Ar popiežius gali sustabdyti karą? Prieš 60 metų ir šiandien
„Broliai ir seserys, noriu su jumis kalbėti visiškai aiškiai. Aplankiau jūsų šalį ir regėjau mirusiųjų kūnus gulint ant žemės, alkį, kraują, troškulį ir skurdą. Visi šie dalykai yra jau dvylika metų jūsų kraštą užgulusio karo ir smurto atžalos.
Aš nevardinsiu vardais tų, kurie yra dėl to kalti, jų yra per daug. Mes visi esame kalti. Mes visi esame kalti dėl karo ir mirties. Visada. Tuo pačiu mes visi galime būti kalti dėl taikos. Visada. Parklupęs ant kelių meldžiu jus: esu pasirengęs dėl jūsų numirti, jei tik jūs taptumėte kalti dėl taikos.
Visada vaikams, kurie man rašo iš viso pasaulio, sakau štai ką: pagalvokite apie visus dalykus, kuriuos mėgstate. Tai yra Dievas. Vaikai mėgsta įvairiausius dalykus, bet nė vienas iš jų niekada man neparašė, kad mėgsta karą.
O dabar pažvelkite į šalia esantįjį. Pažvelkite į jį su džiaugsmu akyse ir prisiminkite, ką yra sakęs šv. Augustinas: „Jei norite pamatyti Dievą, jūs turite tam visas galimybes. Dievas yra meilė.“
Tuo tarpu aš jums nekalbėsiu apie Dievą, kol nebus taikos. Nes Dievas yra taika. Ir taika yra Dievas. Duokite man taiką, ir aš duosiu jums Dievą.
Jūs nežinote, kokia taika yra nuostabi. Net neįsivaizduojate, kokia trikdanti ji gali būti.“
Visi kalti dėl taikos
Šitaip į vienos Afrikos šalies gyventojus kreipėsi popiežius Pijus XIII. Kokios Afrikos šalies? Nežinome, tačiau dažnai net ir šalies pavadinimas mažai ką pasakytų. Mums Afrikos valstybės menkai pažįstamos ir daug kuo panašios. Deja, panašios tuo, kad bet kurioje jų numanome esant daug skurdo ir smurto.
Nepažįstant tų kraštų, sunku suprasti, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. „Nesipeškite“, – sako tėtis, mama ar darželio auklėtoja besimušantiems vaikams. Suaugusieji nežino, dėl ko kilo tas ar anas vaikų konfliktas, tačiau numano, kad visada teisingiau yra nenaudoti jėgos, nedidinti įtampos. Visada geriau yra susitaikyti. Taip pat ir kariaujant tolimoms valstybėms visiems žmonėms kyla panaši mintis: visada protingiausia yra taika.
Taikdarys, kad ir apie kokį konfliktą kalbėtume, visada bus bent šiek tiek „neteisingas“ visoms šalims. Juk jis, bandydamas grąžinti santarvę, nepalaiko nei vienos, nei kitos pusės. Jis palaiko taiką. O konfliktuojantiems žmonėms taika visada yra bent truputį ne jų pusė.
Visiems tenka žengti žingsnį taikos link, niekas nėra toks privilegijuotas, kad galėtų stovėti vietoje, kai kiti nusileidžia. Kaip kariaujančioms pusėms priimti taiką? Kaip nusileisti, jei esi auka? Kaip nusileisti, jei esi kaltas? Visi turi sunkių klausimų, į kuriuos turi atsakyti, kad rastųsi taika. Ji randasi tada, kai yra sukuriama visų jos dalininkų.
Visi turi tapti „kalti dėl taikos“, kad regėtų Dievą. Šie popiežiaus Pijaus XIII žodžiai labai skambūs ir labai reiklūs. Nežinau, ar kuris nors tikras popiežius galėtų sau leisti kalbėti taip drąsiai, kaip šis „Jaunojo popiežiaus“ personažas. Visgi daugybė tikrų popiežių yra drąsiai ėmęsi taikdarių vaidmens kritiniais istorijos momentais. Vienas jų – šv. popiežius Jonas XXIII.
60 metų po pasaulio pabaigos
1962 m. rudenį JAV žvalgyba patvirtino Kuboje esant Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų, kuriais sovietai galėtų atakuoti didelę šalies dalį. Prezidentas Dž. F. Kenedis kreipėsi į šalies gyventojus per televiziją, įspėdamas apie esamą didelį pavojų. JAV ėmė blokuoti visus laivus, plaukiančius į Kubą, kad ginkluotės ten nedaugėtų, suaktyvino žvalgybą ir pasiruošė pulti salą, kad sunaikintų raketines bazes arba apskritai nuverstų komunistinį F. Castro režimą. Sovietų Sąjunga pasiruošė panaudoti esamus branduolinius ginklus, jei toks Kubos puolimas prasidėtų. Žinoma, abi pusės ėmė galvoti toliau: kaip kovoti pilną branduolinį karą, kiek galimai žmonių žūtų abiejose pusėse, kokia žmonijos dalis po tokios katastrofos tiesiog išnyktų. Ši minčių grandinė nusitęsė iki tikrai nepageidautino rezultato – šimtų milijonų aukų. O kitas grandinės galas buvo siaubingai įtemptoje vėlyvo spalio atmosferoje, kur visi jau buvo apgalvoję, ką darytų karo atveju, bet nežinojo, ką konkrečiai daryti.
Savo paskutines gyvenimo dienas skaičiuojantis popiežius Jonas XXIII gavo žinią iš JAV prezidento ir visą naktį nemiegodamas mąstė, kaip kreiptis į didžiąsias valstybes. Kitą dieną jo žinia pasiekė daugybę, įskaitant ir sovietinės „Tiesos“ skaitytojus: „Padėjęs ranką ant širdies tegul kiekvienas išgirsta skausmingą šauksmą, kuris kyla dangun iš visų žemės pakraščių, nuo nekaltų vaikų iki senolių, iš visų bendruomenių žmonių: taikos, taikos!“
Jis kalbėjo: „Mes maldaujame visų vyriausybių nelikti kurčioms šiam žmonijos šauksmui. Tedaro jos visa, kas jų galioje, kad išsaugotų taiką. Šitaip jos išsaugos pasaulį nuo siaubingo karo, kurio bauginančių pasekmių niekas negali nuspėti. Tetęsia jos diskusijas, nes toks ištikimas ir atviras elgesys yra vertingas visų jų sąžinės liudijimas istorijai. Skatinti, remti, priimti pokalbius visada ir visais lygmenimis yra išmintingumo ir apdairumo taisyklė, kuri pelno dangaus ir žemės palaiminimą.“
Istorikai patvirtina, kad staigus, stiprus ir aiškus šventojo popiežiaus žodis tikrai buvo reikšmingas deryboms dėl taikaus krizės sprendimo ir nusiginklavimo, nors ir nevienintelis veiksnys. Jam mirus, po pusės metų, N. Chruščiovas pasiuntė į Vatikaną užuojautos ir padėkos žinią, įvertindamas popiežiaus nuopelnus taikai.
Tik vėliau paaiškėjo, kad kol visi laikė pirštus virš raketų paleidimo pultų ir laukė, kas įvyks, branduolinis karas beveik prasidėjo. Tik sprendimas vyko ne kurio nors valstybės vadovo kabinete, o sovietų povandeniniame laive, kuris buvo giliai paniręs Karibų jūroje. Amerikiečių laivai, turėdami nurodymą kontroliuoti vandenis aplink Kubą, netikrais sprogmenimis signalizavo sovietų laivui jį norėdami įspėti. O šio įgula, neturėdama radijo ryšio ir manydama, kad branduolinis karas jau prasidėjo, buvo pasirengusi branduoliniu užtaisu pakrauta torpeda atakuoti amerikiečių laivyną. Beveik nėra abejonių, kad pragariškas užtaisas būtų žaibiškai aktyvavęsis. Tą pačią dieną, kai valstybių vadovai susitarė dėl taikos, spalio 27-ąją trys sovietų pareigūnai po vandeniu turėjo progą visa tai išardyti. Tačiau jie nusprendė kitaip – iškilti į paviršių ir atkurti radijo ryšį.
Taika nėra vieno žmogaus rankose, nors vienas žmogus ir gali padaryti neįtikėtinai daug. Ypač popiežius.
Pacem in terris
Savo likusius kelis gyvenimo mėnesius (žinodamas turįs skrandžio vėžį) popiežius skyrė dar vienam kreipimuisi į Bažnyčią ir visus geros valios žmones. Taip 1963 m. atsirado enciklika „Pacem in terris“, „Taiką žemėje“ apie „visuotinės taikos sukūrimą tiesa, teisingumu, meile ir laisve“. Šio dokumento pagrindinė žinia savotiškai primena Jaunojo popiežiaus frazę: visi turime būti „kalti dėl taikos“. O kaip?
„Taiką žemėje, kurios visi visų laikų žmonės karščiausiai troško, galima tvirtai sukurti, tik jei kruopščiai laikomasi Dievo nustatytos tvarkos.“ Žinoma, popiežius toliau kalba ne apie būtinybę visiems pradėti vaikščioti į bažnyčią, bet apie būtinybę visur, nuo pat kasdienių žmonių ryšių iki tarptautinių santykių, visur laikytis žmonėms Kūrėjo suteiktos prigimties dėsnių.
Pasak šventojo popiežiaus, visi pasaulio žmonės gali suprasti esminius žmogiškus principus, kuriuos būtina gerbti, kad šeimose, bendruomenėse, valstybėse ir pasaulyje gimtų taika.
Taika gimsta būtent tokia tvarka: gerbiant asmenį ir pripažįstant jam jo fundamentalias prigimtines teises, teisėtai tvarkant politinę bendruomenę ir teisingai grindžiant jos valdžią, teisingai tvarkant santykius tarp valstybių ir galiausiai kuriant veiksmingą visų tautų bendruomenę, kuri galėtų veikti visuotinai svarbiais klausimais. Visi nuosekliai, visais lygmenimis turime būti „kalti dėl taikos“.
Žinoma, paminima ir būtinybė nusiginkluoti. Prisimenant Kubos krizę, labai gyvai skamba šie enciklikos žodžiai: „Nors sunku patikėti, kad kas nors išdrįstų sau užtraukti siaubingą naikinimą ir raudas, kurias karas atitemptų savo traukiniu, negalime paneigti, kad gaisras gali būti įžiebtas kokio nors netikėto ir neapmąstyto veiksmo. <…> Visi turi suprasti, kad nėra vilties nei užbaigti šį ginkluotės didinimą, nei sumažinti dabartinę amuniciją, nei, tuo labiau – o tai ir yra esmė – apskritai jos atsisakyti, nebent šio veiksmo būtų imamasi pilnai ir nuosekliai bei iš vidinio įsitikinimo.“
Dažnai sustabdyti karą gali tik stebuklas. Jau esame ne vieną tokį patyrę, meldžiame dar bent vieno. Tačiau yra kita užduotis, daug ilgesnė ir tinkama žmogaus rankoms – kurti taiką. Šv. popiežius Jonas XXIII, pats galėdamas ramiai sau pasidžiaugti, kad pasaulis nevirto radioaktyvių nuolaužų krūva, tik dar labiau užsidegė troškimu, kad visa žmonija kurtų taiką.
Kurti taiką
Todėl savo enciklikos pabaigoje jis žvelgia į mus, tikinčiuosius, vildamasis, kad mumyse esanti tikėjimo šviesa būtų papildyta vis geresniu moksliniu ir techniniu žinojimu bei kompetencija pradėti veikti. Žmonija gali ir turi pažengti į priekį kurdama taiką. Mes, tikintieji, liudydami savo tikėjimą privalome būti šios kūrybos dalyviai. Juk Kristus atėjo atnešti taiką, kuri šiam pasauliui dar nepažįstama.
Manau, kad karas yra arti mūsų todėl, kad karščiau užsidegtume taikos troškimu. Pasidžiaukime, kad mūsų popiežiai tuo troškimu degė ir anksčiau, dega ir dabar.
„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mt 5, 9)