Kaune, Muitinės ir V. Kuzmos gatvių sankirtoje, stovi metalinis keturkampis su užrašu „Čia, šioje vietoje, 2014 metų gegužės 11 nieko ypatingo neįvyko“. Tai – architekto Audriaus Karaliaus kūrinys, pavadintas „Paminklas rutinai“. Žurnalistų paklaustas, kodėl toks paminklas reikalingas Kaunui, autorius atsakė: „Iš principo – nereikia. Bet kaip smagu daryti nereikalingus dalykus.“ Žodžiu, konceptualus kūrinys, bandantis pasakyti, kad nieko nebando pasakyti, pripažinimo prašantis savo nereikalingumu. Būtų visai originalu, jei nebūtų tipiška iki kaulų smegenų. Kaip mes čia atsidūrėme?
Mūsų paveldėtoje kultūroje meną įprasta laikyti šiuo tuo savaime vertingo ar, tam tikra prasme, netgi sakralaus. Modernybė dažnai siejama su gamtos mokslų ir technologijų suklestėjimu. Įgijome pačių įvairiausių ir fantastiškiausių priemonių efektyviau siekti vienokių ar kitokių tikslų. Tačiau kokių tikslų? Kadaise monopolis teikti atsakymus apie prasmę priklausė religiniams autoritetams. Jų įtakai slopstant, buvo pasiūlyta gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus atiduoti menininkams. Tad poetų, rašytojų, muzikantų ir režisierių galvos buvo apgaubtos aureolėmis, panašiomis į tas, kokios kadaise priklausė pranašams ir kunigams.
Filosofas Rogeris Scrutonas knygoje „Moderni kultūra“ teigia, kad esama gilios bendrystės tarp religijos ir meno. Anot Scrutono, tiek religija, tiek menas bando išsaugoti „etinį žmogaus vaizdinį“ – požiūrį į žmogų, anot kurio, mes nesame tik gamtos pasaulio objektai, genetikos ir išorės veiksnių suformuoti nervų ir raumenų aparatai, bet subjektai, laisvos ir todėl už savo veiksmus atsakingos būtybės. Menas šį vaidmenį turėtų atlikti ne siūlydamas doktriną, bet pasakodamas, ką reiškia gyventi pasaulyje, matant skirtumą tarp tiesos ir netiesos, gero ir blogo, gražaus ir bjauraus. Tikėjimas, kad mokslas ir technologijos padės palengvinti žmogaus dalią, o menas suteiks gyvenimui prasmės horizontą, yra vienas iš moderniai mąstysenai būdingų įsitikinimų.
Kaip menas tapo bet kuo
XX amžiuje meno pasaulyje kilo judėjimas, skirtas pajuokti šį tariamą meno „sakralumą“. Jo pradininku galima laikyti Marcelį Duchampą, mums palikusį žymiąją skulptūrą „Fontanas“ – pisuarą iš vyrų tualeto, su parašu „R. Mutt“. „Tokie žodžiai kaip tiesa, menas, teisingumas ir panašiai yra savaime kvaili“, – tai viena iš Duchampo mums paliktų citatų.
Jo ir į jį panašių menininkų palaikymas, meno paniekinimas gyvuoja iki šiol. Ko gero energijos semiamasi iš „demokratiško“ įsitikinimo, kad niekas negali būti laikoma savaime geru ar gražiu. Manyti, kad esama nuo stebėtojo nepriklausomo grožio ar gero skonio, laikoma nusižengimu lygybei. Ir jeigu bet kas (net ir į šlapimą panardintas kryžius) gali būti vertas „sakralios“ meno etiketės, tuomet apskritai ištrinamos skirtys (ir nelygybės) tarp „sakralumo“ ir „profaniškumo“, grožio ir bjaurasties.
Vietoje to, kad bandytų suteikti prasmę, menininkai savo jėgas skyrė tam, kad prasmę paneigtų. Manoma, kad menas neturi atskleisti gėrio ir grožio. Jo prasmė yra neturėti prasmės. Filosofas Jean‘as Baudrillardas yra pastebėjęs keistą paradoksą: jei meno funkcija yra neturėti funkcijos, tuomet bet kas, kas neturi funkcijos, tampa menu. Tuomet bet kuris kasdienės buities įrankis – pavyzdžiui, dulkių siurblys – išimtas iš savo kasdienės aplinkos, kurioje turi funkciją, ir patalpintas į meno galeriją, kur funkcijos neturi, yra menas. (Nors ir nežinia, ar tai tiesa, tačiau apie vieną Vilniaus šiuolaikinio meno įstaigą pasakojama, jog kartą po parodos atidarymo menininkai ir jų bendražygiai taip užšventė, kad viename kampe buvo privemta. Po šventės valytoja vėmalų neišvalė, nes sudvejojo, ar tai nėra vienas iš meno kūrinių.)
Šiuolaikinio meno bandymai šokiruoti šiandien jau nebešokiruoja. Tokia kova prieš banalybę pati tapo banalybe. „Modernaus meno nuotykis baigėsi, – drąsiai teigia Baudrillardas. – Menas savo forma nieko nebereiškia. Jis tėra ženklas, vedantis link nebuvimo.“
Tačiau norisi pastebėti, kad šiandien klesti ir kitoks menas, kurio tikslas – parodyti vienokias ar kitokias „socialines problemas“ ir taip tapti įrankiu norimiems pokyčiams. Dažniausiai toks menas renkasi temas, susijusias su aplinkosauga, etniniais konfliktais ar progresyvistine seksualinės revoliucijos darbotvarke.
Pavyzdžiui, manoma, kad iš plastikinių butelių nulipdžius banginį bus atkreiptas dėmesys į plastiko taršą jūrose. Tačiau dažnai toks menas niekuo nesiskiria nuo socialinės reklamos, išskyrus tai, jog dažnai norint jį pamatyti tenka sumokėti pinigų (antai, daugelis vienos žymiausių feminisčių menininkių, vadinamos Barbaros Kruger, darbų išvis niekuo nesiskiria nuo socialinės reklamos). Nors kai kuriais atvejais siekia teisingų pokyčių, toks menas atrodo lėkštas – save jis padaro politinių ar visuomeninių tikslų siekimo priemone.
Visa tai – lyg skirtingi vienas ant kito susikloję sluoksniai: romantizmui būdingas tikėjimas menininko genialumu, meno laikymas sakralia, žmogiškumą sukilninančia jėga; modernistams būdingas siekis atsiriboti nuo vartotojiškos, dirbtinių saldiklių prisodrintos populiariosios kultūros, meną padarant sudėtingu, reikalaujančiu žiūrovo pastangų; postmodernus mėginimas paneigti meno autoritetą bei ištrinti ribas tarp meno ir ne meno; taip pat politinis-socialinis menas, kurio pagrindinis siekis yra socialinė ir politinė kritika.
Tad meno supratimas mūsų kultūroje dabar yra vidinių prieštarų pilnas kratinys – tai kažkas, ką dera laikyti savaime vertingu ir kas tuo pačiu metu yra visiškai neapibrėžiama. Viena vertus, vertinti meną laikoma geru skoniu, antra vertus, pats skirtumas tarp gero ir blogo skonio dažnai atmetamas kaip pasenęs, neįtikinantis ir autoritariškas.
Daugiau ar mažiau taip mąstyti apie meną esame mokomi mokyklose, tuo remiasi dėmesys, kurį kultūros gyvenimui skiria LRT ir kitos žiniasklaidos priemonės, dėl to kasmet iš valstybės biudžeto atseikėjama lėšų meno projektams. Tačiau nemaža dalis tų projektų vienaip ar kitaip remiasi mąstysena, kuri neigia meninės veiklos prasmingumą ir išskirtinumą (dabar madinga kalbėti apie „meno ribų kvestionavimą“ ir pan.). Tai keistas šiuolaikinės kultūros paradoksas.
Kokia galėtų būti krikščionio laikysena?
XX a. katalikas rašytojas Evelynas Waugh kartą yra leidęs sau pajuokauti, jog galbūt Apvaizda mums „neprilygstamą modernaus meno klaikumą“ atsiuntė tam, kad nemanytume, jog menas gali mus išganyti. Man patinka šis pokštas, nes jis kritiškas abiejų modernybės santykio su menu raidos etapų atžvilgiu – atsisakoma menui pripažinti religijos sričiai rezervuotą šventumą ir nusipurtoma nuo bjaurumo kulto.
Evelynas Waugh mums paliko ir kitą svarbią įžvalgą: anot jo, nebuvo nei vieno šventojo, kuris būtų itin susirūpinęs ar skyręs daug reikšmės menui, „nors daugelis mėgo muziką, o kai kurie rašė gerą poeziją.“ Mintis, kad menas yra vertas pašvęsti jam gyvenimą, yra nesuderinama su katalikybe. Vienas Dievas yra vertas to, kad mylėtume jį visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Menas gali virsti stabu lygiai taip pat kaip pinigai, valdžia, sėkmė, seksas, popmuzikos atlikėjas ar krepšinio klubas.
Ar tai reiškia, kad menas smarkiai pervertintas? Jei jis nevertas, kad apgobtume jį sakralumo spindesiu, galbūt teisūs buvo jo desakralizuotojai? Kam išvis mums reikalingas menas?
Šiame straipsnyje nėra vietos išplėtotai meno teorijai, kuri išsamiai paaiškintų, kas yra menas, kuo jis skiriasi nuo kitų žmogaus veiklų ir kaip atskirti gerą meną nuo prasto. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dvi temas, kurios galbūt galėtų vesti link atsakymų: menas kaip žaidimas ir menas kaip jausmų ugdymas.
Kas bendra tarp meno ir žaidimo?
Tam tikra prasme menas yra žaidimas. Žmogaus gyvenime daug laiko užima veiklos, kurios yra nukreiptos į kokį nors kitą tikslą – pavyzdžiui, man gali reikti ravėti daržą, kad užsiauginčiau daržovių, arba perdažyti medinį namą, kad sienų nesugadintų drėgmė bei parazitai. Tokias veiklas apibendrintai galima pavadinti darbu. Tačiau yra veiklų, kurių imuosi dėl jų pačių – pavyzdžiui, kai su bičiuliu žaidžiame šachmatais, aš nesiekiu jokio kito tikslo. Net jei šachmatai ir lavina mano matematinį mąstymą, juk žaidžiu ne dėl to. Tokias tam tikra prasme savitiksles veiklas galima apibendrintai pavadinti žaidimu.
Filosofas Michaelis Oakeshottas skirtumą tarp darbo ir žaidimo apibūdino taip: darbu siekiama pakeisti pasaulį norint patenkinti savo tikslus ar troškimus, o žaidimu nesiekiama nieko, tik žaidimo. Anot Oakeshotto, žaidimas yra veikla, „kuri, nebūdama nukreipta į norų patenkinimą, savyje turi santykį su pasauliu, kuriame nėra rūpesčio jį panaudoti, ką nors iš jo gauti ar ką nors iš jo padaryti, ir siūlo pasitenkinimą, kuris tuo pačiu metu nėra frustracija.“
Žinoma, galiu žaisti krepšinį ne dėl paties krepšinio, bet siekdamas sveikesnio (ar gražesnio) kūno. Bet tuomet krepšinis pasidarytų panašus į darbą. Lygiai taip pat norime, kad gražus paveikslas būtų pagrindinis tapytojo tikslas, o už jį gauti pinigai – antraeilis. Intuityviai jaučiame, kad sukeitus šiuos tikslus vietomis kažkas būtų prarasta, o darbo rezultatas būtų tik apsimetinėjimas. Vienas iš kičo bruožų yra kilniausių, skaudžiausių ar jautriausių jausmų subanalinimas ir suprekinimas.
Oakeshotto teigimu, „poeto pasaulis nėra medžiaga, skirta tenkinti norams, tai kažkas ką dera kontempliuoti. (…) Poetinė vaizduotė nėra įžanga į ką nors kitą, ji – tikslas savaime. Tai ne „darbas“. Tai – „žaidimas.“ Jis taip pat pastebėjo, kad moderniais laikais žaidimas praranda savo vaidmenį žmonių gyvenime – dažnai jis arba virsta poilsiu nuo darbo, arba tokie dalykai kaip domėjimasis filosofija, poezija, istorija ir pan. laikomi reikalingais tik tiek, kiek padeda įgyti žinių, vėliau pritaikomų darbe. „Vietoje to, kad į „darbą“ ir „žaidimą“ žiūrėtume kaip į dvi didžias ir skirtingas pasaulio patirtis, kurių kiekviena siūlo tai, ko trūksta kitai, taip dažnai esame raginami į viską, ką pavadinau „žaidimu“, žiūrėti arba kaip į atostogas, skirtas padėti mums geriau „dirbti“ joms pasibaigus, arba kaip į tiesiog kitos rūšies darbą“, – skundžiasi Oakeshottas.
Žaidimams – pavyzdžiui, šachmatams ar krepšiniui – būdinga turėti savo vidinę logiką ir taisykles, kurių dėka įmanoma atskirti, kas žaidžia gerai, o kas prastai. Tas pats galioja ir menui – literatūrai, muzikai, tapybai, architektūrai, skulptūrai, dramai, šokiui. Norime, kad meno kūriniams būtų būdinga vienovė tarp tikslo ir priemonių, turinio ir išraiškos, visumos ir detalių; kad atspindėdami ar perkurdami realybę jie būtų ne mažiau gyvybingi už ją.
Kai kurie meno „žaidėjai“ žaidė taip gerai (arba taip įžūliai), kad pakeitė nusistovėjusias „žaidimo“ taisykles. Išties, originalumas, kitaip nei dažnai manoma, nereiškia nekreipti dėmesio į tradiciją. Tik meno tradicija suteikia matus, leidžiančius suprasti, kuris meno kūrinys iš tikrųjų originalus, o kuris jo tobulesnių pirmtakų pamėgdžiojimas ar tuščias išsišokimas.
Popiežius Benediktas XVI knygoje „Liturgijos dvasia“ teigia, kad liturgiją irgi galima suprasti kaip žaidimą, turintį savo vidinę logiką ir taisykles, savą pasaulį, galiojantį, kai į ją įžengiama. Be to, kaip pastebi popiežius, žaidimas dažnai yra savotiškas pasirengimas suaugusiųjų gyvenimui. Tad, anot Benedikto XVI, liturgiją galime suprasti kaip pasiruošimą Dangaus Karalystei, savotišką Dangaus žaidimą – „liturgija galėtų reikšti, kad iki tikrojo gyvenimo, kurio link norėtume žengti, mes iš tikro visi liekame vaikai ar bet kuriuo atveju turėtume tokie likti; liturgija tada būtų visai kitoks užbėgimas į priekį, visiškai kitokios išankstinės pratybos – preliudija būsimo amžinojo gyvenimo, pasak Augustino, nuausto kitaip nei dabartinis, ne iš poreikio ir būtinybės, o iš visiškai laisvo davimo.“
Liturginis menas, savo ruožtu, turi atitikti liturgijos „žaidimo taisykles“, kurias perprasti galima gilinantis į liturgijos prasmę, vidinę logiką, taisykles ir liturginio meno tradiciją. Kaip ir krepšinyje ar poezijoje, čia irgi galima „žaisti“ geriau ar prasčiau.
Žinoma, kaip pastebi pats Benediktas XVI, teigti, jog liturgija yra tik žaidimas, reikštų nesuprasti jos esmės ir ją nuvertinti. Liturgija nėra mūsų išradimas, tai yra paties Dievo inicijuotas veiksmas, kuriame iš tikrųjų veriasi Dangaus Karalystė. „Žaidimas“ kalbant apie Mišias tėra tik metafora, tačiau ji gali būti naudinga, bandant suprasti vidinę liturgijos logiką.
Menas ir jausmų pasaulis
Tačiau jei menas yra žaidimas, ar tai reiškia, jog meno kūrinius vertinti dera tik pagal kiekvieno jų vidinę logiką ir nuoseklumą? Kitaip tariant – ar meninio projekto sėkmę reikia vertinti tik pagal tai, kiek menininkui pavyko išpildyti savo iškeltus tikslus, neatsižvelgiant į jokius visiems bendrus standartus? Ar jei poema propaguotų koncentracijos stovyklas, bet tai darytų įtikinančiai, paveikiai, originaliai, jei pasižymėtų plačiu žodynu, būtų praturtinta nuorodomis į žymiausius Vakarų meno kūrinius ir giliomis dviprasmybėmis – ar tuomet galėtume sakyti, kad tai geras menas?
Atsakymas, žinoma, yra „ne“. Bet kad taptų aišku kodėl, reikia suvokti, ką menas daro su mumis. Ypatingas, galbūt netgi pats svarbiausias jo poveikis yra mūsų jausmų ugdymas.
Aristotelis, nepaprastu intuityvumu pasižymėjęs senovės graikų filosofas, Vakarų kultūroje palikęs neištrinamą žymę, dorybę apibrėžė kaip gebėjimą teisingai spręsti ir veikti, nepatiriant vidinio pasipriešinimo. Išugdyto žmogaus protas, veiksmai ir jausmai turėtų nuosekliai vienas kitą paremti ir atspindėti.
Rodydamas to, kas gražu, grožį, ar to, kas bjauru, bjaurastį, menas moko mylėti tai, kas verta meilės, ir nekęsti to, kas verta neapykantos. Įtraukdamas mus į įsivaizduojamus pasaulius ar situacijas, jis plečia mūsų jausmų repertuarą. Mokomės atskirti tai, kas tikrai vertinga, nuo to, kas vertinga mažiau.
Tad geras ir geriausias menas turėtų būti vaistas nuo jausmų stabmeldystės – kai prie svarbių, o kartais ir visai nesvarbių dalykų prisirišame, lyg jie būtų patys svarbiausi. Amerikietė literatūros kritikė ir mokytoja, sesuo benediktinė Mariela Gable į klausimą „Ką reiškia tinkamai reaguoti į vertę?“ atsako taip:
„Tai reiškia, kad viskas, ką galime pažinti, užima vietą būties hierarchijoje, ir kai kas reikalauja mažiau meilės, kai kas daugiau. Tai reiškia, kad mes siekiame kiekvienam dalykui duoti meilę, kurios jis vertas, ir kad kartą ir visiems laikams susitvarkėme su troškimu paprasčiausiai būti skirtingu. Tai reiškia susitvarkyti su romantišku savojo „aš“ akcentavimu. Tai reiškia neklausti: kokius jausmus man kelia moliuskų troškinys ir gotikinė architektūra? Ar garbinu pandų jauniklius ir į moralinius apribojimus žiūriu kaip į kvailystę? Tai [tinkamas reagavimas į vertę] formuoja klasikinę asmenybę, iš esmės kilnią, pasigėrėtiną ir harmoningą. Klasikinė asmenybė niekada nėra absoliučiai pasiekiama, tačiau asmuo, besistengiantis įgyti jos tobulumą, įpranta tinkamai reaguoti į vertę. Tinkamai – taip, kaip to nusipelno būties hierarchijoje vietą užimantis konkretus dalykas.“
Nenoriu pasakyti, kad reikia domėtis menu siekiant išsiugdyti turtingą vidinį pasaulį. Jei bandytume tai pasiekti tokiu būdu, domėjimasis menu virstų darbu ir todėl trukdytų pasiekti šį tikslą. Poezija, muzika, literatūra, dailė ir kiti menai reikalauja nuoširdaus įsitraukimo, kad į žaidimą leistumės kaip vaikai. Meno kūriniai leidžia mums įsigyventi į kankinystę, nors niekada nebuvome kankiniai; suprasti, ką reiškia būti Pirmojo pasaulinio karo fronte, nors niekada ten nebuvome; trumpam laikui prisiimti svetimos tautos kultūrą taip, lyg ji būtų mums sava. Galerijoje, koncertų salėje ar tiesiog savo kambaryje esame kviečiami patirti svetimą siaubą, kančią, paguodą ir džiaugsmą, lyg visa tai būtų mūsų.
O kartais tie jausmai išties gali būti mūsų. Įsivaizduokite žmogų bažnyčioje besimeldžiantį už vakar mirusią savo mamą. Jis sėdi tyloje, ir tada skliautuose suskamba vargonų muzika – liūdnos, bet santūrios ir rimtos melodijos pinasi ir keičiasi, šviesėja, kol suskamba viltingas išrišimas. Žmogaus jausmai tuo pačiu ir atspindėti, ir sužadinti. Muzika jam padėjo pajusti būtent tai, ką jis ir turėjo pajusti. Ir dėl to ji teikia jam paguodą.
Modernistinis menas kartais sulaukia kaltinimų, kad nusigręžė nuo to, kas žmoguje kilnu, ir ėmėsi vaizduoti bjaurastį. Šis kaltinimas teisingas tik iš dalies. Iš tikrųjų buvo ir yra modernistine tradicija sekusių menininkų, kurie tiesiog mėgavosi beprasmybe, pykčiu, gašlumu ir tuštybe.
Tačiau yra ir modernistinis kelias vaizduoti dvasinį skurdą, kad parodytum jį esant skurdu. O jei yra toks dalykas kaip dvasinis skurdas, vadinasi, esama skirtumo tarp dvasinio skurdo ir dvasinio turto. Bene geriausias šito modernistinio triuko pavyzdys yra T. S. Elioto poema „Bevaisė žemė“ – pirmasis didis anglų kalba parašytos modernistinės poezijos kūrinys (jei skaitysite pirmą kartą – internetas pilnas medžiagos, padedančios jį suprasti).
Didelė dalis šiuolaikinio krikščioniško meno yra paveikta modernizmo tradicijos. Vienas iš dalykų, kuriais pasižymėjo ši tradicija – noras priversti auditoriją pasistengti suprasti, kas vaizduojama ar pasakojama, ar įtempti savo vaizduotę, susitelkti, kaip tai skatina daryti minimalistiniai muzikos, dailės ar skulptūros kūriniai. Taip atsiribojama nuo mūsų kasdienybę pripildžiusių populiariosios kultūros blizgučių, kur viskas kiekvienam lengvai perprantama ir vartojama. Neturėtume nurašyti meno kūrinių todėl, kad jie reikalauja iš mūsų pasistengti; iš kitos pusės, dažnas šiuolaikinis menininkas renkasi pozuoti kaip modernistas, nes tai laikoma autentiškumo ženklu, jį apsaugančiu nuo kičo etiketės. Tad modernistinis sudėtingumas neturėtų savaime būti laikomas nei aukštos, nei prastos kokybės ženklu.
Ką visa tai apie meną sako mums, katalikams? Visų pirma, kad be jo negalime tapti išsilavinusiais žmonėmis, jei išsilavinimą suprantame ne tik kaip į galvą susigrūstą informaciją, bet kaip visapusišką asmenybės augimą. Ir kad mums reikalingas krikščioniškas menas – tiek liturginis, tiek neliturginis. Liturginis menas turėtų kreipti mūsų jausmus ir mintis į tai, kas vyksta Mišiose. Dar daugiau – jis yra liturgijos dalis, kaip psalmių tekstų giedojimas ar scenas iš Šv. Rašto vaizduojantys paveikslai.
Neliturginis krikščioniškas menas taip pat ugdo mūsų gebėjimą suprasti ir jausti, matant žmones ir pasaulį ne tik materialiuoju, socialiniu ar psichologiniu, bet ir dvasiniu požiūriu. Tokie yra Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“ ir Grahamo Greeno „Galybė ir garbė“ romanai, viduramžiškas grigališkasis choralas ir kaimiško jautrumo persmelktas kantičkinis giedojimas, Fra Angelico, Peterio Paulo Rubenso ir šiuolaikinio dailininko Danielio Mitsui darbai, barokinis Vilniaus bažnyčių paveldas. Esame didžios ir turtingos tradicijos paveldėtojai ir turime už ką būti dėkingi.
Nuotraukos
