Atleidimo pamokos, arba vienos svajonės istorija

Yra svajonių, kurioms nepavyksta tapti realybe. Bet po to supranti, kad tu jau visiškai kitas žmogus: nors svajonės neišsipildė, kelias iki jų sustiprino, pakeitė tave, kelyje išmokai kažko naujo apie save ir pasaulį…

Nuo šių metų pradžios turėjau tokią svajonę — susitikti su aktore, kurios muzika man labai padėjo onkologinės ligos metu. Susidomėjau tos aktorės kūryba, kai gulėjau ligoninėje 2024 m. spalį ir negalėjau normaliai kvėpuoti dėl naviko, nemiegojau naktimis, bijojau procedūrų. Todėl labai norėjau susitikti su ja ir padėkoti jai asmeniškai. Melsdama prašiau Dievą padėti šitam susitikimui pagaliau tapti realybe. Ir buvau nustebusi matydama, kad Dievas siunčia man ženklus, lyg rodo kelią ir kviečia juo eiti. Naujienos, galimybės — viskas atrodė kaip treniruotės prieš svajonės išsipildymą. Neabejojau ir net neturėjau abejonių, kad pagaliau šitas susitikimas įvyks. Galvoje jau kilo mintis parašyti apie tai naujame straipsnyje ir parodyti žmonėms, kad nereikia bijoti svajoti…

Tačiau rugpjūčio pradžioje mano iki šiol sklandžiame ir aiškiame kelyje atsirado didelė kliūtis — darbas. Tiksliau, ne pats darbas, o nemalonūs pokyčiai įmonėje. Net negalėjau įsivaizduoti, kad problema iškils pačioje stabiliausioje vietoje, ten, kur viskas veikė puikiai. Tiesą sakant, dabar suprantu, kad stabilumas buvo tik išorinis. Ženklai, kad viskas nėra taip puiku, pasirodė jau gan seniai, dar pavasarį, kai grįžau dirbti iš namų į darbovietę ir pradėjau jausti nepagarbą ir arogantiškumą iš keleto žmonių. Bet tai iš pradžių nekrito į akis, atrodė, kad kažko prisigalvojau, o žmonės tiesiog atėjo dirbti savo darbą, o ne užsiimti intrigomis.

Dar 2022-ais, sirgdama vėžiu pirmą kartą, sau sakiau, kad negalima, nereikia kentėti dėl to, kas tau gyvenime nebetinka. Bet vis tiek nesiryžau pateikti prašymo dėl atleidimo iš darbo. Atrodė, kad viskas gali susitvarkyti, gal praeis šiek tiek laiko, aš geriau dirbsiu ir parodysiu, kad esu puiki darbuotoja… Tačiau po keleto savaičių komandoje įvyko man netinkami pasikeitimai – ir net tada atrodė, kad reikia tiesiog palaukti! Man buvo baisu vėl atsidurti sunkioje situacijoje ir greitai nerasti naujo darbo (nors ir jau turiu patirties, laisvai kalbu lietuviškai).

Vis dėlto, galiausiai išėjau, bet, deja, nesugebėjau atleisti žmonėms, kurie ten liko ir kurie mane įstūmė į tokias aplinkybes: pardavimų vadybininkui, su kuriu dirbau, vadovui… Su skausmu širdyje, keletą dienų vėliau nei planuota, išvykau į Rygą įgyvendinti savo svajonės, bet lauktas daugiau nei pusmetį susitikimas neįvyko — aktorė, kuri jau publikavo socialiniuose tinkluose nuotraukas iš Latvijos sostinės senamiesčio, išvažiavo dieną prieš. Tuo metu atrodė, kad mano gyvenimas sugriuvo. Verkiau ir sakiau sau, kad niekada daugiau nebesvajosiu. Nesupratau, kam reikėjo visų tų Dievo ženklų, jei mano svajonė taip ir netapo realybe.

Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. Maldoje „Tėve mūsų” prašome: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Bet atleisti nėra lengva užduotis. Man šiuo atveju padėjo toks būdas: įsivaizdavau save vietoj žmogaus, kuris, mano manymu, padarė man blogį — pavyzdžiui, vadovo, kuris nesuteikė atostogų. Ko norėjo vadovas? Žinoma, atrodyti gerai savo viršininko akyse, parodyti rezultatą, uždirbti pelną. Pelnas – tai didelės pardavimų apimtys, kurių neįmanoma pasiekti, jei vadybininkas užsiima ne tik pardavimais, bet ir administraciniu darbu. O juo reikia užsiimti, jei žmogus, kuris jį atlieka (šiuo atveju aš), eina atostogauti. Žodžiu, viskas paprasta, mano atostogos (ir svajonė) tapo kliūtimi siekiant aukštų rezultatų, pagyrimų ir atlyginimo padidinimo.

Mano pyktis iškart dingo, kai supratau, kad kolegos darbe norėjo sau daugiau priedų ir patogumo. Tai natūralu, jog daugybė žmonių galvoja tik apie save – juk niekas kitas to už tave nepadarys. Nepaisant liūdesio dėl neįvykusio susitikimo, sieloje jau buvo kažkaip lengviau. Kitą dieną iš pat ryto nuėjau į bažnyčią padėkoti Dievui už atleidimo pamoką, net nepaisant sielos skausmo. Visą dieną praleidau tyloje ir mintyse – tai buvo labai naudinga patirtis. Juk vis tiek buvo už ką padėkoti neišsipildžiusiai svajonei. Pavyzdžiui, be jos nebūčiau palikusi darbo, kuriame jau nebesijaučiau patogiai. Be jos nebūčiau atvažiavusi į Latviją ir nebūčiau pamačiusi Rygos Šv. Jokūbo katedros ir Nekaltosios Mergelės Marijos katedros Jelgavoje. Nebūčiau valandą pasivaikščiojusi palei jūrą ir galėjusi būti vien tik su ūžiančiomis bangomis, žuvėdrų klyksmu ir savo mintimis. Trumpai tariant, apėmė jausmas, kad, nepaisant liūdesio dėl prarastos svajonės, aš atradau laisvę, išmokau atleisti ir dabar esu pasirengusi pradėti naują gyvenimo etapą.

P.S. Šį straipsnį baigiau rašyti likus vos kelioms valandoms iki to, kai atsitiktinai atsidūriau ten, kur visiškai neplanavau būti. Ten pamačiau aktorę, su kuria taip norėjau susitikti – paaiškėjo, kad ji baigė koncertuoti kitoje šalyje ir sugrįžo. Nesitikėjau nieko panašaus, bet man pavyko su ja susipažinti, pristatyti save, pasidalinti savo istorija ir padėkoti. Ir mes labai šiltai pasikalbėjome, apsikabinome, padarėme nuotraukas ir padėkojome viena kitai. Iki šiol negaliu patikėti, kad viskas pavyko — net geriau, nei norėjau.

O po mėnesio vienoje iš jos kūrybai skirtų interneto grupių pamačiau… save. Jos gerbėjai publikavo nuotrauką su manimi iš aktorės socialinių tinklų. Pasirodo, keletą dienų po mūsų susitikimo ji pasidalino mūsų bendra nuotrauka ir parašė: „Sutikau labai stiprią moterį. Nors ji tikriausiai net nesuvokė, koks šitas susitikimas buvo svarbus man. Bet vos per 2–3 minutes mūsų pokalbio jos žodžiai pasirodė tokie vertingi ir reikšmingi, kad visas mano kūnas beveik drebėjo nuo emocijų. Jūs esate nuostabi”. Tai mane labai nustebino. Šokiravo supratimas, kad aš, žmogus, kurį ilgą laiką bandė nutildyti, kurio jausmai visai neseniai niekam nerūpėjo, sugebėjau pakeisti kito žmogaus pasaulį, padovanoti jam viltį, parodyti kelią. Dėl tokių akimirkų tikrai verta gyventi.

Vis dėlto Dievas siunčia ženklus ne veltui.