Atlikėja Simona Smirnova: „Reikia būti geriausia savo versija“

Gerai pamenu, jog pirmą kartą Simoną išgirdau Ateitininkų federacijos šimtmečio šventėje. Džiazas skambėjo paslaptingai apšviestoje Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjus studijuoti Berklio muzikos koledže Bostone, atlikėjos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandien Simona – Niujorke gyvenanti kompozitorė, vokalistė ir kanklininkė, kartu su savimi nešanti tikrą energijos užtaisą. 

Kas pirmesnis: talentas ar darbas? 

Darbas. Kartais talentas gali padaryti daugiau bėdų negu padėti. Aišku, visaip gali būti. Bomba, jei žmogus ir talentingas, ir geba dirbti. Tai – produktyvūs kūrėjai ir muzikantai, kurie nuolat pasauliui pristato naujus kūrinius, albumus. Lietuvoje man tai būtų Andrius Mamontovas, kuris nuo šešiolikos metų yra socialiai aktyvus, bendruomeniškas, muzikalus ir talentingas. Tai žmogus, kuris yra produktyvus dėka talento ir darbo. Žmonės, kurie turi daug talento, jaučia jo svorį. Tas svoris apsunkina mintis, mes pradedame savimi abejoti, siekti perfekcionizmo, o šie troškimai mus tik sustabdo. Nėra kažkokios sėkmės formulės, bet nuostabu, jeigu yra ir talentas, ir darbas, o taip pat darbas su savimi. Man atrodo, jog meno srityse reikia nuolatos dirbti su savo emocijomis, patirtimis, gyvenimo aplinkybių pasikeitimais, traumomis, nes be darbo su savimi negalima kurti.  

Šių dienų pasaulyje populiaru kartoti, jog reikia „paleisti perfekcionizmą“, mėgautis gyvenimu. Muzikantų kasdienybėje itin daug „juodo“ darbo. Kaip tau pavyksta suderinti tikslo siekimą ir poilsį, savų troškimų įgyvendinimą? 

Nežinau, ar pavyko ir ar pavyksta. Kartais atrodo, jog pagaliau pasiekiau pusiausvyrą,  o tada vėl viskas iškrenta iš rankų. Egzistuoja potvyniai ir atoslūgiai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, todėl manau, jog du poliai yra natūralus, gamtiškas dalykas. Rudenį medžiai numeta lapus užmigdami penkiems mėnesiams, o tada išsiskleidžia su nauja energija ir naujomis spalvomis, taip ir mes galime būti vienose vėžėse, o tuomet iš jų išvažiuoti kitur. Mano galva, perfekcionizmas yra žalingas mąstymas. Egzistuoja skirtumas tarp puikaus ir tobulo. Tobulumas – subjektyvus dalykas, kuris turi traumuojantį atspalvį, čia dažnai būna daug slypinčio gėdos jausmo. Perfekcionistai sulaiko save nuo progreso ir naujų darbų pateikimo pasauliui, nes jaučia, kad tai nėra tobula. Jie bijo, kad netobulas jų darbas reiškia ir jų pačių netobulumą. Būti perfekcionistu – žalinga, tačiau būti nepriekaištingu ir profesionaliu yra siekiamybė. Reikia būti geriausia savo versija, stengtis kiek įmanoma tau, o ne kitam. Gyvendama Niujorke net nežinočiau, kaip save įvardinti. Kas aš esu? Geriausia dainininkė, geriausia kanklininkė pasaulyje? Neįmanoma tuo būti, bet aš galiu drąsiai pasakyti, jog esu unikali, pristatau unikalų produktą (kūrinį), kurio niekas kitas negali pakartoti, nes jis yra mano.  

Pirmą kartą tave išgirdau 2010 metais Ateitininkų federacijos šimtmečio šventėje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tuomet dainavai džiazą, o dabar tave dažnai matome su kanklėmis. Kaip įvyko šis pokytis? 

Oho, kiek metų praėjo! Staigaus pokyčio mano muzikoje nebuvo, nes kanklėmis groju nuo vaikystės. Kanklės – pirmas ir pagrindinis mano instrumentas, juo groti niekada nenustojau, tačiau atėjus metui pasirinkti studijas norėjau dainuoti ir neįsivaizdavau savęs kaip kanklininkės, kuri groja rečitalius. Didžiausia vertybė scenoje – ryšys su auditorija. Sunku perteikti vaizdo ar garso įrašu, tačiau koncerto metu su auditorija sukuriamas intymus ryšys, kurio negalima įvardinti žodžiais. Anksčiau galvojau, kad kanklės nėra tinkamiausias instrumentas ilgalaikio ir nuoseklaus ryšio su klausytoju kūrimui, tad pasirinkau dainavimą. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo galima pasirinkti arba klasikinį, arba džiazo dainavimą, tad pasirinkau pastarąjį, o kanklėmis grojau visuomet. Galbūt mano pasirinkimai atrodo eklektiški, tačiau man pavyksta viską sujungti į visumą. Iš pradžių kanklės, tuomet džiazo studijos Lietuvoje, galiausiai šiuolaikinės kompozicijos ir prodiusavimo studijos JAV. Išmokau, kaip kurti muziką orkestrui, chorui, styginių kvartetui, kaip ją įrašinėti, o bėgant laikui, kaupiant patirtį, pavyko visa tai sujungti. Visuose keturiuose mano albumuose skamba kanklės, taip pat yra džiazo elementų, girdimi styginiai instrumentai, saksofonas, pritariamieji balsai ir kiti instrumentai. Albumai turi aiškią tematiką ir konceptą: pirmasis pagal Franco Kafkos novelę, antrasis pagal Žanos d’Ark istoriją, trečiasis – gamtos motyvai, o ketvirtasis – kanklių reprezentavimas. Visos srovės ir gyvenimo patirtys, poetiškai tariant, suteka į vieną kūrybinį vandenyną.  

Kaip atsidūrei Amerikoje? 

Atsidūriau čia dėl studijų. Ketvirtame kurse supratau, jog noriu išvykti į užsienį studijuoti džiazo magistro. Rimtai svarsčiau apie Suomijoje esančią Sibelijaus akademiją, bet nuvykusi į Helsinkį pagalvojau, kad bėgdama nuo vilko užšoksiu ant meškos. Bėgau nuo vieno miesto, kuriame mažai džiazo kultūros, į kitą miestą, kuriame tėra vienas džiazo klubas, mažai gyventojų ir amžinas svetimšalio jausmas. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia stoti ten, kur džiazas yra tradicija, kur daug įvairių žmonių iš visų pasaulio kraštų. Ketvirtame kurse, dar besimokydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vykau į stojamuosius Londone. Prieš atsiimdama bakalauro diplomą Lietuvoje jau žinojau, kad įstojau ir gavau stipendiją Berklio muzikos koledže Bostone. Vis tik studijas nusikėliau vieneriems mokslo metams, nes ieškojau finansinės paramos, o 2012 metais išvykau į JAV. 

Ar magistro studijos prestižiniame Berklio muzikos koledže buvo tavo svajonė? Ar daug tenka paaukoti siekiant profesinių aukštumų? 

Mano istorija buvo labai sudėtinga, ją ne taip seniai pasakojau LRT laidoje „Emigrantai“. Manau, kad mes visi turime polinkį kurti, tačiau vieni žmonės žino, jog nori tai paversti savo profesija, gyventi iš šio darbo, o kiti ne. Būti atlikėju, kūrėju yra pašaukimas, nes tu tiesiog žinai, kad gali tai padaryti. Iš kažkur kyla nuolatinė tikėjimo ir žinojimo srovė, kad tau užteks fizinių, protinių, emocinių jėgų, supranti, kad turi talentą ir nori dirbti. Manau, jog daugelis menininkų giliai širdyje žino, jog gali eiti šiuo keliu. Yra žmonių, kurie jaučia, kad negali kūrybos paversti savo darbu, tuomet jie randa kitus būdus išreikšti save. Žinoma, kartais tikrai gali žinoti, kad nori eiti šiuo keliu, bet bijai, kad tai iš tavęs pareikalaus per daug pastangų. Reikia priimti, jog nėra nemokamų dalykų. Meninės profesijos tarytum savanoriška tremtis, nes prarandi daug dalykų, kuriuos kiti žmonės savo gyvenime turi natūraliai. 

Aš susitaikiau, kad man tenka dirbti dvigubai daugiau nei kitiems, tačiau puikiai suprantu, kokią kainą moku, ir man tai tinka, nes aš noriu tokio gyvenimo. Teko matyti daug žmonių, kurie pabaigia bakalauro, magistro, kartais net ir doktorantūros studijas ir galiausiai uždengia smuiko dėklą sakydami, jog daugiau to nebenori. Mane krečia šiurpas pagalvojus apie tai, kiek daug valandų buvo praleista dirbant. Mano kolegė, vienos mokyklos, kurioje mokiau, direktorė, po rečitalio visiems gerai žinomoje Carnegie Hall salėje nusprendė baigti karjerą. Ji pasakojo supratusi, kad daugiau nebenori tokio gyvenimo, nes jai svarbu namai, ji nori išlaikyti savo sūnų, o šiame darbe paaukoji valandų valandas ruošdamasis koncertui, tačiau uždirbi itin nedaug. Ji nenorėjo toliau taip gyventi, todėl pasirinko ieškoti kitų būdų, nors keisti gyvenimą tiek daug pasiekus yra labai skausminga. Aš esu apsisprendusi ir pasirinkusi, jog kūryba bus pagrindinė mano gyvenimo veikla, o tai atneša savus kompromisus. 

Kaip žmonės JAV reaguoja į kankles? Kokiu formatu jos pristatomos? 

Šio instrumento jie nėra girdėję, bet jiems patinka. Žmonėms įdomus šio instrumento skambesys, kuris yra unikalus ir mistiškas. Po kiekvieno koncerto sulaukiu klausimų, iš kur šis instrumentas, kaip jis veikia, kiek turi stygų. JAV – imigrantų šalis, tad tokių etninių instrumentų yra labai daug. Kanklės – specifinis Lietuvos instrumentas, bet Niujorke pristatoma daug panašių instrumentų iš Arabų šalių, Azijos, Skandinavijos. Žmonės yra įpratę matyti etninius instrumentus, priima juos. Kankles pristatau su grupe, naudoju efektų pedalus, tad tai daugiau džiazinis, pop muzikos pristatymas. 

Viename interviu minėjai, kad Amerikoje nėra mums įprasto teatro. Kas jį pakeičia? 

Teatras JAV – marginalinis judėjimas, kurio iniciatyva labiau kyla iš europiečių. Lietuvoje teatras yra svarbi kultūros dalis, o čia svarbus – muzikinis teatras. Pradėjus studijuoti būdavo keista, jog aktoriai – tai visų pirma geri dainininkai ir šokėjai. Jie mokosi baleto, turi gražiausius, geriausiai išlavintus balsus, tad aktoriai čia yra suvokiami kaip muzikinio teatro aktoriai. Retai sutiksi dramos teatro aktorių, nes čia nėra daug galimybių mokytis tokios profesijos. Amerikoje gerai žinomas Brodvėjus: „Liūtas karalius“, „Mulen Ružas“ ir kiti miuziklai. Šie pastatymai yra nuostabūs!  

JAV, kitaip nei Europoje, nėra valstybinio finansavimo menui. Ar lengva menininkams čia, kitoje Atlanto pusėje? 

Mes neturime viešojo sektoriaus, viskas yra privatu. Jeigu nueini į Metropoliteno operą, tai koncerto programos gale yra kokie keturi puslapiai rėmėjų. Tie rėmėjai – tai didžiulės korporacijos arba privatūs asmenys, šeimos. Išvystyta plati filantropijos kultūra, tad žmonės yra įpratę aukoti ir mokėti už bilietus. Daugiau nei dešimt metų gyvendama JAV pastebiu, jog nemokama pigi pasiūla, ir produktas man kelia įtarimą. Galvoju, kad čia kažkas paslėpta, nekokybiška. Man atrodo, kad žmonės čia yra įpratę paremti menininkus: nupirkti albumą ar knygą. Iš kitos pusės, menininkams gyventi tokioje sistemoje nėra paprasta, nes nėra tokio dalyko kaip biudžetas dekoracijoms, kiekvienam dalykui turi ieškoti atskiro finansavimo. Visus savo išleistus albumus finansavau pati arba ieškojau, kaip gauti projektines lėšas. JAV pats turi susirasti nišą arba susikurti erdvę savo kūrybai. Nėra nemokamų repeticijų erdvių ar koncertų salių. Taip pat tokioje sistemoje gausu verslo galimybių, nes gali atsidaryti savo repeticijų vietą, savo teatrą. Žinoma, nedaug menininkų turi verslumo gyslelę, tad čia dirba daug vadybininkų. Finansavimo sistema ir žmonių mentalitetas JAV kardinaliai skiriasi, tačiau tai turi ir gerąją ir blogąją puses. Kartais pasiilgstu laikų, kai akademijoje Lietuvoje galėdavau nemokamai repetuoti, nemokamai gauti erdvę koncertui, tačiau man patinka, kad JAV sistema neleidžia menininkams užmigti ant laurų. 

Kokius kultūrinius skirtumus pastebėjai studijų metais? 

Manau, kad norint suvokti visus skirtumus reikėtų trijų valandų tinklalaidės įrašo. Skiriasi tai, kaip mes buvome užauginti, kaip mus mokė mokykloje, kaip su mumis kalbėjo tėvai, kaip vienas su kitu bendravo vaikai, kas tuo metu buvo svarbu ir nesvarbu. Užtruko, kol perpratau skirtumus, bet gyvendama čia išlaisvėji, pradedi labiau savimi pasitikėti ir save mylėti ne tik už gerus dalykus, bet ir už ydas. Klaidos ir ydos yra augimo dalis, kurias priimi, neužsidarai kentėdamas, o stengiesi pasitaisyti, pakeisti senus įpročius. Aišku, daug kas pašiepia amerikiečius dėl jų noro sudarinėti darbų sąrašus, penkmečio planus, turėti tris skirtingus terapeutus, bet jeigu tai padeda žmonėms progresuoti išsivaduojant iš traumų, skausmo, netekčių, kodėl gi ne? 

Ar tavo žodyne egzistuoja  žodis „chaltūra“?

Tai žalingas žodis, ir man jis neegzistuoja. Tik atvykusi į Berklį, eidama dainavimo katedros koridoriumi nugirdau katedros vedėjos ir jos draugės pokalbį. Katedros vedėja pasakojo, kad neseniai gavo pakvietimą dainuoti vestuvėse, o draugė nuoširdžiai džiaugėsi. Ši reakcija man buvo neįprasta, nes Lietuvoje kolegos retai sveikina dėl pasirodymo vestuvėse. Žodžio „chaltūra“ amerikiečių žodyne nėra, nes viskas turi lygiavertį svorį: ar tai būtų foninės muzikos grojimas SPA centre, ar bažnyčia, ar kolegų muzika, ar orkestras. Muzikantai didžiuojasi ir džiaugiasi bet kokiu darbu ir jį atlieka kaip įmanoma geriau, suteikia jam svorio, svarbos. Čia nėra vėlavimų ir kitų muzikantams kartais būdingų bajerių. Ne kartą pasistūmėjau į priekį ir gavau puikių pasiūlymų, nes pasirodžiau laiku, buvau pasiruošusi, maloni, profesionali, turėjau visą reikalingą įrangą. Amerika man patinka dėl savo darbo etikos, nes visi žmonės didžiuojasi savo darbu, žiūri į jį kaip į paslaugos teikimą. Labai nemėgstu žodžio „chaltūra“, nes jis žalingas muzikantų mentalitetui ir turi būti nustotas vartoti kuo greičiau. 

Dešimt metų gyveni svetur. Ar domiesi tuo, kas vyksta Lietuvoje? 

Ryšys su Lietuva man labai svarbus, tai yra viena iš mano gyvenimo sudedamųjų dalių, kuri užtikrina pusiausvyrą. Aktyviai bendrauju su lietuvių bendruomene JAV, tris kartus per metus grįžtu į Lietuvą, dalyvauju knygų mugėse, bendrauju su žiniasklaida, taip pat į kanklių repertuarą įtraukiu lietuviškus etninius motyvus. Esu prisirišusi prie Lietuvos, jos kalbos, muzikos, vietų, žmonių, noriu dažniau grįžti namo: čia koncertuoti, ilsėtis, eiti į vakarėlius. Viena mano svajonių – surengti savo grupės iš Niujorko turą po Europą, žinoma, aplankant ir Lietuvą. 

Esi ateitininkė. Ar pavyksta prisidėti prie ateitininkų veiklos dabar, esant toli nuo Lietuvos? 

Ateitininke tapau vaikystėje. Ignalinoje lankiau kuopą, aktyviai dalyvavau jos veikloje, važiuodavau į Berčiūnų stovyklą, įvairius savaitgalius. Atvykusi į Bostoną stengiausi atgaivinti jaunučių ateitininkų kuopą, tačiau buvo labai sunku. Trejetą metų kažkas vystėsi, tačiau galiausiai pasidaviau, nes tradicija buvo nutrūkusi. Didžioji dalis ateitininkų Bostone – vyresnės kartos žmonės, vaikų nėra daug, o jų tėvai – jaunesnė karta, kuri nebuvo supažindinta su ateitininkais. Studijų metu ryšys su ateitininkija buvo glaudesnis, vėliau fragmentiškas, kiekvienais metais sugrįžtu į sendraugių stovyklą Kennebunkporte, ten giedu Šv. Mišiose, koncertuoju. Dabar prie ateitininkų veiklos prisidedu kaip atlikėja: groju kanklėmis, dainuoju, giedu Šv. Mišiose. 

Kokios muzikos paklausyti pasiūlytum mūsų skaitytojams?  

Pirmiausia visiems palinkėčiau paklausyti manęs (juokiasi). Mano muziką galima rasti YouTube kanale, ten esu įkėlusi  nemažai įrašų, kuriais didžiuojuosi, nes juose daug vizualių, gražių dalykų. Kai jau viskas bus perklausyta, galite įsijungti mano mėgstamiausios atlikėjos ir įkvepėjos – Björk įrašus, o po jos paklausykite vietinių atlikėjų, kurie nėra plačiai žinomi. Būtinai nusipirkite jų albumus! Žmonės, kurie nėra susidūrę su meno rinka, nežino, kad tai didelė investicija, tad raginu visus skaitytojus eiti į koncertus ir parodyti  meilę nepriklausomiems menininkams.