Bažnyčia yra be galo skirtinga – tiek liturgine prasme (jau vien ritų skirtingumas), tiek bendruomenės prasme (šitą galima lengvai patikrinti pažiūrėjus šalia esančiam į akis, jos bus tikrai kitokios, nei pažiūrėjus į akis veidrodyje), tiek misijos prasme (ar tikrai reikia pavyzdžių?). Tačiau galiausiai mus vienija Kristus, kaip liturgijos centras, Kristus, kaip liepsna kiekvieno širdy ir Kristus, kaip kiekvieno iš mūsų tikslas. Tad visi mes Jam priklausom, todėl ir vadinamės Bažnyčia.
Ateitininkija – labai sudėtingas reiškinys. Apie ją galima daug rašyti iš įvairiausių perspektyvų, tačiau pro akis negali praslysti vienas griežtai nenuginčijamas faktas – ateitininkija yra visa Kristaus, yra Bažnyčios dalis. O kiekviena Bažnyčios dalis pastebimai turi savitą dvasingumą [1], būdą, kuriuo pasiekimas kelionės tikslas. Tad man, eiliniam ateitininkui, natūraliai kyla klausimas – koks yra mūsų, ateitininkų, dvasingumas? Ar mes jį tikrai turim? O gal jis visai mums nesvarbus? Kaip mes keliaujam savą kelionę ir kokiais būdais?
Kaip Bažnyčia yra skirtinga, toks didelis yra ir ateitininkijos skirtingumas. Ateitininkija, prasidėjusi kaip judėjimas, atliepianti to laiko didžiausius poreikius, vėliau institucionalizuota, tarytum atspindi, atkartoja Bažnyčios kūrimosi istoriją. Juk ir mes buvę persekioti, degančiomis širdimis, nekylant nė menkiausiam klausimui, kaip turime veikti, dabar turime galybę biurokratijos, daug svarstymų ir kartais ne tiek jau tų didžių žygdarbių, tačiau laiko patikrintus metodus, sistemas, ir… staiga susvyruojame ant įvairių atsakymų į tapatumo klausimą slenksčių. Kas gi mes šiuolaikinėje Lietuvoje ir pasauly, kuriame ir taip galybė katalikiškų, jaunimo ar jaunimą ugdančių asociacijų, organizacijų, susibūrimų ir iniciatyvų, kuriuose sukasi žmonės kaip mes – gyvenantys Kristaus Viltimi? Kas gi mes net vieni tarp kitų, kai Varniuose šlovinam kylant rankoms kas savaitę prieš Švenčiausiąjį, o Vilniuje kas mėnesį giedam kantičkas ir grigališkąjį choralą? Kas gi mes, buriantys lectio divina grupeles, einantys užtarimo maldos, o kartais pasiryžę kovoti už kasdienę rožinio maldą online? Nėra vieno nustatyto metodo, kaip gražiausia ir geriausia visa naujinti Kristuje, ir mes tai gerai suprantame. Tačiau staiga randame save lyg neturinčius vienos maldos formos, vienos dvasingumo formos, žvilgsnio vieno šventojo link, išskirtinės prieigos prie Jėzaus. Net tarnaujame vienas kitam: tai užtarimu ar palydėjimu, tai apologetikos kursu ar diskusija, o gal paprastu patarimu ar apkabinimu, tai rožinio karoliukais, tai nešamės šitą bendruomenę misijoje. Ir aš išdrįsčiau teigti, jog tai visai nėra nė trupučio blogai. Anaiptol, tokiu atveju mes turime galimybę tiek daug atrasti, nes kiekviename skirtingume su kitais atrandame bendrumą, kuris mus vienija, o kiekviename skirtingume tarpusavy atrandame savo unikalumą, kurį sujungę galime gauti šį tą labai gražaus ir galingo.
Kaip Bažnyčia yra viena, tokia vienovė yra ir ateitininkija – įdėmiau pažvelgę galime matyti ne tik mūsų skirtingumą, bet ir mūsų panašumą, vienybę mūsų dvasinio gyvenimo ir veikimo principe. Visų pirma, galime pastebėti, jog esame vienijami vienos ideologijos, kad ir kokia ji neaiški kartais būtų, vienos istorijos, keleto ideologinių tėvų ir jų numatytos ir nurodytos krypties. Negana to, dažnai praktikuojame ir ateitininkų palaimintųjų/šventųjų globėjų kultą, tam dažnai padeda kuopos ar kiti ateitininkiški vienetai, savo globėjais besirinkdami vieną ar kitą ateitininką šventąjį. Taip pat, bemaž kiekvienas mūsų renginys neapsieina be Šventųjų Mišių Aukos. O ką bekalbėti apie tikrai aukštą intelektualinį lygmenį, kuriuo mes visuomet pasižymėjome – teologinių žinių troškimas kartais nugali netgi troškimą patirtimi pažinti Dievą (nors iš mano patirties daugelis mūsų slapčia nešiojasi degantį Dievo patyrimo troškimą, tačiau ir neneigčiau, kad dalis nešiojasi jį ir visai atvirai).
Ši visuma jau sudaro unikalią pamaldumo, tradicijos ir dvasinio gyvenimo bei veikimo formą. Tačiau, mano suvokimu, užvis svarbiausias yra vienas kiek sudėtingesnis ir daug apimantis aspektas: mūsų organizacija, bendruomenė ir sąjūdis dažnai yra vadinami jaunimo ar jaunimą ugdančio/besiugdančio jaunimo. Ir tai, greičiausiai, yra tiesa, nes, nors ir nežinau, kiek procentaliai ateitininkijos bendruomenės narių sudaro jauni žmonės, tačiau mūsų žvilgsnis nepaliauja į juos krypti. Tačiau viskas nėra taip jau paprasta, nes, mano nuomone, po visu tuo susitelkimu į jauną žmogų gali, ir net privalo, slypėti šis tas daugiau. Stasys Šalkauskis skyrelyje ,,Gyvoji dvasia“ štai šitaip rašo: ,,Prigimtinė jaunatvė turi būti paversta dvasine jaunatve. Žmogus tik tada įstengia eiti nuolatai kylančiąja gyvenimo dvasinio gyvenimo linkme, kai sugeba įsigyti ir pastoviai savyje palaikyti dvasios jaunatvę“. Štai šis vienas iš ateitininkijos tėvų drąsiai teigia, kad neužtenka vien jaunam būti, neužtenka kvėpuoti jauno žmogaus tempu, nes net ir jaunystė be pastangos, kaip laikotarpis, gali nueiti visai veltui. Tačiau nepamiršta ir pabrėžti, kad jaunystė yra ypač tinkamas metas ugdyti ir ugdytis, kovoti dvasinę kovą, kaip vėliau jis pastebi, nes šiosios dvasia yra labai panaši į tą ,,Gyvąją dvasią“, kuri yra tarytum iš jaunystės pasiskolintas varikliukas, visą gyvenimą leidžiantis, skatinantis degti dvasiniu gyvumu ir nuolatiniu kilimu Dievop. Čia, įtariu, ir būtų autentiškas ateitininkijos kelias – stengiantis būti kuo labiau kataliku (Kristaus mokiniu), nuo pat jaunystės mokytis nepamesti to, kas jaunystėje atrandama žavingiausia ir labiausiai vertinama – noras domėtis, kurti, bet užvis labiausiai – natūralus noras degti dėl idealo, arba, perfrazuojant S. Šalkauskį, mylėti jį nesuinteresuotai. Tačiau Gyvoji Dvasia Dvasia vadinama ne šiaip sau – kiekvienam dvasinio gyvenimo kvėpsmui reikia Šventosios Dvasios kvėpsmo.
Kaip Bažnyčia yra šaukiama Mylimojo, taip ateitininkija nuolat kviečiama atsigręžti į Jį. ,,Neabejotinai sėkmingiausia dvasinės jaunatvės priemonė yra religija, arba net, tiksliau tariant, religijos priemonės“ – rašo Šalkauskis. Įtariu, jog čia jis pabrėžia Dievo pirminį vaidmenį šitame mūsų bandyme susivokti, kas esame, kaip turime melstis ir mylėti. Mūsų, kaip ateitininkijos dvasingumas visų pirma yra klausytis ir leisti būti vedamiems Dievo – per savo pažinimą, protą, per intuiciją, per kiekvieno asmeninę gyvenimo istoriją ir mūsų, kaip Dievo tautos bendrą istoriją.
Tad mes, būdami šitokie skirtingi, turėdami skirtingus pašaukimus ir dovanas, esame kviečiami būti ateitininkijos dalimi, kuri mus suvienija per troškimą labiau pažinti Dievą ir visa Jame atnaujinti. Tačiau tam mes, augindami savas, aptartas dvasingumo tradicijas turime rasti naują – gyvybės lygmenį, kurį teikia tik Viešpats. Galiausiai, kaip ir Bažnyčia, tikrai esame kviečiami keliauti savo unikalią meilės kelionę.
[1] Žodis ,,dvasingumas“ čia ir visoje esė naudojamas tokia reikšme: ,,Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą.“ Katalikų Bažnyčios Katekizmas 83 2684