Atvirai apie motinystę: Dominyka, Magdalena ir Emilija

Žinojau, susiskambinus su Dominyka Urbaite-Jokubiene, Magdalena Butkevičiene ir Emilija Kuciniene, pasimirš, kad ruošiu tekstą. Taip ir buvo. Palikę pokalbio paraštėse kitas jų veiklas (Dominyka yra psichologė, Magdalena studijuoja mediciną, Emilija studijuoja pradinio ugdymo pedagogiką, aktyviai veikia ateitininkų organizacijoje), paprastai ir atvirai kalbėjomės apie tai, ką joms reiškia būti mamomis, motinystės džiaugsmus ir sunkumus ir, rodos, dėl kiekvieno dalyko labai gerai viena kitą supratome. Žmonėms reikia žmonių, o mamoms būtinai reikia kitų mamų. 

Kokiame motinystės etape dabar esate? Pasidalinkite, kuo gyvenate?

Magdalena: Dukrai Elžbietai liepą jau sueis ketveri metai. Ji lanko darželį, šiais metais jau ir labai mažai serga, tad viskas stabilu. Aš studijuoju mediciną, tai per tą laiką lankau paskaitas, mokausi. Po darželio trumpai pasibūname vakare. Kai ji paaugo ir viskas taip stabilu, atrodo, pasiilgstu laiko, kai dienas leisdavome su ja dviese, nerūpėjo pašaliniai dalykai, bet kiekvienas etapas turi savų pliusų ir savų minusų.

Dominyka: Matildai birželį bus vieneri. Jaučiu, kad prasideda naujas etapas: ji atranda savo balsą, aiškiau įvardija norus pirštais ir garsais, po truputį pradeda vaikščioti. Man pačiai reikia prisitaikyti, ji daug labiau pradeda matytis jau kaip žmogus. Kartais, kai ko nors stipriai reikalauja, pajuntu atmetimo reakciją, bet turiu sau priminti, kad ji jau nebe kūdikėlis, kuris guli ant nugaros visą dieną ir viskas jam tinka. Tai vienerių metų proga susipažįstame su Matilda iš naujo.

Emilija: Aš turiu du vaikučius – Neringą, gimusią tą pačią dieną kaip ir Magdalenos Elžbieta, ir Jurgį, kuriam greitai bus dveji. Jei tik Dievas duos, o tikiuosi, kad duos greitai, labai svajoju apie trečią vaiką. Nors Neringa ir buvo pradėjusi lankyti darželį, kai buvau namuose su Jurgiu, jaučiau savyje didelį susiplėšymą, tad pasiėmiau Neringą namo ir jau metus būnu namie su abiem vaikais. Kadangi mano pačios profesinis kelias yra pedagoginis, žinau, kad galiu prisiimti atsakomybę už jų edukaciją iki tam tikro amžiaus. Dar truputį ir dirbu, bandau pabaigti studijas, nors ir sunkiai sekasi… Jaučiu, kad mano stiprus fokusas yra šeima, o visus kitus dalykus turiu bandyti tempti paskui save.

Sunku net įsivaizduoti, kaip reikėtų ir dirbti, ir studijuoti, ypač su dviem vaikučiais…

Emilija: Su dviem yra žymiai lengviau nei su vienu, jie užsiima tarpusavyje. Kartais mano mama pasisiūlo paimti Neringą, su ja užsiimti, visada sakau: ačiū, man nereikia (juokiasi). Žinoma, pradžioje, kai kūdikėlis, tai ne, bet nuo vienerių metų tikrai lengviau. Neringa net padeda į tualetą broliui nueiti.

Magdalena: Esu girdėjusi pasakymą, kad geriau arba du vaikai, arba nei vieno (juokiasi).

Esate jaunos mamos, vaikų susilaukėte anksčiau, nei dabar įprasta visuomenėje. Daug kas kalba apie demografijos problemas, vis didesnį moterų, pirmą kartą nusprendusių tapti mamomis, amžių, svarstoma, kaip šias problemas spręsti. Įdomu išgirsti iš jūsų – išdrįsusių kurti šeimą anksti – kas iš tikrųjų lemia, kad pora pasiryžta susilaukti vaikų? Kokie dalykai yra esminiai?

Magdalena: Daugelis nori iki vaikų būtinai turėti būstą, aiškų karjeros kelią, bet aš visada galvojau, kodėl to negalima kurti kartu su vaiku? Mes žinojome, kad turėsime stogą virš galvos, pradžioje gyvenome kambaryje pas senelį, bet to mums visiškai užteko. To užteko ir vaikui, juk kūdikėliui nesvarbu, ar jis turės atskirą gražų kambarį, ar gyvens viename kartu su savo tėvais. Mes visada taip galvojome, ir noras turėti vaikų, kurti šeimą buvo stipresnis už kitus norus. Mūsų su vyru Viltautu draugystė iškart buvo orientuota į šeimą, draugystės pradžioje jam sakiau: „Tu žinai, kad aš draugauju su tavimi, nes matau tave kaip savo vaikų tėtį, čia esminis dalykas“. Tą patį sakė ir jis. Dar manau, kad niekada nebus tinkamo meto pagimdyti vaiką, niekada nėra patogu, visada reikia kažką paaukoti, derintis.

Emilija: Aš paskutiniu metu daug mąsčiau apie tai, kad sunku ryžtis susilaukti ne tik pirmo vaiko, tačiau, pavyzdžiui, po dviejų – trečio. Girdžiu tai savo aplinkoje. Bandžiau reflektuoti, kas manyje yra kitaip, kad aš tos baimės neturiu. Vienintelė baimė, galvojant apie nėštumą, o kas, jei kitas vaikelis taip pat turės genetinę ligą, kuria serga mūsų dukra Neringa. Tikriausiai, noras auginti kitą žmogų, juo rūpintis yra dovana. Nes pagalvojus racionaliai, kaip Magdalena sakė, tai nėra patogu, visada yra iššūkis, kaina, auka ir pan. Mes su Ignu susituokėme, kai man buvo, rodos, vos 20 metų. Taip pat iš karto galvojau apie jį kaip apie savo vaikų tėtį, rodos, išsirinkau sutuoktinį, kuris irgi, žinau, nori šeimos, gali ja pasirūpinti, jis šiek tiek vyresnis už mane, jau dirbo, tai buvo ramybė, kad galės pasirūpinti ir finansiškai, kol aš lauksiuosi, būsiu su vaiku, negalėsiu pati dirbti.

Dominyka: Kai susilaukiau Matildos, man buvo 27, tai gerokai vėliau nei jūs. Su Dariumi pradėjome draugauti itin jauni, todėl iš karto nebuvo minties ar jausmo, kad jau dabar galėtume rūpintis vaiku. Vėliau lydėjo studijos užsienyje, tad, rodos, nors visada norėjau jaunos šeimos, ta svajonė vis netilpdavo mūsų realybėje. O po to, jei atvirai, kurį laiką gal net truputį ir nenorėjome, buvo labai gera dviese. Susilaukėme Matildos su didele ramybe, pajutome, kad prisipildėme labai daug meilės, esame pasiruošę ja dalintis. Ramu ir tai, kad abu jau esame pradėję ir savo profesinį kelią. Visuomenėje juk vis juntamas spaudimas: „Tai ką, būsi tik mama?“ O iš tikrųjų juk reikėtų sakyti „net mama“, nes, kai tai patiri, supranti, kad galbūt užtenka tiesiog būti mama. Taigi mes su ramybe ir vidiniu apsisprendimu susilaukėme 27-erių, lyginant su jumis, vėlokai, bet, lyginant su visuomene, anksti.

Kaip yra realybėje, ar asmeninės svajonės, savęs realizavimo galimybės sustoja gimus vaikui? 

Emilija: Man atrodo, kad vaikas tiesiog perkeičia mūsų svajones, tikslus, siekius. Iš savo profesinio gyvenimo galiu patvirtinti, kad mamos po vaiko priežiūros atostogų dažnai grįžta pasikeitusios, per tą laiką atranda kažką kito, kas jas domina. Ir aš augindama vaikus atradau konkrečią pedagogikos kryptį, kuri man patinka. Kai Jurgis buvo kūdikis, išklausiau Montessori kursus Prahos institute. Tai per vaikus, per bandymą ieškoti būdų, kas man tinka, patinka, kaip noriu būti su savo vaikais, radau sritį, kur aš noriu profesiškai tobulėti. O kasdienybėje vaikas leidžia patirti viską iš naujo kartu su juo, pagauti vaiko džiaugsmą ir nuostabą paprastuose dalykuose. Tada akimirkai ir pats pasijunti vaikas. 

Magdalena: Aš irgi taip pagalvojau, kad tos svajonės jau yra susijusios su vaiku. Net keista būtų sugalvoti, kad gali turėti svajonių, kurioms gali trukdytų vaikas. Ir tikrai neatrodo, kad kažką dėl to prarandi.

O kaip profesiniame kelyje?

Dominyka: Kol laukiausi, išgyvenau gana jautriai, kad nepavyksta viską, ko aš noriu šią akimirką, sutalpinti į vieną. Kai buvau šeštame ar septintame laukimo mėnesyje, gavau pasiūlymą dėstyti klinikinę psichologiją. Apie tai visada svajojau, svajojau ir apie tolimesnes doktorantūros studijas, į kurias dėstymas gal būtų nuvedęs. Atsimenu, kaip kankinausi tame sprendime, tuo metu dar dirbau, konsultavau, jau laukiausi, būtų reikėję paruošti paskaitas. Vieną vakarą po darbo pokalbio nežinia kodėl pradėjau stipriai verkti. Ramiai pabuvusi supratau, kad bandau atsisėsti ant visų kėdžių: būti dėstytoja, terapeutė, mama. Man neišeis viso to sutalpinti, tikriausiai, kai kurios svajonės turi palaukti, nes svajonė būti mama dabar man ryškiausia, prioritetinė, matoma netgi fiziškai, tad nepavyks apsimesti, kad gyvenimas eis toliau ir niekas jame nesikeis. Man tai neįvyko savaime, reikėjo susidurti su tuo pokyčiu, kuris nebuvo labai lengvas, jame daug grožio, bet ir sunkumo, gal net atsisveikinimo su kažkokiais dalykais. 

Emilija: Aš pridurčiau, kad mane nuolatos ištinka kažkokie pasirinkimai ir prioritetų dėliojimai. Pavyzdžiui, kai Jurgiui buvo vos du mėnesiai, nešdavausi jį į paskaitas universitete. Galvojau, ar man pasilikti namuose dvejus metus ir dar labiau nukelti savo studijas, pabandžiau viską suderinti. Darželis, kurį lankė Neringa, man buvo pasiūlęs atidaryti Montessori pradinę mokyklą. Buvo planas, kad Neringa eina į darželį, Jurgis nuo vienerių pradeda eiti į darželį, o aš einu į tą mokyklą dirbti. Vis atsiranda tokių pasiūlymų ir kiekvieną kartą vėl iš naujo reikia persidėlioti prioritetus.

Magdalena: Taip, visada dėliojamės prioritetus. Aš dabar jaučiu, kad iš kitos pusės turiu rinktis, labai noriu antro vaiko, bet suprantu, kad būtinai turiu užbaigti mokslus. Visada kažką aukoji.

Emilija: Žvelgiant į tuos visus pasirinkimus: vaikai, šeima, darbai, mokslai, visada stengiuosi turėti tokį požiūrį, kad kažkokius dalykus paaukoju su meile. Man patinka būti dėmesio centre, daug daryti, atrodyti sėkmingai, bet kartais turi pasirinkti kitaip. Vis sau primenu, kad pirmiausia prieš Dievą esu žmona savo vyrui ir mama savo vaikams. Tada aš, atrodo, pasirenku tarnystę – tarnauti tiems, kuriems manęs labiausiai reikia. Taip pavyksta su meile paleisti veiklas ir galimybes, kurių aš šiaip gal gedėčiau.

Jautėtės kažkada motinystėje vienišos? Kaip susitvarkėte su tuo jausmu?

Magdalena: Man labai pasisekė, nes kai auginau Elžbietą, ypač pirmaisiais metais, mano sesės taip pat augino savo vaikus, tuo metu nedirbo mama, netoliese buvo ir Emilija. Buvo daug žmonių, su kuriais galėjai dalintis savo naujomis patirtimis, nes eini tuo pačiu keliu, ar tiesiog paskambinti, prasiblaškyti. Žinoma, bendrystė su kitais draugais, kurie neturi vaikų, pasikeitė, atitolo. Dėl to buvo vieniša, nes trokšti tos draugystės, bet supranti, kad mūsų gyvenimo ritmas dabar šiek tiek kitoks, ne visada įmanoma prisiderinti.

Dominyka: Aš motinystėje kaip niekad stipriai išgyvenu dvilypumą, kai tau gali būti labai sunku ir tuo pačiu lengva arba labai vieniša ir visiškai ne. Iš vienos pusės, visai nesijaučiu vieniša, visada yra žmonių, kurie tikrai supras mane. Atrodo, kad esu užauginusi tokius santykius, kad man net nereikia kasdien dalintis, kuo gyvenu, kaip jaučiuosi, bet artimos draugės ir šeima tarsi be žodžių nuspėja, žino. Ir kai žinai, kad tave kitas supranta net daug neaiškinant, yra dovana, tą jaučiau ir per nėštumą, ir šitais pirmais metais. Bet taip pat jaučiausi šiek tiek vieniša tomis sunkiomis akimirkomis, kai suprasdavau, kad daugelį dalykų turiu padaryti viena ir galiu padaryti tik aš – pamaitinti, nuraminti. Kai niekam kitam nepavyksta, tik man. Tai yra mamos dovana, bet kartais ji vargina. Dėl to man būdavo vieniša poroje, ypač pirmaisiais mėnesiais, bet visada stengiuosi suprasti, kad tai yra normalu.

O kaip jūs tvarkotės su nuovargiu, gal turit kokį receptą, atrastą būdą, kaip pailsėti? 

Emilija: Svarbu, tikriausiai, labai aiškiai įsivardinti poroje. Man, pavyzdžiui, reikia labai daug miego, todėl geriausias dalykas sunkiomis dienomis yra pamiegojimas rytais – vyras išsiveda nubudusius vaikus ir vėliau pažadina mane su kava. Tada atsikeliu visai neblogos nuotaikos, net jeigu dar ir būnu šiek tiek pavargusi. Reikia aiškiai žinoti, kokie tavo poilsio poreikiai, ir juos iškomunikuoti. Man taip pat svarbu pabūti vienai, kartą per savaitę lankau keramiką, tai mano terapija, ir visi žino, kad aš visada ten turiu nueiti. 

Magdalena: Mano poilsis priklauso nuo mokslų intensyvumo ir Elžbietos amžiaus. Pernai daug sportavau, o šiemet turiu daug mokytis, tad likusį laisvą laiką stengiuosi skirti šeimai, kartais sportuojame namuose kartu su Elžbieta. Atradau sau veikiantį mąstymą: kai esu su šeima, ilsiuosi nuo mokslų, kai mokausi, ilsiuosi nuo šeimos reikalų. Tai padeda tiek susikoncentruoti, nesiblaškyti, tiek iš tiesų nuo skirtingų reikalų pailsėti. Man taip pat labai svarbu miegas, šeimoje jaučiame, dabar ir Elžbieta jau pastebi, kai kažkuriam sunkesnis laikotarpis, tada turi truputį sumažinti savo poreikius ir duoti kitam žmogui pailsėti.

Dominyka: Kadangi dar nesibaigė pirmieji metai, jeigu atvirai, aš net nesitikiu išsimiegoti. Ir neturėjimas šito lūkesčio man buvo didžiausia pagalba. Aš labai mėgstu pamiegoti, ryte ramiai atsigerti kavos, bet tai įvyksta taip retai, praktiškai niekada, tad ieškau būdų ilsėtis kartu su vaiku. Geriausiai pailsiu išeidama su kažkuo atsigerti kavos, susiskambindama. Kol Matilda kažkiek užsiima pati, pažiūriu kokią nors neįpareigojančią laidą arba paskaitau kažką, kas reikalauja mažai resursų, bet šiek tiek atpalaiduoja. Kol kas laiko sau yra mažiau, nei įsivaizdavau. Turėjau tokį planą, kad būtinai pavyks kartą per savaitę išeiti, nes suprantu, kad pati esu atsakinga už savo jausmus, būseną, niekas kitas neturi man ant lėkštutės paduoti ir sakyti: prašau, tau pusdienis laisvas. Bet kol kas nepavyksta, gal pavyks ateityje.

O patyrėt kažkokių neįprastų jausmų, naujų sau patirčių, kai tapote mamomis?

Magdalena: Labai labai stiprus kaltės jausmas. Prieš motinystę nebūčiau pagalvojusi, kad jis gali būti toks stiprus. Kai mokausi, jaučiuosi kalta, kad Elžbieta be manęs, nors žinau, kad ji su tėčiu, jai viskas puiku, arba su seneliais, su kuriais jai smagu. Ir tas jausmas lydi įvairiose situacijose. Jei pamirštu atnešti atsarginius drabužius į darželį – viskas, visą dieną apie tai galvoju. Dar nesu išsisprendusi, kaip su tuo tvarkytis, tikriausiai reikia tiesiog susigyventi.

Dominyka: Kaltė tapo net juokeliu tarp mamų. Tai labai daugelio patiriamas vienas sunkiausių išgyvenimų. Turėjau ir klienčių, kurios ateina dėl tos kaltės. Ir kai visa apima, kai imi nuolat galvoti, kad ir čia kažką blogai darai, ir čia, tai gali sugniuždyti. O įsivaizdavimas, kiek daug turiu padaryti, realybėje dažniausiai būna neįmanomas. Tikriausiai reikia įsivardinti savo lūkesčius, kokia aš noriu būti mama arba kokios mamos užtenka. Aš vis prisimenu labai seniai su beždžionėle darytą tyrimą. Ji neturėjo tėvų, šalia jos buvo dvi metalinės beždžionės. Viena su maistu, kita – su švelniu kailiuku, šiluma. Ir tas mažas beždžioniukas, nors, rodos, gi jo poreikis yra būti pavalgiusiam, visada buvo prisiglaudęs prie to kailiuko ir tik retsykiais, kai labai išalkdavo, nušokdavo prie pieno buteliuko, atsigerdavo ir greit grįždavo atgal. Atrodo, kad ta meilė, kuri supa, vis tiek yra esminis saugiklis. Tokių dalykų prisiminimas bent jau man padeda paleisti tą begalinį lūkestį, kad aš turiu viską padaryti. Tai yra nerealu, gal ir nereikia, gal kartais vaikui į sveikatą pamatyti, kad mama turi kitų rūpesčių, veiklų, kartais pavargsta, ir tai nereiškia, kad ji manęs nemyli. 

Emilija: Aš kaltės pastaruosius metus nejaučiu, pati nesuprantu kaip, bet išsprendžiau šitą klausimą save motyvuodama. Tie dalykai, kurių nedarau, virsta tikslu. Nekaltinu savęs, bet stengiuosi tobulėti, siekti, kad kitą sykį pavyktų tai, kas nepavyko dabar. Nežiūriu į tai, kad aš bloga, bet kad galiu ateityje būti geresnė. Bet man netikėta buvo atrasti savo pyktį. Labai daug jaučiu pykčio ir pastebiu, kad kartais išlieju jį ant vaikų, kurie niekuo nekalti, bet mane kažkokios situacijos išmuša. O pozityvus jausmas – negalvojau, kad su kiekvienu vaiku vis labiau įsimylėsiu savo vyrą, nes jis kaip tėvas yra 100 kartų geresnė savo versija nei tas, su kuriuo susipažinau.

Dominyka: Tikriausiai motinystėje resursų, kaip niekada gyvenime, yra mažai, o krūvis irgi, kaip niekada gyvenime, yra didelis. Tai normalu, kad tampi jautresnė, piktesnė. Aišku, svarbu, kaip tą pyktį išbūni. Bet tas įsivaizdavimas, kad negali pykti, negali pakelti balso – labai didelė našta. Realybėje turbūt niekada taip nepavyksta…

Ko trūksta aplinkoje, kurioje gyvenate, jūsų mieste, kad motinystė būtų patogesnė?

Emilija: Aš pastebiu, kad Kaune vykdant naujus projektus ar remontus retai pagalvojama apie mažus vaikus, erdvės jiems nepritaikytos, nors parašyta, kad pritaikytos. Pavyzdys – atnaujinta Kauno Ąžuolyno biblioteka. Ji labai graži, bet vaikų erdvė skirta vyresniems vaikams. Mažyliams ten nėra kur prisėsti ant grindų, knygos sudėtos nugarėlėmis, tad jie negali atrasti, kas juos domina. Investuojant pinigus į valstybinius objektus – muziejus, bibliotekas – kartais trūksta pagalvojimo apie mažuosius. Nes jeigu jie pradės eiti į šias vietas nuo kūdikystės, jie bus nuolatiniai vartotojai. O jeigu vaikas nebus priimtas iki penkerių metų, nes tėvams bus per sunku jį ten sudominti ir sužiūrėti, gali būti, kad vėliau šeimai ir vaikui bus sunkiau susikurti tradiciją tokiose vietose lankytis.

Magdalena: Kartais su sesėmis pagalvojame, kai būna sunku su vaikais kelyje, kaip gerai būtų tėvams skirta kelio juosta.

Dominyka: Aš tai prisimenu situacijas, kurių būna nemažai, kai neįmanoma kur nors ateiti su vežimu. Pavyzdžiui, balsuoti. Reikia užlipti laiptais į pastatą, pastate – nėra lifto. Nepatogus privažiavimas ir atnaujintuose Vilniaus parkuose, su vežimu į kai kuriuos įeiti gali nebent pirma apėjęs viską aplinkui arba vaikščiodamas zigzagais. 

Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 10 metų? 

Emilija: Aš norėčiau turėti bent 5 vaikus, ir iškart įsivaizduoju mūsų didelę šeimą Berčiūnuose ar kažkokioje stovykloje. Vis galvoju, kad norėčiau turėdama didelę šeimą neatsiriboti nuo visuomeninių veiklų, imtis jų kartu su šeima, nuolat būti drauge su vyru kažkokiame kūrybiniame procese, į kurį įtrauktume ir vaikus. 

Dominyka: Aš labai pagaunu save paskutinėmis savaitėmis galvojančią apie geopolitinę situaciją. Nemažai nerimo išgyvenu dėl to, kokia bus ateitis. Tai pirma mintis, kad po 10 metų būtume čia ir kad gyventume taip patogiai, laisvai, kaip dabar. Kad Matilda galėtų šitą irgi išgyventi, kad galėtume turėti daugiau vaikų.

Magdalena: Nežinau, kiek turėsime vaikų, kiek Dievas duos, bet labai tikiuosi, kad pavyks su jais sukurti atvirą bendravimą, kad jie galėtų pasakyti mums viską, ką jie išgyvena. Atrodo, jei myli, gal natūraliai taip susiklosto. Bet jaučiu, kad taip pat reikia įdėti daug įdirbio ir pastangų.

Blic klausimai:

Mylimiausia knyga apie motinystę / vaikų auginimą…

Magdalena: „Montessori kūdikis“, „Montessori mažylis“, „Montessori vaikas“

Emilija: Aletha J. Solter knygos, pavyzdžiui,  „Sąmoningas kūdikis“ 

Dominyka: „Montessori kūdikis“, Carl Rogers „Becoming a person“

Mylimiausia vaikiška knygelė…

Magdalena: Vytauto V. Landsbergio „Pūkio serija“, „Mažų žmonių didelės svajonės“.

Emilija: „Pelėda Drūlija“, „Virtuvės abėcėlė“.

Dominyka: „Kapt kapt kapt“ ir „Alkanas vikšrelis“.

Skaniausi pusryčiai / pietūs / vakarienė drauge su vaikais…

Dominyka: Mes mėsėdžiai visi, tai laukiam steiko, Matildai irgi labai patinka.

Magdalena: Blynai, lietiniai, varškėtukai – tai, kam reikia daugiau laiko, gaminame, kai galime lėtai ir neskubant pabūti visi kartu. 

Emilija: Kadangi Neringa negali valgyti baltymų, tai labiausiai džiaugiuosi, kai nereikia jai gaminti atskirai. Dabar tokie būna grilio patiekalai, kai galima išsikepti ir mėsos, ir daržovių, ir išsidalinti pagal poreikius.

Kai gaunu pusvalanduką poilsiui ir sau, aš…

Visos: Kava!

Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų.