„Dievas mirė“ – 1882 metais pasakė Frydrichas Nyčė. Šis pasakymas iki šiol naudojamas, kaip sekuliarizacijos bei ateizmo moto ir ne vienas jį priima kaip absoliučią tiesą. Sekuliarizmas suvokiamas kaip neišvengiamybė, natūralus žmonijos evoliucijos etapas. Sunku netikėti: bažnyčios tuštėja, kryžiai dingsta iš viešumos, o teigiamas atsiliepimas apie religiją laikomas prasto tono ženklu. Ir neduok Dieve pasigirsi esąs krikščionimi – atrodysi kaip dinozauras, geriausiu atveju.
„Nyčė mirė“ – 1900 metais pasakė Dievas. Vienu metu ir šmaikštus, ir gilus atsakymas garsiajam filosofui. Mirė ir Nyčė, ir Marksas, ir visi kiti, religija kaip nedingo, taip nedingsta. Apšvietos idėjos, kad žmogus kažkokiu būdu be Dievo gali sukurti rojų žemėje neišsipildė. Priešingai – bandant jas įgyvendinti kelis kartus ir keliose Žemės vietose užvirė tikras pragaras. Dar daugiau: statistika rodo, jog ateityje nereligingų asmenų procentas visos planetos populiacijos atžvilgiu tik sumažės.
Bet ne apie tai mano straipsnelis. Kad ateizmas nėra neišvengiama ateitis parašyta daug gerų straipsnių ir knygų, o internete pilna paskaitų šia ir panašiomis temomis. Galų gale krikščionis neturėtų nei labai džiaugtis, nei liūdėti dėl tokios statistikos ar kad jo bendratikių daugiau ar mažiau. Taip, jeigu visi aplinkui būtų tikintys, būtų paprasčiau praktikuoti dorybes ir atvirkščiai: visuomenėje, kur buvimas krikščionimi jau savaime yra lyg protesto ženklas, sunku atsispirti pagundomis ir netekėti bendra srove. Tačiau, per Paskutinįjį teismą negalėsi pasiteisinti, kad nedarei to ir ano, nes „spaudė visuomenė“, „kalta aplinka“, „mes visi taip darėme“. Gi čia ir yra Krikščionybės nepatogumas pasauliui – yra Dievo įsakymas „nemeluok“, tai ir nemeluoji. Ir be jokių „bet“, „o“, „tačiau“. Išganymas yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? (Mt 16,26). Taigi, tenka kartoti banalią, bet teisingą frazę „pradėkime nuo savęs“. Kaip ir visuomenėje vyksta sekuliarizacija, taip ir mumyse, jaučiam tą ar ne. Ir jei norime pasipriešinti šiam procesui, reikės pradėti nuo savęs t. y. „desekuliarizuotis“.
Kaip ir kiekviename reiškinyje, pirma reikia žinoti, su kuo turime reikalą. Taigi, ką aš turiu omenyje kalbėdamas apie „asmeninę desekuliarizaciją“? Jeigu visuomenės sekuliarizaciją galima supaprastintai (!) apibrėžti, kaip Bažnyčios ir tikėjimo išstūmimą iš viešojo gyvenimo, tai asmeninė sekuliarizacija būtų religijos apraiškų stūmimas iš savo viešojo gyvenimo. O asmeninė desekuliarizacija būtų tikėjimo ir Kristaus grąžinimas į savo gyvenimą. Ne tik į savo mąstymą, bet ir į visą mus supančią aplinką: darbą, mokslą, buitį, laisvalaikį ir t. t. Populiari nuomonė, jog tikėjimas yra asmeninis reikalas ir nereikia jo demonstruoti viešai. Apie šį teiginį galima parašyti atskirą straipsnį ar net knygą (kas jau ir yra padaryta, tereikia paieškoti), aš pasitenkinsiu tik pacituodamas popiežiaus Benedikto XVI apaštališkąjį laišką „Portus fidei“: „Išpažinti lūpomis savo ruožtu reiškia, kad tikėjimas apima viešą liudijimą ir įsipareigojimą. Krikščioniui niekada nevalia manyti, kad tikėti – asmeninis reikalas. Tikėjimas yra apsisprendimas būti su Viešpačiu ir su juo gyventi. Šis „buvimas-su-juo“ leidžia suprasti motyvą, kodėl tikima. Kaip tik todėl, kad tikėjimas yra laisvės aktas, jis reikalauja ir socialinės atsakomybės už tai, kas tikima. Sekminių dieną Bažnyčia visu aiškumu parodė šį viešąjį matmenį – būtent tikėti ir savo tikėjimą bebaimiškai skelbti kiekvienam žmogui.“ Galiu tik pridurti, jog tikėjimą išpažįstame net tik lūpomis, bet visu savimi: išvaizda, elgesiu, mąstymu.
Taigi, einam toliau. Reikia ištirti, kiek mes patys nuklydome į sekuliarizmo klystkelius. Ar kartais nepabijojome įsiterpti į draugų diskusiją apie tikėjimą, kuriame jis buvo žeminamas? Ar kartais neišdrįsome eidami į šventę užsidėti pakabuko su kryželiu, kurį taip mėgstame ir visada nešiojamės, bet pabijojome aplinkinių replikų? Ar kartais keliaudami į bažnyčią ir susitikę pažįstamą nepasakėme jam, jog „tiesiog išėjau pasivaikščioti“? Atrodo, visai nekalti poelgiai, tačiau nuo mažų dalykų viskas ir prasideda. Pradedama slėpti tikėjimą, jo gėdytis, viešai išsižadėt. Gerai, jeigu dalyvaujama krikščioniškoje veikloje, kad ir ateitininkijoje, bei laikas nuo laiko susitinkama su bendratikiais, bendraminčiais. Bet ir čia kartais pritrūksta drąsos parodyti savo tikėjimą, kartu melstis, laiminti stalą, argumentuojant remtis Šventuoju Raštu. Galų gale, pagalvokime net kaip atsisveikiname su žmonėmis: „viso gero“ ar „sudiev“? Nekalbu jau, kad pasisveikinimas „Garbė Jėzui Kristui“ ir tarp pačių tikinčiųjų laikomas archajiškumo apraiška.
Cha, sakysit, čia gi smulkmenos ir kam reikia prie jų kabinėtis? Gal dar reikia visiems abitus užsimest ir tonzūras išsiskust? Krikščionys yra kaip ir visi normalūs žmonės ir nereikia radikalaus religingumo demonstravimo, nes taip žmonės tik atitolsta nuo tikėjimo. Šiuose žodžiuose gal ir yra tiesos, bet jeigu visi žiedai būtų vienodai gražūs, kuo skirtųsi kiaulpienė nuo tulpės? O apie smulkmenų svarbą mums sako ir patsai Šventasis Raštas: kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose (Lk 16, 10).
O juk vienas iš ateitininkijos uždavinių ir yra padėti vykti asmeninei desekuliarizacijai. Kiekvienas ateitininkas yra skatinamas visa atnaujinti Kristuje: visų pirma save, o tada eiti ir į visuomenę, dirbti kultūrinį darbą, kuris turi būti persmelktas Kristumi. Užtenka paskaityti didžiai gerbiamo kunigo Stasio Ylos „Ateitininkų vadovą“. Kai pirmą kartą dar būnant moksleiviu su grupele bendraamžių skaitėme šią knygą, bene labiausiai užstrigo itin išsamus ir detalus tobulo ateitininko gyvenimo aprašymas. S. Yla kalba apie tai, kaip turėtų atrodyti ateitininko asmeninis butas, žaidimai ir darbas, sportas ir netgi šokiai. Taip, žiūrint sekuliarizmo ir kitų naujųjų ideologijų apdumtomis akimis tai tikrai gali atrodyti kaip perdėta kontrolė, totalitarizmo apraiškos, laisvės suvaržymai. Bet kas gali paneigti, kad ir šokiuose slypi Kristus, ir tame bute gyvena (arba negyvena) Kristus? Kiekvienas mūsų veiksmas, kad ir smulkiausias, atitolina arba priartina prie Jo. Tad šie nurodymai ateitininkams yra ne kas kita, o išmintingų žmonių, mūsų mokytojų tiesiama pagalbos ranka. Pagalbos kelyje į Išganymą. Kartu, tai yra puikiausia instrukcija kovai prieš asmeninę sekuliarizaciją, o taip pat ir prieš visuomenės sekuliarizaciją.
Reikia didžiuotis ir džiaugtis, kad yra tokia knyga, yra tokia organizacija. Aišku, laikai keičiasi ir S. Yla mums nieko nebegali patarti kaip, pavyzdžiui, ateitininkiškai elgtis internetinėje erdvėje ar naudotis išmaniuoju telefonu. Tai – jau šiuolaikinių išminčių ir mokytojų uždavinys. O, ir dar kai ko negaliu nepaminėti. Kartais atrodo, kad mūsų laikų problemos yra unikalios, naujos ir, aišku, sunkiausios per visą žmonijos istoriją. Šitaip, matyt, mąstys ir karta po mūsų, ir karta po anos, ir karta po šitų dviejų. Istorija, kaip žinia, kartojasi. Tas pats S. Yla mums pasakoja, jog toksai Juozas Kubilius, viltininkų ideologas, skundėsi, jog ateitininkai negerai darą žegnodamiesi kitiems matant ir sveikindamiesi „Garbė Jėzui Kristui“. Esą taip atstumia kitaip galvojančius ir be reikalo erzina laisvamanius. Ir tai buvo pasakyta dar 1913 metais. Pranas Dovydaitis, Leonas Bistras ir kiti greitai davė atsaką ir, rodos, ateitininkų nuostatos nepasikeitė, o ir dėl tvirtos laikysenos bei principingumo netapo jie nereikšmingu bendraminčių rateliu. Atvirkščiai, patapo viena žymiausių ir gausiausių tarpukario Lietuvos jaunimo organizacijų ir nepanašu, jog slėpė savo katalikiškumą ar gėdijosi savo šūkio: „Visa atnaujinti Kristuje“.
Pakeisti savo įpročius, kasdienybę yra sunku, nereikia nė sakyti. Būtume dievais, jei galėtume vienu spragtelėjimu visa perkeisti. Tenka eiti pamažu, pradėti nuo mažų dalykų, o ir kelias kiekvieno skirtingas. Galima pradėti nuo atsisveikinimo „sudiev“, jeigu anksčiau to nedarei ar net nesusimąstydavai, kaip atsisveikini. Pasikabink kryžių ten, kur gyveni: ar tai būtų asmeninis kambarys, ar studentiškas bendrabutis. Pradžiai, kad ir mažą, kad ir popierinį. Pasikabink kokio šventojo paveikslą, kad ir motinos Teresės: visi ją žino ir neturi ką negero prikišti. Ištrauk iš po lovos Šventąjį Raštą ir pasidėk kur nors matomoje, pagarbioje vietoje. Dar daugiau, ženkim į naująsias technologijas: savo kompiuterio darbalaukį pasikeisk į kokį krikščionišką dailės kūrinį, kad ir į „Adomo sutvėrimą“, o ant kitos pusės užsiklijuok ateitininkų lipduką. Ar sunku tokias smulkmenas padaryti? Ar nukris dangus ir prasivers žemė, ar patapsi prastesniu krikščioniu? O gal duosi ženklą gyvenimo prasmės ieškančiam kolegai, kad tu žinai „Gerąją naujieną“ ir tikrai galėsi ja pasidalinti? Beje, kalbant apie kompiuterių darbalaukius. Kartą Vilniaus universiteto bibliotekoje teko akies krašteliu pamatyti kompiuterio darbalaukį su arabų kaligrafijos ir islamo motyvais. Ne kur kampe, ne kur pasislėpusį, bet bene viešiausioje bibliotekos vietoje. Primenu: musulmonų Lietuvoje yra kiek daugiau, nei 3 tūkstančiai (dar galima pridėti studentus ir diplomatus), o ir slėptis jiems, rodos, yra tikrai daugiau priežasčių. Taip, tai tikrai buvo vienas iš stimulų parašyti šį straipsnį.
Dievas nemirė ir niekad nemirs. Užtat mes – tikrai mirsime, gal net ne tik kūnu, bet ir siela. Išganymas ir niekas daugiau yra krikščionio gyvenimo tikslas. Nebijokime to liudyti ir gyventi taip, lyg jis ateitų jau rytoj. Sekuliarizmas – tikrai ne Dievo veikimo pasekmė, tad būdami jo garbintojais ar tik pasyviais stebėtojais prie Išganymo nepriartėsim nė per nanometrą. Tenka priešintis, o tai padaryti geriausia pradedant nuo savęs. Šiek tiek negerai darau, ragindamas kovoti prieš kažką, šiuo atveju sekuliarizaciją. Krikščionis nėra žmogus, tiesiog pasisakantis prieš tą, aną ar trečią. Ne, jis yra už: už gyvybę, už meilę, už viltį. O jei jis ir ateitininkas: ir už visa atnaujinimą Kristuje.
