Ateitininkų himnas ir jo kūrėjas Jurgis Tilvytis

Gera jaustis kažkieno dalimi. Gera su visais kartu giedoti, kai žodžiai tokie artimi, tokie padrąsinantys, tokie paprasti ir švelnūs, tačiau sužadinantys ryžtą.

Prieš daugiau nei 140 metų Gaidžių kaimely, apsuptame ežerų ir miškų, gimsta Jurgis. Gimsta jis šeimoje, kurioje kiekviena diena palydima su daina lūpose ir su knyga rankoje. Aplink sklando linksma nuotaika, liaudies kūrybos užuominos, meilė savam kraštui. Kone kiekvienas šeimos narys kuria, svajoja, rašo eiles.

Kiek vėliau, Jurgiui paaugus, šis pašalinamas iš mokyklos. Pašalinamas tik todėl, kad klasėje atsisakė skaityti maldas, šlovinančias carą rusų kalba. Tėvui radus kitą mokyklą, Jurgis baigia mokslus jau Rusijoje.

Dar besėdėdamas gimnazijos suole, jaunuolis imasi rašyti. Tęsia savo eilėraščių kūrimą ir vėliau, besimokydamas Žemaičių kunigų seminarijoje. Per visą savo gyvenimą, su pertraukomis ir nutolimais nuo kūrybos, Jurgis parengia septynis eilėraščių rinkinius. Pasirašydamas Žalvarnio slapyvardžiu aktyviai remia kovotojus už laisvę, vargšus, stipriai skatina blaivybę. Save vadindamas „ubagų karaliumi“, teigia, jog niekuomet tironiškos galybės neatims iš jo šio sosto. 

Po įšventinimo į kunigus Jurgis Tilvytis atsiduria Paįstrio kaimelyje. Ten imasi naujos medinės bažnyčios statybų. Ten atsiduria ir garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro darbai. Paįstriečiai myli savo naująjį kleboną. Jurgis kaimelyje įsteigia mokyklą, biblioteką, skaityklą, kelias prieglaudas, blaivybės draugiją. Po daugelio metų keli jo eilėraščiai, parašyti gyvenant Paįstryje, virsta dainomis. 

Kiek vėliau perkeliamas į Šėtos miestelį. Kai Lietuvoje kyla kovos dėl laisvės, jis stipriai palaiko savanorius, o Šėtą išvadavusiam batalionui atiduoda visus savo vežimus bei arklius, leidžia savo klebonijoje įsteigti karinį štabą.

Tačiau Jurgis visus nustebina, kai staiga palieka Šėtą ir išvyksta į Marijampolę, o ten įstoja į Marijonų ordiną. Paskirtas į Panevėžį, jis tampa ordino vienuolyno vyresniuoju. Kunigas panaikina bizantiško stiliaus bažnyčios bokšto kupolą ir fasadą. Panevėžiečiai linksmai juokdavosi, kai vienuolis po miestą važinėdavo savo sukonstruotu vežimaičiu, į kurį buvo galima mesti pinigus, nebereikalingus drabužius, kitokias labdarai skirtas aukas.

Nežinia, kada Jurgis iš tiesų susipažino su ateitininkais. Tačiau ateitininkų himnas išspausdinamas penktajame „Ateities“ numeryje, o po žodžiais nurodoma, jog kūrinys gimė dar autoriui begyvenant Paįstryje. Jam melodiją sukuria garsus kompozitorius, vargonininkas Česlovas Sasnauskas. Gyvendamas Panevėžyje, Jurgis paskiriamas krašto ateitininkų dvasios tėvu. Per savo gyvenimą Žalvarnis parašo net trijų organizacijų – pavasarininkų, blaivininkų, ateitininkų – himnus. Jo darbai pasirodo daugiau nei penkiuose tuometiniuose laikraščiuose. 

Jis pats – linksmas, skaniai juoktis mėgstantis kunigėlis. Tačiau, kasdien sakydamas pamokslus, rūpindamasis vargstančiais, senoliais, našlaičiais, klausydamas išpažinčių kartais net po kelias valandas per dieną, aktyviai dalyvaudamas įvairių organizacijų veikloje, jaučia, kaip silpsta jo sveikata. Jurgis miršta nuostabą keliančiomis aplinkybėmis – Kūčių dieną, kunigui sakant pamokslą pažįstamo vienuolio laidotuvių metu. O širdis sustoja Jurgiui pasakius lemtingus žodžius: „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos…“

Juozapas Bernatonis, jaunutis ateitininkas

Sakyčiau, ateitininkų himnas išties puikus. Labai gerai atsiveria ateitininkų kūrėjų požiūris ir viltys į šią organizaciją. Dar kartą mintyse sugiedojus ateitininkų himną, manyje suspurdėjo džiaugsmas, viltis ir, atrodo, netgi aplankė stiprybė. Man ypač patinka jį giedoti vasaros stovykloje Berčiūnuose. Sustoję priešais vėliavas, ryte visi sugiedame himną. Būna išties šaunu matyti visus vieningai sustojusius, pradedančius rytą himnu ir malda.

Žemyna Lukoševičiūtė, moksleivė ateitininkė

Niekad nesu ateitininkų himno klausiusi – tiesiog pati jį visada giedojau. O pačiai giedant man visuomet kliūna eilutė: „Tilkit, nutilkit, kurie prieš dievybę“, lyg Amžinųjų Velykų užkalbėjimas, lyg varpai nuaidėtų, supančiotų velnią ir nugramzdintų jį ten, kur jam ir vieta. Toks tas mūsų himnas – giedodama regiu pergalę prieš visus skausmus, sušvinta mūsų stiprybė Jame. 

Simonas Karkockas, moksleivis ateitininkas

Man ateitininkų himnas visada atrodydavo pilnas prasmės, pasakiškumo bei savotiško žaismingumo. Manau, mūsų himne žaismingai pasakiški motyvai puikiai sugeba perteikti gilią prasmę turinčias mintis. Tai puikiai parodo antras posmelis, turintis visus tris anksčiau minėtus aspektus. Prasmės aspektas atsispindi žodžiuose, kalbančiuose apie tai, kaip Dievas saugo Lietuvą „gamindamas“ jai naują galiūnų kartą jau virš šimto metų gyvuojančios ateitininkų organizacijos dėka. Pasakiškumas matomas suvargusios Lietuvos personifikacijoje bei jai į pagalbą Dievo kuriamų galiūnų „gaminime“. Galima įsivaizduoti, kad galiūnai, dar prieš ateidami į šį pasaulį, jau turėjo Dievo jiems skirtą stebuklingą kelią, pilną iššūkių bei nuotykių. Ir galiausiai žaismingumas juntamas įsivaizduojant ant debesies sėdintį senuką Dievą, meistraujantį žemyn į Lietuvos žemelę siunčiamus galiūnus.