano. Mes esame nekompetentingi tą daryti. Prisiminti pozityvias šeimos istorijas. Pagalvoti, kad tai yra tas pats žmogus, kurį buvau įsimylėjęs ir kodėl tie santykiai pasikeitė. Nėra neįmanomų dalykų – tik tam reikia noro ir pastangų.

Audra: Ieškoti būdų. Griebti jautį už ragų, kad nereiktų prieiti iki tos krizės. Šeimoje tikrai bus krizių, ir jas išgyventi gali būti labai labai sunku. Meilė kaip ir tikėjimas yra dovana, kurią reikia branginti. Galima prisiminti, kad žmonės kreipiasi į draudimo bendroves, jog apsaugotų sau brangius daiktus ar net save pačius. Už tai moka nemažus pinigus. O meilė – tai lyg brangakmenis, kurį reikia apdrausti visais įmanomais būdais, visais įmanomais draudimais, nes nėra nieko brangiau už meilę.