Taip vadinosi Moksleivių ateitininkų vasaros akademija Nidoje, vykusi rugpjūčio 21 – 25 dienomis, kurioje gilinomės į pašaukimo, pareigos, skaistumo ir pasaulėžiūros temas. Akademijoje ne tik sėdėjome ir klausėmės paskaitų, bet ir mezgėme naujas pažintis bei stiprinome senąsias. Atsivertusios konspektų sąsiuvinį, bandysime Jums dabar atskleisti šios akademijos žavesį.
Visi atsikėlėme anksti, nes laukė ilgas kelias į Nidą. Tai nebuvo varginanti kelionė, juk prieš akis – akademija. Nors renginys oficialiai autobuse neprasidėjo, bet dauguma vos pamatę seniai matytus draugus, paskelbė mini atidarymą. Pati kelionė sužadino jausmus ir spėliones – kas gi mūsų laukia?
Atvykus užsiregistravome ir atradome savo gyvenamąsias patalpas. Tuomet iškilmingai, su MAS ir SAS vėliavų įnešimu, buvo atidaryta akademija. Susipažinus grupelėse, pasiėmėme konspektus ir skubėjome į salę, kurioje dr. Benas Ulevičius skaitė paskaitą „Kataliko pasauliečio išgyvenimo vadovas“. Pagrindinis žodis, kuris įstrigo iš paskaitos – dabar. Nors ir skamba banaliai, bet supratome, kad gyventi reikia dabartimi, siekti tobulybės turime jau šiandien, nes „nėra tokio dalyko kaip šventumas rytoj“.
Kitas paminėjimo vertas programos punktas – vakaro žaidimas. Jame mes turėjome galimybę geriau pažinti ne tik savo grupelės narius, bet ir jų stiprybes, pomėgius, kadangi visas užduotis turėjome atlikti Bendromis jėgomis™. Koks žaidimas be varžybų? Visos grupelės varžėsi su kitomis grupelėmis. Vadovai irgi neliūdėjo, prisijungė prie žaidimo. Jiems turbūt buvo smagiausia – gavo nuo grupelės po labai išradingą dovanėlę.
Antroji diena (kaip ir visos kitos) prasidėjo nuo maldos ir mankštos prie jūros. Nors ir ne visi su entuziazmu tam pritarė, tačiau Baltijos jūra turi magišką galią pralinksminti net ir didžiausią niurzgą. Toms niurzgoms nusišypsojo dangus ir padovanojo akį džiuginančią vaivorykštę.
Po įkvepiančio liudijimo apie nenuspėjamą Dievo veikimą, iškeliavome šturmuoti Nidos muziejų. EV (Emilija+Viltė) duetas išėjo į Tomo Mano muziejų, kuriame sužinojome Nobelio literatūros premijos laureato gyvenimo ir jo vasarnamio Nidoje istoriją. Pasivaikščiojusios pajūriu, turėjome grįžti pasistiprinti.
Nors didelės progos nebuvo, iškilmingai atidarėme pirmąjį litrą pieno. Jį gėrė, kas tik norėjo. Dalintis gera. Sužaidus šaškių partiją su šachmatų figūromis, patraukėme klausyti Vyganto Malinausko paskaitos „Kaip atrodo vientisa pasaulėžiūra?“. Joje išgirdome įdomių minčių apie tiesą, sužinojome tris moralinius lygius ir įsitikinome, kad būtina turėti vientisą pasaulėžiūrą. Po to ruošėmės Sutaikymo pamaldoms. Šios pamaldos buvo jautriausias akademijos taškas. Vakarą puošė akademijos ateitininkų choro giesmės ir pasidalinimai.
Kadangi Nida gan mažas miestas, viskas ranka pasiekiama, galėjome naktipiečiauti ant marių kranto. Taip kai kurios grupelės, žvelgdamos į tolimus Klaipėdos žiburius, užbaigdavo dienas.
Trečiąją dieną po Šv. Mišių klausėmės Balsių šeimynos liudijimo „Draugavimas ir skaistumas“. Po pasidalinimo jie sulaukė daugybės klausimų apie santykius, šeimyninį gyvenimą, bendravimą su antrąja puse. Moksleiviams tai buvo viena įdomiausių akademijos dalių, nes kur kitur jie sulauks atvirų, krikščioniškų atsakymų į jiems svarbius klausimus apie lytiškumą, poros tarpusavio santykius. Belaukiant pietų, užtraukėm liaudies dainas. Nuo „O kai sauliūtė tekėjo“ virpėjo mokyklos sienos. Paskutiniojo posmelio žodžiai „O mes stovėsim ir nedrebėsim“ tiksliai atliepia šio magiško reginio emociją. Tokie galingi buvo akademijos dalyvių balsai.
Pasistiprinus klausėmės Otilijos Gyvenimo OP. Kas nežino Gyvenimo OP reikšmės, trumpai pabandysime paaiškinti. Per maždaug kelias minutes moksleiviai papasakoja savo gyvenimo istoriją, kas juos pakylėjo, sustiprino tikėjimą ar kitaip pakeitė jų gyvenimą. Kiti moksleiviai gali suprasti, jog ne visiems gyvenime būna lengva ir gali iš to pasimokyti stiprybės, grožio ieškojimo silpnybės momentuose.
Kai krovėmės lagaminus į akademiją, mus pasiekė laiškas su siūlymu įsimesti kastuvėlį ir aitvarą prie visos mantos. Visą akademiją galvojom, kam jų reikia, mes juk nebe vaikai. Vakaro programos metu ėjome prie jūros ir žaidėm žaidimą „Dvarai ir herbai“, kurio metu turėjome suburti savo komandą ir pastatyti savo dvaro maketą, sukurti jo legendą ir iškelti aukštai vėliavą, paskelbti „čia mūsų teritorija, mes ją valdome“. Tai buvo gražiausio dvaro konkursas. Trys komisijos nariai vaikščiojo ir vertino. EV duetas nesusirado savo komandos, nes tikras dvaro modelis buvo ant jūros kranto. Nenorėjom kurti tobulo dvaro replikos, todėl prisijungėm padėti vadovų komandai. Mus labai nustebino Nidos pajūrio akmenų formos. Labai daug akmenų priminė širdis, jomis apdėliojome vadovų dvaro gynybinės sienos viršūnes.
Priešpaskutinę akademijos dieną Ateitininkų federacijos narių gretas papildė 3 MAS ir 2 SAS įžodininkai. Labai džiaugiamės jų apsisprendimu kryžiaus ir ateitininkų vėliavos akivaizdoje pažadėti sekti Kristų. Po Šv. Mišių skubėjome pagaliau išgirsti atsakymus į visą akademiją užduodamus klausimus. Milda Vitkutė ir klierikas Ignas Šopaga sugalvojo padaryti klausimų dėžę, kurią pavadino „Klausk drąsiai“. Į tą dėžę galima buvo dėti pačius įvairausius klausimus apie tikėjimą ir kitus mums rūpimus klausimus, į kuriuos norėjome gauti katalikiškus atsakymus. Šiais laikais mokykloje gali net nesitikėti gauti katalikiškomis vertybėmis grįstų atsakymų, todėl visi akademijos dalyviai buvo labai įsitraukę į šią iniciatyvą. Klausimų buvo tiek daug, kad net neužteko viso paskaitai skirto laiko, todėl į likusius klausimus ateityje gausime įrašytus atsakymus. Žadėjo tikrai ne prastesnės kokybės atsakymus.
Išvadinėje paskaitoje dalyviai jau tradiciškai klijavosi lipdukus su Igną Šopagą palaikančiais šūkiais „#1 Igno fanas“; „Ignai, tu gali“; „Palaikom Igną“ ir daugiau skirtingų užrašų. O ir ne veltui – jam teko nelengva užduotis apibendrinti visą akademiją. Tačiau Ignas puikiai apjungė visas paskaitų temas – jam pavyko greitai apžvelgti visas dienas ir atrasti visas reikiamas jungtis.
Priešpaskutinei dienai artėjant prie pabaigos, akademiją uždarėm. Suvalgėm paskutinę, elnių paruoštą vakarienę ir patraukėm prie jūros. Paskutinis žvilgsnis į jūros tolį uždarė akademiją. O išaušus paskutiniam rytui beliko paskutinį kartą nueiti į Šv. Mišias, paskutinį kartą pabūti grupelėje ir paskutinį kartą su visais atsisveikinti.
Tokia turininga buvo ši akademija. Joje sužinojome atsakymus į mus kankinusius klausimus, susitikome su seniai matytais draugais. Jeigu smalsu, kas ta akademija, kaip ji atrodo, kodėl tiek daug moksleivių nori į ją važiuoti, nudžiuginsime – artimiausia akademija vyks spalio 26 – 30 dienomis. Nenukabinkite nosies, jei negalėjote sudalyvauti, juk kita akademija tik už mėnesio!
Jeigu nori pamatyti, kas yra Gyvenimo OP, žiūrėk šį video:
Nuotr. autorė Jonė Stonytė
Už paramą Moksleivių ateitininkų vasaros akademijai Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui, Jaunimo reikalų agentūrai prie SADM bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.