Pasiūlymą vykti į šią kelionę gavau visai netikėtai. Kaip ir kiekvienais metais (deja, šie buvo man jau paskutiniai) dalyvavau moksleivių ateitininkų žiemos akademijoje (MAŽA’22) kartu su Vilte iš Panevėžio, kuri pakvietė keliauti švęsti ateitininko seminaristo Mangirdo Demenkovo įvilktuvių apeigos, kai pirmą kartą yra apvelkama sutana. Pati nesu iš Panevėžio, bet ateitininkai man atvėrė galimybę susipažinti su visa Lietuva ir užmegzti ryšius su žmonėmis, kurių tikrai nebūčiau sutikusi per savo moksleiviškus metus. Išgirdusi kvietimą su garsiuoju Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai priklausančiu kun. Domingo keliauti į Italiją ir švęsti įvilktuvių, nedvejodama sutikau. Taip sausio 25 dieną su didžiuliu būriu pakilome virš Lietuvos ir vidurnaktį pasiekėme savo nakvynės namus Italijoje. Žinoma, kad toks pulkas gautų kur prisiglausti naktimis, mus lydėjusiems kun. Domingo ir sesei Aušros Vartų Marijai teko pasitelkti kūrybiškumą. Mes, merginos, apsigyvenome buvusiame viešbuty, dabar virtusiame mokykla, netoli Viterbo miestelio.
Visas dienas labai daug vaikščiojome. Romos ir Vatikano architektūra, apipinta ir sauganti šimtmečių istorijas, kerėjo. Visur, kur ėjome, mus iš tolo pasitiko tviskantys bažnyčių kupolai, seni, bet dar vis pačiame Romos centre tebestovintys vedukai. Vaikčiojome Vatikano muziejaus labirintais. Be viso šio Italijos kultūrinio ir dvasinio turto mane labai nustebino žmonės, kuriuos sutikau šioje kelionėje. Ypač jų grožis atsiskleidė tradiciniame kongregacijos penktadienio vakare, kai kartu su sesėmis vienuolėmis bendravome ir valgėme picas. Nesitikėjau išvysti taip plačiai besišypsančių, džiugiai bei uždegančiai šokančių vienuolių. Tą vakarą stebėjausi jų sugebėjimu džiaugtis, rodos, tokiu paprastu gyvenimu.
Kita akimirka, kuri tikriausiai dar ilgai liks mano atmintyje, tai moksleivių, kurie mokėsi merginų apgyvendintoje mokykloje, žaidžiamas futbolas kartu su vietiniu šunimi. Net pačios svarstėme prisijungti prie tų jaunuolių būrio, bet, matyt, lietuviškas kuklumas nugalėjo ir likom stebėtojų pozicijoje – maždaug penkiolika minučių buvom prisiplojusios prie lango ir svarstėme, kurios komandos žaidėjas buvo šuo.
Laikas pralėkė labai greitai, ir atėjo metas sveikinti ir švęsti ateitininko Mangirdo įvilktuves. Mes, lietuviai, džiaugėmės užėmę didžiausią dalį salės, kurioje tilpo daug juoko, muzikos, kojų kilnojimo, plojimų, ispaniškų, itališkų, lietuviškų ir dar įvairiausių dainų, ir kuri, jau visiems išsiskirsčius, pasirodė tokia maža, kad nesupratau, kaip vien mūsų pulkas ten sutilpo. Seminaristai mums paruošė spektaklį, kurio niekas nesitikėjo. Leipome iš juoko, traukėme, rodos, iš visų plaučių Mikutavičiaus „Tris milijonus“ ir vėl mokėmės džiaugtis bendryste.
Kėlimasis šeštą ryto, tylūs pokalbiai autobusiuke iki traukinių stoties, gal jau penktą kartą žaidžiamas žaidimas „Laurencija“, belaukiant šaltoje stotyje antro autobusiuko reiso su likusiomis merginomis, rytinis Italijos traukinio vaizdas su paprastais žmonėmis ir jų darbais bei keliais, kurie taip pat vedė Romos link. Vėlūs ir dar šaltesni vakarai, kai miegojimas keturiese ant dviejų sustumtų lovų pasirodo ne toks ir blogas variantas. Senas Viterbo miestelis su savo viduramžių sienomis ir iš Sicilijos atkeliavusia nuostabia, netikėtai atrasta keramika. Visiškas sutrikimas ir nuostaba, bandant suprasti, iš kur sesė Aušra turi tiek energijos ir jėgų beveik sprintu eiti du kilometrus iki savo autobusiuko. Nuslinkęs, bet dar esamas miestelis ant kalno ir vėsus Italijos oras, kurio visai nesitikėjome. Visur, kur svečiavomės, mus pasitinkančios duodančios, geranoriškos ir tokios paprastos rankos. Visa tai sutilpo į penkias dienas. Visa tai buvo didysis šios kelionės burtas. Visa tai paliko neišdildomą jausmą ir prisiminimą.
Nuotraukos
