Šis tekstas yra parašytas pagal Tomo Akviniečio ,,Teologijos sumoje“ naudojamą metodiką, kai pirmiausia yra pristatomi tezei prieštaraujantys argumentai, o vėliau tezė yra įrodoma išsamiai atsakant į kiekvieną prieštaraujantį argumentą.
Pirmiausia, skaitant Josefo Pieperio ,,Mylėti, viltis, tikėti“ galima rasti nuolat pasikartojantį meilės apibrėžimą, kuris sako, kad mylėti – tai įvairiais būdais tarti ,,gera, kad tu esi“. Savęs atsižadėjimas reikštų ir savęs neigimą, o savęs neigimas, pagal šį apibrėžimą, yra priešingas meilei. Todėl savęs atsižadėjimas ne tik nėra tobuliausia meilės sau forma, jis yra priešingas meilei.
Antra, savęs atsižadėjimas reikalauja tarnauti kitam, savuosius poreikius perkeliant į antrąjį planą. Taip besielgiant, pasak psichologų, greitu metu laukia nusivylimas, išsekimas ir perdegimas. Aiškus ribų nusibrėžimas ir jų laikymasis moko, kad pirmiausia reikia išmokti padėti sau pačiam tam, kad vėliau galėtume padėti ir kitam. Taigi savęs išsižadėjimas ne tik nualins patį asmenį, kuris savo gyvenime laikosi tokios pozicijos, savęs išsižadėjimas taip pat trukdo žmogui kokybiškai pasitarnauti kitiems.
Toliau, Carlas Gustavas Jungas kalba apie tai, kad žmogus, represuodamas savo norus ir troškimus savo norų nesunaikina, bet perkelia juos į pasąmonę ir formuoja vadinamąjį ,,šešėlį“. Žmogui ilgą laiką ingnoruojant save – savo emocijas, poreikius ir individualumą, laikui einant atsiranda vidinis konflikas, depresija ar destruktyvus elgesys.
Trečia, žmogus yra pašauktas laisvei, o laisvas veiksmas kyla iš mąstymo ir laisvo pasirinkimo. Kai žmogus atsižada savęs, jis praranda savo autentiškumą vardan kitų ir, negana to, jis atsižada laisvės, kuri yra būtina žmogaus esmei.
Bet yra priešingai: savęs atsižadėjimas yra tobuliausia meilės sau forma. Žmogus iš prigimties trokšta laimės ir jo veiksmai subordinuoti ją pasiekti. ,,Noras būti laimingam nėra laisvo pasirinkimo objektas“ (Josef Pieper). Šis noras būti laimingu kyla iš žmogaus kūriniškumo. Sukurtas žmogus yra tarytum iššauta stėlė, paleista į savo tikslą, visišką išsipildymą, kurį šiuo atveju ir laikome laime. Taigi, žmogus būdamas būtybe su poreikiais ir turėdamas širdies troškimą būti laimingu jau laisvu savo valios pasirinkimu priima sprendimus kaip tokiu tapti. Tai ir yra meilė sau. Šią meilės formą geriausiai pažįstame iš vidaus ir ji tampa pavyzdžiu visoms kitoms meilės formoms.
Bet kaip tada šią idėją suderinti su gana akivaizdžia tiesa, kad meilė yra nesavanaudiška? Pasak Josefo Pieperio, ,,esmė slypi tame, kad patvirtindami save meile mes visada matome savyje asmenį – būtybę, kuri egzistuoja dėl savęs pačios. Net kai save dėl ko nors peikiame, mes svarstome ir vertiname save atsižvelgdami į vidines savo pačių paskatas, baimes ir tikslus..“ Kaip save mylime dovanai vien dėl to, nes esame, taip ir kitą mylime vien todėl, kad jis yra, o ne todėl, kad jis kokiu nors taps, yra tobulas ar gali būti mums naudingas. Šioje vietoje ir pamatome, kad tikroji meilė yra nesavanaudiška. Jeigu mylintysis myli kitą negalvodamas apie tai, kokį atlygį jis gaus, neieškodamas savo naudos, tik tokiu atveju jis gauna tikrąjį atlygį – pačią meilę ir to, kurį myli gerovę. Juk kai ką nors myli, nori kad kitam viskas būtų gerai. Matydams kitą laimingą, pats tokį tampi. Jėzus ant kryžiaus parodė tobuliausią nesavanaudiškos meilės pavyzdį, visiškai savęs negailėdamas jis atidavė pats save tam, kad žmonija būtų išgebėta. Jo meilės atlygis ir rezultatas – žmogaus išganymas ir susivienijmas su Dievu.
Dėl pirmojo, savęs atsižadėjimas šiuo atveju nėra savęs neigimas, bet priešingai – judėjimas savęs išpildymo link. Nors ir turime meilę sau kaip bet kokios meilės etaloną ir pavyzdį, žmogus savo prigimtimi yra nukreiptas į kitą. Kai žmogus tikrai myli save ir ieško, kas jam yra geriausia, jis siekia bendrystės, kuri yra savo žvilgsnio nukreipimas į kitą. Atsžadėdamas savęs žmogus eina kilnesnio tikslo link, taip parodydamas tikrąjį rūpestį ir meilę sau.
Dėl antrojo, jeigu žmogus savo poreikius perkelia į antrąjį planą tikėdamis atgal gauti dėmesį, dėkingumą ar kito patvirtinimą, jo iš tiesų laukia nusivylimas ir išsekimas. Bet tai nėra tikrasis savęs atsižadėjimas. Tikrasis savęs atsižadėjimas nereikalauja grąžos, jo atlygis yra pati meilė, kuri, pasak Josefo Pieperio visada grįžta nelaukiant atlygio.
Toliau, savęs atsižadėjimas gali būti ir laisvas žmogaus pasirinkimas, o ne represija siekiant paslėpti ir atmesti savo emocijas. Tikras savęs atsižadėjimas nekyla iš troškimo būti pripažintam, kaltės ar baimės, o iš sąmoningos meilės ir bedrojo gėrio troškimo. Tik tas žmogus, kuris tikrai save pažįsta, žino savo poreikius ir emocijas, gali priimti sąmoningą ir išmintingą sprendimą savęs atsižadėti.
Trečia, žmogus tampa laisvas ne tada, kai pilnai realizuoja save ir savo troškimus darydamas ką nori, o tada, kai jo gyvenimas yra vardan to, kas pranoksta jį patį. Toks gyvenimo būdas tampa žmogaus valios ir tuo pačiu gilesnės jos laisvės išraiška. Aukštesnio tikslo turėjimas ir žmogaus savęs paaukojimas jam tampa pačia giliausia meilės sau forma.
