Įspėjanti šio straipsnio antraštė nėra apie tai, kad kiti žmonės nesupras jūsų ironijos. Žinoma, jūs ypatingas ir unikalus, ir niekas nemoka taip ironiškai pajuokauti kaip jūs. Dauguma žmonių tokie yra, nors galbūt apskritai kartais gali būti šiek tiek neišmintinga juokauti su nepažįstamais žmonėmis, kai šie to nesitiki, ypač tada, kai pokštas sakomas rimtu tonu.
Kai mokiausi vyresnėse klasėse, ironiškai juokauti rimtu veidu ir – tai svarbiausia – niekaip neišsiduoti, kad juokauji, buvo savotiškas gero skonio etalonas (nežinau, ar pritartų visi mano bendramoksliai, bet aš mokyklą atsimenu taip). Greičiausiai taip buvo ne tik mano mokykloje – dauguma jaunų žmonių, kuriuos pažįstu, yra pritvinkę ironijos. Ir nors, rodos, ji kažkodėl yra laikoma protingumo ženklu, iš tikrųjų daugelis ironiškų pokštų būna gan primityvūs. Bet kalba ne apie tai.
Kalba apie tai, kad žmonės – ypač jauni – šiais laikais begalę visokių dalykų daro ironiškai: ironiškai rengiasi, ironiškai geria kokį nors pigų, sveikatai pavojingą alų, ironiškai žiūri anime ir beveik galiu garantuoti, kad kažkur Lietuvoje yra mažiausiai dvidešimt žmonių, kurie ironiškai balsavo už Eduardą Vaitkų.
Bet tada jiems nutinka šis tas keisto – tai, ką jie pradžioje daro ironiškai, po to jie pradeda daryti visiškai rimtai: kas nors tikrai pradeda kalbėti su juntamu Amerikos lietuvio akcentu, kitas – su nesuvaidintu smagumu klausytis „69 Danguje“ ar „Nickleback“. Aš pats vienuoliktoje klasėje žinutes ir feisbuko komentarus tyčia rašydavau darydamas begalybę klaidų. Tais laikais tai dar buvo laikoma juokingu dalyku, bet po to pastebėjau, kad rašinyje vietoje „kad“ rašau „kat“.
Tai lyg ironiška bausmė už ironiją. Richardas Rorty yra pastebėjęs, kad ironiškas santykis su tikrove reiškia atsisakymą ją priimti rimtai. Ironiškai ką nors daryti, reiškia užsiimti tuo, ką žinai esant šlamštu, taip komiškai parodant to dalyko šlamštiškumą. Tad ironiška bausmė už ironiją yra pradėti šlamštu užsiiminėti rimtai.
Neseniai kalbėjomės su pora bičiulių merginų, ir staiga jos nei iš šio, nei iš to išsitraukė savo telefonus ir pradėjo tikrinti savo horoskopų programėles – „O, žiūrėk, mano koks juokingas, tu šiandien pamirši ką nors svarbaus, cha, cha, cha, lyg taip nenutiktų kiekvieną dieną, cha, cha cha!“ ar panašiai.
Aišku, jos horoskopus skaitė ironiškai, nes horoskopai yra juokingi, ironiko akimis jie kvaili ir parašyti taip, kad tiktų bet kam ir bet kokiu atveju. „Šią savaitę tinkamas metas pradėti naujus dalykus, tačiau gali kilti sunkumų derinant darbą bei poilsį ir saugokitės vyro su juodais ūsais“. Kada būna blogas metas pradėti naujus dalykus? Kada nekyla sunkumų derinant darbą ir poilsį? Ir argi dvidešimtojo amžiaus istorija nėra aiškiausias įrodymas, kad vyrų su juodais ūsais tikrai reikėtų pasisaugoti?
Bet gyvenimas pilnas sutapimų. Anksčiau ar vėliau ateis tokia savaitė, kai, dideliam savo paties nustebimui, pabandysite megzti, ir jums patiks, kai jūsų antra pusė netikėtai gaus dvi laisvas dienas, o jūsų viršininkas netikėtai jus apkraus darbu. Negana to, penktadienį troleibuse vyras su juodais ūsais nusičiaudės jums į veidą, ir jūs visą savaitgalį pragulėsite kamuojamas temperatūros.
Ir tada pagalvosite – „gal tie horoskopai tikrai kažką žinojo“. Ir pradėsite horoskopus skaityti rimtai. Ir taip būsite nubausti už savo ironiją – jūsų bausmė bus rimtumas.
K. Chestertonas yra sakęs, kad gyvenimas yra rimtas dalykas, bet visą laiką gyventi rimtai – neįmanoma (jo savotiškas antipodas Alexandre‘as Kojève‘as yra palikęs priešingą mintį – „gyvenimas yra komedija, bet gyventi reikia rimtai“). Rimtumas – gebėjimas tikrai matyti, kad tam tikri dalykai yra svarbūs – iš tikrųjų yra svarbus dalykas, nors humoro jausmo neturintis rimtuoliškumas dažnai tėra susireikšminimas. Galbūt tos likimo ironijos potekstė tokia: ką nors vis tiek teks daryti rimtai. Ir jei iš visko tik kikensi, galų gale gali tekti rimtai daryti tai, iš ko kikenai.
Nuotraukos
