Reportažas apie kunigo turtus, vaikus ir apskritai Bažnyčios nuodėmes yra pasmerktas tūkstančiams klikų ir karštoms diskusijoms. To ir siekia dauguma žurnalistų. Nuolat pasitaiko kriminalų polapio antraštė su reikšminiais žodžiais „kunigas“, „santykiai“, „pinigai“, „Bažnyčia tokia ir anokia“.
Šio fenomeno efektas mažiausiai dvejopas. Viena vertus, į viešumą kylant neskanioms istorijoms, Bažnyčia turi galimybę apsivalyti nuo netinkamą gyvenimo kelią pasirinkusių dvasininkų, kita vertus, Bažnyčią nušviečiant vien neigiamai visuomenei gresia netekti pasitikėjimo vienu paskutinių šiaudų, kurio griebiamasi ligos, nelaimių, mirties, negandų, netikrumo akivaizdoje.
Nors daug klasikinių profesijų (gydytojo, mokytojo, karininko), kaip ir daugumos krikščionių konfesijų kunigų, atstovų galėtų ginčytis, katalikų kunigo pašaukimas yra išskirtinis: reikalaujama nekurti šeimos, tarnauti iki pat garbingo amžiaus, būti pasiekiamam ir atviram 24/7.
Netolimoje praeityje Lietuvoje veikė bent kelios katalikų kunigų seminarijos, klierikų jose netrūko. Deja, vis išaiškėja, kad tam tikra dalis dvasininkų visgi pasirinko jiems ne iki galo tinkantį kelią, kai kurie susilaukė nesantuokinių atžalų, kiti pradėjo kaupti turtus, treti įniko į pornografiją.
Paradoksalu, tačiau šie iškilę atvejai Bažnyčiai gali padėti. Dar rūpestingiau ir atidžiau atrinkti kandidatus į kunigus, didesnį dėmesį skirti dvasininkų emocinei sveikatai, teikti psichologinę pagalbą kunigų pedofilijos aukoms.
Nors Bažnyčioje dažnai kalbama apie dieviškus, antgamtinius dalykus ir gali susidaryti įspūdis, kad joje viskas ir yra tobula, ją sudaro lygiai tokie patys netobuli žmonės kaip ir visi kiti. Žinia bei pripažinimas, kad ir Bažnyčia nuodėminga, neleidžia užmigti ant dvasinių laurų jos tarnams. Taip nyksta kokybinis skirtumas tarp „švento“ kunigo ir „nuodėmingo“ pasauliečio.
Tačiau būtų nesąžininga vien tik stumti ant Bažnyčios ir tyčiotis iš kunigų. Ji, nors ir nuodėminga, netobula, kartais atrodo atstumianti, bet reikalinga. Jos mokyme ieškoma atsakymų į amžinus ir fundamentalius klausimus, į jos tarnus kreipiamasi ligoniui skaičiuojant paskutines dienas, joje ieškoma Dievo ir žmonių artumo išgyvenant sunkius gyvenimo momentus, netektis, vienišumą, ji gali supažindinti su vienais įtikinamiausių atsakymų apie gyvenimo prasmę. Ji tapo laidu tarp Kūrėjo ir kūrinių milijardams žmonių. Ne veltui ji gyvuoja ilgiau už bet kokią kitą organizaciją. Tačiau kuo Bažnyčia reikalingesnė žmonėms, tuo ji privalo būti kritiškesnė sau.
Taip, ji netobula. Bet mums jos reikia.