„Ateitininkai yra kelionės bilietas“: ką organizacijai žada naujasis vadovas?

Balandžio 18-19 dienomis Kaune vykusiame Ateitininkų Federacijos suvažiavime naujuoju pirmininku buvo išrinktas sendraugis ateitininkas Aistis Stalaučinskas. Praėjus pirmajam mėnesiui naujose pareigose, jis kalba apie misiją – auginti „kilnias širdis“ Lietuvai. „Ateitininkai yra kelionės bilietas. Kryptis – Dangus. Maršrutas – Lietuva“, – sako A. Stalaučinskas, interviu atvirai pasakodamas apie savo kelią į Ateitininkiją, tikėjimo svarbą, jaunimo iššūkius ir kodėl šiandien svarbiausia „nelikti sėdėti perone šalia gyvenimo“.

Kas Jus kadaise atvedė į Ateitininkų federaciją ir kas paskatino pasilikti?

Apie ateitininkus pirmiausia išgirdau iš mamos – ji atgimimo laikais lankė kuopą Kaišiadoryse. Mokykloj ir aš dalyvavau Teofiliaus Matulionio kuopos veikloje, tačiau į platesnę ateitininkų veiklą tuomet neįsiliejau. Nacionaliniai renginiai vykdavo per moksleivių atostogas, o per jas aš trokšdavau žvejoti. Todėl važiuodavau ne į akademijas ar stovyklas, o pas močiutę, į Gargždus, kur teka Minija. Kas įdomiausia, kad Gargžduose veikė didelė ateitininkų kuopa ir apie juos ten dažnai girdėdavau nuėjęs į Mišias.

2015 metų vasarą dalyvavau stovykloje, kurioje susirinko įvairių jaunimo organizacijų atstovai. Jie ne tik pristatė savo veiklą, bet ir diskutavo apie valstybę bei visuomenę iš skirtingų perspektyvų. Kai diskusijos pakrypdavo vertybinėmis temomis, labai įtaigiai kalbėjo vienas svečias. Tai buvo ateitininkas Linas Braukyla – tuomet politikos mokslų studentas, studentų ateitininkų pirmininkas, vėliau tapęs kunigu. Jis mane ir pakvietė į studentų žiemos akademiją Šiauliuose, po kurios susidomėjau ateitininkų veiklomis ir palengva įsitraukiau į bendruomenę.

Įsivaizduojate, ko reikia, kad žmogus įsitrauktų į organizaciją ir vėliau taptų jos pirmininku? Gero kvietimo į akademiją! Todėl kvieskim žmones į akademijas. Čia mūsų šansas, kurio negalime praleisti!

Nuvažiuoji į akademiją. Ten sutinki daug žmonių, su kuriais vienija bendros temos – istorija, politika, gamta ar net daržininkystė. Jei paskaitininkai gerai kalba – klausaisi, jei ne – turi su kuo paplepėt. (Juokauju, žinoma!) Po akademijos kviečia į studentų Mišias prie Šv. Kazimiero. Nueini į Mišias, o po jų – kas nors pakviečia kavos. Pasikalbam, aptariam, kas svarbu. Gaunu krūvą gerų minčių ir patarimų. Sulaukiu svečių, su kuriais apkeliaujam visą Kaišiadorių rajoną… Ir vėl kviečia į žygį. Jau – vadovas žygyje. Nueini 60 kilometrų su ateitininkais… Taip natūraliai ir įsitraukiau į bendruomenę, o gal ateitininkai mane įtraukė. Bet svarbiausia, kad čia pajutau, jog Ateitininkija man artima savo vertybėmis, o ypač – katalikiškumu ir lietuviškumu.

Jei reikėtų trumpai prisistatyti tiems, kurie Jūsų dar nepažįsta – koks Jūs esate be veiklos Ateitininkuose?

Esu Aistis – šeimos žmogus – Justinos vyras, Astos ir Vido sūnus, Kosto, Marijos, Agotos, Mortos ir Gertrūdos brolis, Konstantino dėdė ir krikšto tėtis. Bet labiausiai laukiu gimstančios dukrytės, nes būti tėčiu išsvajota misija!

Architektūra – mano darbo ir kūrybos sritis. Esu gamtos ir meno žmogus. Laisvalaikiu grybauju, uogauju, žvejoju, auginu šiltnamį ir daržą, tapau, piešiu, kuriu keramikos dirbtuvėse ir turiu dar begalę įdomių užsiėmimų.

Kuri patirtis Ateitininkuose Jus labiausiai suformavo kaip žmogų, galbūt net pakeitė Jūsų kryptį ar pašaukimą?

Tikrų draugų patirtis. Ateitininkuose sutikau daug šviesių ir bendraminčių žmonių, kuriuose pamačiau tikrus pavyzdžius, gavau pastiprinimo ir palaikymo savo idėjoms ir veiklai. Tos patirtys mane paskatino daugiau domėtis architektūra, visuomenine veikla ir kitomis gyvenimo sritimis. Melstis, dirbti ir, perfrazuojant Juozą Girnių, išmokė, kad gyvenime turime ne vytis laiką, o mokytis jam vadovauti. O svarbiausia – suteikė drąsos augti tikėjime.

Žmogui, kuris apie Ateitininkus girdi pirmą kartą: kuo svarbi ši organizacija ir kodėl jam tai turėtų rūpėti šiandien?

Ateitininkai yra kelionės bilietas. Kryptis – Dangus. Maršrutas – Lietuva. Įsėdęs į šį traukinį, gausi savęs pažinimo pamokas, dalyvaudamas renginiuose atrasi daug įdomių temų ir giliai tavyje tūnančių talentų, apie kuriuos anksčiau niekada nesusimąstei. Tuomet viduje įvyks tikras perversmas ir iš stebėtojo tapsi įvykių kūrėju būdamas vadovu akademijose ir stovyklose bei globodamas kuopas. Tuo traukiniu lėksi per gyvenimą moksle ir su tikėjimu įveiksi visas kliūtis. Taip artėsi link laimės dovanodamas save kitiems, lavindamas talentus, kol galiausiai pasieksi Dangų.

Tik svarbu nelikti sėdėti perone – šalia gyvenimo, o šokt į traukinį ir keliaut pirmyn, teisinga kryptimi!

Kuo Ateitininkai skiriasi nuo kitų jaunimo organizacijų bei ką gali pasiūlyti daugiau nei kitos jaunimo organizacijos?

Ateitininkai yra misija su ugdymo ir aktyvaus bendruomeniškumo programa visam gyvenimui. Mūsų ugdymo patirtyje susijungia ir persipina penki principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas ir šeimyniškumas. Nors yra daug šaunių jaunimo organizacijų, ateitininkiškos veiklos išsiskiria įvairiapusiškumu: žygiais, akademijomis, savaitgaliais, kuopomis ir daugybe kitų renginių bei formatų susitikimams gamtoje, akademinėje aplinkoje ar kokioje nors bažnyčioje, menančioje Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Ateitininkai yra terpė, kurioje žmogus gali tapti pilnaverte asmenybe, plėsti akiratį, atrasti Lietuvos grožį ir auginti savo tikėjimą, ugdyti kantrybę, mokytis pareigų ir atsakomybių. Kas svarbiausia – visa veikla remiasi į tvirtą pamatą – meilę Dievui ir Lietuvai.

Juk vienam tyrinėti upelius, laukus ir pievas gali būti nejauku – ateitininkai kviečia į žygį: su ištikimų draugų kompanija, įsimintinais nuotykiais – žiūrėk pamatysi briedį ar koks bebras iššoks beplaukiant upe… Su kitokia Lietuvos patirtimi – kaime sutiktas senolis papasakos apie partizanus, pavaišins šimtamečio sodo obuoliais. Galiausiai – su kitokia tikėjimo patirtimi – gal pirmą kartą dalyvausi Mišiose, kuriose gieda tavo bendraamžiai, o jas aukoja kunigas, prieš penkiolika metų buvęs geriausiu Lietuvos abiturientu – mokyklą baigęs penkiais šimtukais.

Ką ši organizacija duoda jaunam žmogui, ko jam šiandien negali suteikti nei mokykla, nei universitetas?

Trumpai tariant – ateitininkai išmoko laikyti vėliavą. Keistas teiginys, tiesa? Bet į šitą metaforą telpa kur kas daugiau nei tik vėliavnešystės tarnystė per Šv. Mišias. Nuo mažos atsakomybės – vėliavos laikymo, skaitinio skaitymo, psalmės giedojimo ar patarnavimo, žmogus auga ir pratinasi prie didelių atsakomybių. Kiekvienas yra įtraukiamas būti ne stebėtoju, o dalyviu – bendrojo gėrio kūrėju, kuriam svarbu kas ir kaip vyksta aplinkui. Ir štai – tie, kurie kadaise laikė vėliavą per Mišias, vėliau jau nebe vėliavą, o visą valstybę ar Bažnyčią, veda į priekį. Tokių asmenybių Ateitininkija per 116 metų užaugino ne vieną.

Tapote federacijos pirmininku. Ką ši atsakomybė Jums reiškia asmeniškai ir kas šiuo metu kelia daugiausia jaudulio?

Ši tarnystė – asmeninis įsipareigojimas man pačiam kasdien augti tikėjime, šeimos gyvenime, architekto darbe. O Ateitininkijoje – auginti ir stiprinti šeimyniškumo bei bendruomeniškumo jausmą.

Ateitininkų sąjūdis veikia 116 metų. Per šį amžių vyko karai ir kataklizmai, tremtys ir persekiojimai, byrėjo valstybės ir kūrėsi naujos, keitėsi vadai ir veidai. Kiek daug įtakingų organizacijų išnyko kaip rūkas, bet Ateitininkija išliko. Vienintelis to paaiškinimas – šiam sąjūdžiui vadovauja Kristus, o į priekį mus veda Šventoji Dvasia. Tai supratęs ir kaskart vis giliau įsisąmonindamas, esu ramus.

Aš – tik įrankis pirmininko tarnyste liudyti Dievo šlovę ir dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo darbe. Vienas svarbiausių Lietuvos desovietizacijos uždavinių yra tikėjimo sklaida tėvynėje nugalėti okupantų mums primestą ateizmą. Mūsų karta po savęs turi palikti katalikiškesnį kraštą nei rado atėjusi į šį pasaulį. Ši misija kelia daugiausiai jaudulio. Laimėti širdis turim kantrybe, pasiaukojančia tarnyste ir malda.

Šiandien Lietuva susiduria su labai konkrečiais iššūkiais – nuo gynybos ir demografijos iki švietimo, viešojo sektoriaus ir jaunimo įsitraukimo. Kur šiame kontekste save mato Ateitininkų federacija: kaip ugdytoja, bendruomenė ar aktyvi visuomenės formuotoja?

Lietuva, kaip ir visa Europa, susiduria su akivaizdžia problema – pinigais nieko nebeišspręsi… Reikia širdies! O širdies taip lengvai nepakeisi. Ir čia Ateitininkija atlieka savo misiją – augina širdis. Mes nežinom, kas bus ateityje. Juk ateitininkas partizanas Juozas Lukša-Daumantas irgi nesiruošė karui – studijavo architektūrą, svajojo, kaip projektuos naująjį Kauną. Didvyriu jis netapo staiga, kaip ir dešimtys tūkstančių partizanų – buvo kilnus nuo vaikystės! Buvo ugdomas kilniadvasiškai, todėl lemiamu metu jam nesunku buvo apsispręsti. Taip ir šiandien – žinau, kuopose auga kilnios širdys, kurios dovanos save Lietuvai taip, kaip reikės – būdami mylintys tėvai, šventi kunigai, geri kariai, pasiaukojantys mokytojai ar gydytojai. Čia ir atsiskleidžia paslaptinga ateitininkų misija – auginti kilnias širdis ateičiai. Neįmanoma pateikt vieno konkretaus atsakymo. Mes ir ugdom, ir esam bendruomenė, ir formuojam visuomenę. Ateitininkijos grožis tuo ir yra išskirtinis.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria jaunimas, kokie yra esminiai jo poreikiai ir kaip juos gali atliepti Ateitininkų federacija?

Didžiausias iššūkis yra beprasmybė – gyventi be Dievo, be Tėvynės, be šeimos. Ateitininkija, augindama kilnias širdis, padeda jaunimui lobį atrasti Danguje, o šiam laikinam gyvenime – pasiaukojimu ir meile.

Jei reikėtų įvardinti konkrečiai: į kuriuos iš šių iššūkių Jūsų kadencijos metu organizacija nori reaguoti labiausiai – ir kaip tai atrodys praktiškai?

Augti tikėjime ir juo uždegti kitus. Norėčiau, kad kuo daugiau ateitininkų kasdien skaitytų Dievo žodį, praktikuotų mąstymo maldą, kuo dažniau dalyvautų šv. Mišiose ir melstųsi vieni už kitus. Matau, kad nemaža dalis tai jau daro ir po truputį galim pastebėti vaisius. Tie, kurie dega gyvu tikėjimu, turi daug jėgų ir entuziazmo veikti, savanoriauti. Ateitininkų Šv. Mišios kraštuose suburia to miesto, regiono ateitininkus. Tačiau dar yra nemažai pavyzdžių, kaip atšalimas silpnina bendruomenę. Todėl reikia vis naujais būdais prisiminti, kad įkvėpimo ir malonių šaltinis yra Dievas, ir nuolat kreiptis į Jį. Sustiprinę tikėjimą, visus kitus iššūkius įveiksim greitai.

Dažnai sakoma, kad šiandien jauną žmogų labiau formuoja socialiniai tinklai nei šeima ar mokykla. Kaip tai keičia tokių organizacijų kaip Ateitininkų federacija vaidmenį?

Turim rimtai susirūpint komunikacija socialiniuose tinkluose ir sukurt tokių reelsų, kuriuos ne tik iki galo peržiūrėtų, bet dar ir siųstų draugams. Tai yra labai rimtas dalykas. Mes galime laimėti žmones ne tik savo organizacijai, bet ir Dangui. Galime laimėti, jei stengsimės ir mokysimės įtikint, jei mūsų kalbėjimas nesiskirs nuo darbų, jei žmogus, peržiūrėjęs reelsą socialiniuose tinkluose ir išdrįsęs ateiti į kokį nors renginį, patirs nuoširdų ir rūpestingą priėmimą. Įsivaizduojate, dabar kiekvienas esam savo organizacijos ambasadoriai!

Prieš keletą metų Jaunimo reikalų agentūros atliktas tyrimas parodė, kad jaunimo organizacijų nariai bendraamžių akyse atrodo „keisti“, „silpni“ ar „siekiantys savo naudos ir tikslų“. Koks Jūsų asmeninis požiūris į tai ir ką tokia organizacija kaip Ateitininkai turėtų daryti, kad šią situaciją keistų?

Esu skeptiškas dėl tokių tyrimų. Kaip jaunimas nelygu jaunimui, taip organizacija – organizacijai. Keistumo samprata irgi įdomi, turi ne vieną prasmę. Keisti dažnai atrodo tie žmonės, kurie nebijo keisti. Turbūt to norėčiau ir palinkėti – nebijokime būti keisti ir keisti Lietuvą.

Ir pabaigai – jei reikėtų vienu sakiniu atsakyti: kokią konkrečią problemą Lietuvoje šiandien padeda spręsti Ateitininkų federacija?

Ateitininkų federacija augina žmones ir ugdo jų dorybes, kad lietuviai būtų pasiryžę stiprinti Lietuvą, ją puoselėti ir išsaugoti ateities kartoms – gausiomis šeimomis, tvirtu tikėjimu, mokslu, profesionalumu, pavyzdingu darbu ir meile.

Taip pat kviečiame klausytis interviu su Aisčiu Marijos radijuje:

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai