Ar girdėjote, koks tarptautinis renginys šiemet įvyko Berčiūnuose?

Po dvidešimties metų pertraukos ateitininkams vėl pavyko Lietuvoje surengti kasmetinę tarptautinę vasaros stovyklą! Šių metų stovyklos tema „Solidarity and Feeling Community“ – solidarumas ir bendruomeniškumo jausmas. Į Lietuvą susirinko jaunuoliai iš Rumunijos, Slovakijos, Lietuvos, Danijos, Liuksemburgo ir Prancūzijos.

Tai daugiau nei tiesiog dar viena vasaros stovykla. Tai buvo svarbus žingsnis ateitininkams ir reikšmingas mūsų organizacijos indėlis į FIMCAP (Fédération Internationale des Mouvements Catholiques d’Action Paroissiale) pasaulinės katalikiškų jaunimo organizacijų federacijos bendruomenę. Mums tai ypatinga galimybė atstovauti ne tik savo federacijai, bet ir garsinti mūsų mažai Lietuvai. Mes galėjome parodyti ją tokią, kokią mylime: žalią, svetingą, kupiną tylos, miškų, ežerų ir jaunų žmonių, kurie moka priimti kitą kaip savą.

Stovyklos metu kalbėjomės apie solidarumą, tyrinėjome, ką reiškia būti bendruomene skirtingose kultūrose ir skirtinguose kraštuose, ypač Europos Sąjungos kontekste. Per veiklas, diskusijas ir kūrybines dirbtuves jaunuoliai plėtė savo akiratį, mokėsi lyderystės, dalijosi patirtimis ir atrado, kiek daug bendro gali turėti žmonės, atvykę iš skirtingų Europos kampelių.

Tačiau man atrodo, kad tikrasis bendruomeniškumas atsiskleidė ne vien per suplanuotas veiklas. Jis buvo tarp jų. Tarp pusryčių ir vakaro pokalbių. Tarp juoko ir nuovargio. Tarp bendrų dainų, pasivaikščiojimų miške, maudynių ir visiškai paprastų akimirkų, bet vis tiek norisi būti kartu.

Šios mažos akimirkos man nepraslysdavo pro akis.

Vakarais, prieš miegą, skirdavome šiek tiek laiko maldai. Ji nebuvo privaloma. Kas norėjo, galėjo ateiti, o kas norėjo, galėjo eiti maudytis, ilsėtis, miegoti ar tiesiog pabūti. Tačiau kiekvieną vakarą tas mažas kambarėlis būdavo pripildytas žmonių. Kartais net atrodydavo, kad ten tiesiog pritrūks oro visiems. Ir tada aš atsisukdavau. Žiūrėdavau į susirinkusius jaunuolius, į jų siluetus, veidus, apšviestus vos vienos altoriaus švieselės. Į akis, kuriose buvo tiek švelnumo ir tiek susikaupimo. Mes giedodavome sakralines giesmes lietuviškai, angliškai, lotyniškai. Meldėmės sekdami vienas kito pavyzdžiu, taip, kaip kai kuriuos iš jų išmokė katalikų, kitus protestantų, dar kitus stačiatikių tradicija. Skirtingi balsai, skirtingos kalbos, skirtingos istorijos. Bet tą akimirką buvome viena bendruomenė.

Nors nesu už juos daug vyresnė, tais vakarais pajusdavau kažką sunkiai nusakomo. Žiūrėdama į šią jauną kartą galvojau: štai jie.

Vieną dieną jie kurs tikinčias šeimas. Kurs organizacijas, bendruomenes, miestus ir galbūt net priims sprendimus, nuo kurių priklausys pasaulio ateitis. Jie taps gydytojais, politikais, mokytojais, menininkais, tėvais, lyderiais ir visuomenės dalis. Jie bus tie, kurie perims pasaulį.

Ir žiūrint į jų gerumą, jautrumą bei gebėjimą būti kartu, tikiu, kad pasaulis yra gerose rankose.

Per šią stovyklą mes tapome tokia bendruomene, kurios sukūrimui mes, vadovai, ir stengėmės duoti gaires. Atrodė, kad kartu galime nugalėti viską. Na… beveik viską. Uodai vis tiek liko mūsų nenugalėtas priešas. Tačiau net ir jie ilgainiui tapo šios vasaros dalimi, dar vienu bendru prisiminimu.

Galbūt būtent todėl tokios stovyklos yra svarbios. Ne todėl, kad per savaitę galima išspręsti visas pasaulio problemas. Ir ne todėl, kad išvykdami tampame tobulesniais lyderiais. Jos svarbios todėl, kad trumpam sukuriame mažą pasaulį, kuriame galime pamatyti, kaip galėtų atrodyti didesnis pasaulis. Pasaulis, kuriame skirtumai nėra kliūtis. Pasaulis, kuriame solidarumas nėra tik gražus žodis. Pasaulis, kuriame bendruomenė reiškia ne tik būti kartu, bet ir rūpintis vienas kitu.

Ir turbūt gražiausia buvo matyti, kaip šis mažas pasaulis iš stovyklos iškeliavo kartu su kiekvienu dalyviu. Jaunuoliai pamilo Lietuvą. Pamilo mūsų miškus, upes, vasaros vakarus ir, mūsų didžiam džiaugsmui, net lietuvių kalbą. Jie išsivežė ne tik naujų draugysčių, lyderystės įgūdžių ar europietiškesnį požiūrį į bendruomeniškumą. Jie išsivežė dalelę Lietuvos. O mes išsivežėme dalelę jų.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai