Pasaulio pažinimo pamoka, aš – gal antrokė. Mokytoja dėsto biologijos pagrindus ir pasakoja, kaip atsirado žmogus. „Vaikai, o žinot, kad žmonės išsivystė iš beždžionių?“. Kaip kaip? Suklūstu. Nors jau tuomet žinojau, kad nors Dievas sukūrė kiekvieną žmogų, šis pasakymas tiek pat tiesioginis ir teisingas, kiek jis neaprėpiamas ir tiesiogiai nesuvokiamas mano protui. Juk nebuvo taip, kad tėvai gyveno sau ramiai ir staiga prie durų atsiradau aš. Tačiau, nors tiesioginio atnešimo ir palikimo prie durų teorija manęs nežavėjo, beždžionės teorija suskambo dar absurdiškiau. Sutinku, kartais broliai ar sesės (ypač jaunesni), erzindami gal ir primindavo džiunglių gyventojus, tačiau taip, kaip tėčio meilus pravardžiavimas vištele (man ko nors nesupratus) manęs tikra višta nepaversdavo, taip ir beždžionių idėja man atrodė juokinga ir kvailoka. Per pertrauką užvirė tikra diskusija. Didžioji dalis klasės laikėsi ir grindė beždžionės idėją, keli iš mūsų garsiai tam prieštaravome. Paklausus, tai iš kur tada atsirado žmogus, ir man pateikus Dievo paaiškinimą, pasigirdo keli garsūs prunkštelėjimai. Tuo metu dar to nesupratau, bet tai buvo pirmas kartas, kai patyriau mokslo ir tikėjimo atskirties apraiškas. Tėtis, nuo mažens pasakojo ir mokė apie tikėjimo įtaką mokslui ir apie tai, kaip tikėjimo dėka kūrėsi vakarietiška kultūra, plėtėsi ir vystėsi teisės sistema, gamtos mokslai, matematika, muzika, architektūra. Mama, mokė apie žmogaus kūno orumą, genialumą ir sudėtingumą. Kaip ir tuomet, taip ir tada nesupratau, kaip rimti dėdės ir tetos, pasiekę daug mokslo ir kultūros srityse gali likti netikinčiais. Pažinimas man visad buvo vienas iš būdų, bylojančių apie Dievo buvimą. Vėliau, jau ateitininkų akademijų metu, šiomis temomis diskutuodavome giliau. Ilgą laiką, keli man patikę ir dažnai vartojami argumentai buvo susiję su statistika ir matematika. Kokia tikimybė gimti apskritai, kokia tikimybė, kad tai, kas gims būsi būtent tu, kokia tikimybė, kad gravitacijos tikslumas, esantis tiesiogiai toks, jog visata galėtų susidaryti, yra atsitiktinis? Ir tik šiais metais universitete mano požiūris prasivėrė dar kiek tolėliau.
Vienos neuroanatomijos paskaitos metu dėstytoja kalbėdama apie limbines smegenis pabrėžė, kad nevalia to vadinti limbine sistema, mat nors anatominių panašumų tarp struktūrų yra nemažai, vis tik anatominiai panašumai dar visai nereiškia ir funkcinių panašumų. Limbines smegenis sudaro skirtingos smegenų dalys, tokios kaip hipokampas, migdolinė smegenų liauka, gumburas ir t. t. Manoma, kad šios smegenų dalys vienaip ar kitaip yra susijusios su emocijų, motyvacijos bei instinktų kontroliavimu, tačiau nėra iki galo aišku kaip jos viena su kita jungiasi ar kurią iš funkcijų atlieka konkreti dalis. Tad, nors yra hipotezė, kad visos šios smegenų dalys papildo viena kitą, tam, jog būtų užtikrinamas šių funkcijų sklandus vykdymas, tačiau yra tikimybė, kad ne visos šios smegenų dalys tiesiogiai bendradarbiauja tarpusavyje, o galimai atlieka ir tam tikras, tik joms skirtas, specifines funkcijas, kurios nebūtinai susijusios su emocijų reguliavimu, instinktais ar motyvacija. Todėl, kadangi nėra galimybių nustatyti konkrečių šių smegenų dalių tikslų, jų nevalia vadinti sistema, o verčiau reikėtų vadinti limbinėmis smegenimis. Vienintelis jų visų panašumas yra anatominė struktūra ir bendri mediatoriai. Tačiau mes žinome, kad taip, kaip iš tų pačių cheminių elementų gali susidaryti skirtingi kūnai, taip ir čia, anatominiai ar histologiniai panašumai, dar visai nenurodo tikslo panašumo. Atrodo elementari mintis, tačiau ji privertė susimąstyti.
Tuos pačius žodžius pakartojo ir antrasis dėstytojas, prie kurio po paskaitos priėjusi darkart pasitikslinau ar ir tam tikri signalų keliai smegenyse, mums nieko nepasako apie funkciją ar galbūt jie mums bent leidžia kurti hipotezes ir interpretuoti tiriamas struktūras? Atsakymas buvo tas pats. Anatominis panašumas nieko nepasako apie funkcinį. Bet juk neuromoksluose matome kaip mokslininkai metų metus gilinasi į įvairius mediatorius, jų receptorius ir pan. teigdami, kad taip artėja prie suvokimo, kokią funkciją atlieka viena ar kita smegenų dalis. Gal tuomet mokslas linkęs ne taip suprasti, kas yra funkcija? Pavyzdžiui, štai, jei bandytume apibrėžti kas yra mokymasis, neuromokslininkas jums galėtų pasakyti, kad mokytis mes galime, nes sinapsės yra plastiškos. Ir nors tai atsako į kažkokį klausimą, suvokti, kas yra mokslas, mums nepadeda (kas labiau domisi filosofija, turėtų rasti panašumų su sielos ir kūno problema, vėliau identiteto problema, kuri pirmiausiai buvo iškelta Dekarto). Kad ir kiek mes gilintumėmės į cheminius ar biologinius procesus, jie mums niekada nepateiks atsakymo į tai, koks vienos ar kitos smegenų dalies tikslas, nebent padės surasti gydymo metodiką, tai smegenų daliai sutrikus. Šis pastebėjimas yra senas kaip pasaulis. Jau Platonas veikale „Faidonas arba apie sielą“ aprašo Sokrato nusivylimą, kai jaunystėje jis tikėjosi daugiau sužinoti apie pasaulio pagrindus, skaitydamas veikalus Anaksagoro, kuris žadėjo visa paaiškinti, remdamasis protinga priežastimi, tačiau galiausiai visa suvedė į fizikinius reiškinius, o apie daiktų esmę jie nieko jam neatskleidė. Pasak Anaksagoro, pyko Sokratas, aš sėdžiu ir skaitau jo veikalą, kad esu sudarytas iš mėsos ir kaulų, o juk taip aiškinti kvaila. Vėliau šią mintį galime išgirsti ir iš Tomo Akviniečio, kuris, sekdamas Aristoteliu teigia, jog egzistuoja dvi išorinės priežastys: veikimo ir tikslo (yra ir dvi vidinės priežastys – materialioji ir formalioji). Deja, šiuolaikinis mokslas pasirinko atmesti tikslo priežastis ir analizuoti tik veikimą. Ir štai, neurologijoje, kaip ir daugumoje kitų mokslo sričių, atsakymus į tai, kokią funkciją atlieka viena ar kita smegenų dalis, mes randame tik per nelaimingus atsitikimus, nutikusius žmonėms, kai pažeidžiama viena ar kita smegenų dalis, tačiau žmogus lieka gyvas ir galima išsiaiškinti, koks yra pokytis tarp jo ir sveiko asmens. Kitaip tariant, apie atliekamą funkciją mums byloja ne chemija ar biologija, bet tam tikras vienos ar kitos smegenų dalies tikslas. O savaiminio tikslo nebūna. Juk tikslo priežastis yra išorinė. Tikslą teikia Kūrėjas.
Vaikystėje galvojau, kad matematika, statistika ir fizika yra patys geriausi diskusijų įrankiai. Jais naudodamiesi, diskutuoti gali skirtingų pažiūrų žmonės, nesutinkantys moraliniu pagrindu. Tačiau jau mūsų nagrinėta ir dar Sokrato iškelta problema visai nepritartų tokiam aštuntokės Ievos požiūriui. Tikimybėmis ir atsitiktinumais tam tikrus mokslinius procesus bandė aiškinti ir netikintys ar tikėjimą kvestionuojantys mokslininkai. Trumpai grįžkime prie jau minėtos evoliucijos teorijos. Nors mano pradinių klasių mokytoja (beje, nuostabi mokytoja ir puikus žmogus) ir pateikė antroko lygiui pritaikytą versiją, bendrai kalbant, ta teorija teigia, kad iš paprastų rūšių, vystėsi sudėtingesni organizmai, veikiami aplinkos sąlygų ir mutuodami. Tačiau ši teorija susiduria su keletu problemų. Visų pirma, evoliuciškai žiūrint, ameba yra labiau išsivysčiusi ir net tobulesnė už žmogų, nes geba kur kas geriau prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų. Su tuo mes niekaip nenorėtume sutikti ir tvirtintume, kad žmogus už amebą akivaizdžiai yra tobulesnis. Visų antra, žinome, kad vienos rūšys iš kitų vystytis vargu ar galėjo, nes vienas iš būdų pažinti ar organizmai priklauso tai pačiai ar kitai rūšiai yra pažiūrėti į jų palikuonius. Jei palikuonis vaisingas – rūšis ta pati, jei nevaisingas – kita. Skirtingų rūšių atstovai negali susilaukti vaisingų palikuonių. Trečia, mes žinome, kad įvairios mutacijos kasdien įvyksta ir žmogaus kūne, tačiau kai kurios iš jų grįžtamos, kitos ne. Mutacijų grįžtamumas byloja apie tam tikrą kryptingumą, priešingą atsitiktinumui.
Žvelgiant dar toliau svarbu prisiminti, o kas gi yra tikimybė? Štai čia, aštuntokė Ieva, su savo tikimybėmis paremtais įrodymais susikrimstų. Savaiminės evoliucijos šalininkai labai mažų tikimybių realizavimui pasitelkė laiko faktorių. Tai reiškia, kad per labai ilgą laiką ir mažą tikimybę turinti padėtis gali susiklostyti. O kokia tai galėtų būti padėtis? Atsakyti į šį klausimą vien tikimybės nepakanka. Įsivaizduokite, kad žmogus turi dėžutę, su keturiomis sukarpytomis raidėmis: s,a,r,a. Jis užsimerkęs traukia raides ir dėlioja žodžius. Mes iš karto atkreipsime dėmesį, kai susidėlios žodis „rasa“. Juk tas žodis lietuviui turi prasmę. Greičiausiai ir įvertinsime tokio įvykio tikimybę. Visi kiti atvejai, kurių tikimybė tokia pati, kaip ir mums įdomiu atveju, tiesiog nedomins. Greičiausiai manysime, kad „rasos“ tikimybė mažesnė, negu beprasmių atvejų. Žinoma, tai klaida. O kaip su žodžiu „arsa“? Tikimybė tokia pati, kaip susidėlioti bet kokiam kitam reikšmės neturinčiam žodžiui. O štai portugalui ši tikimybė atrodytų mažesnė, nes žodis „arsa“ reiškia „karšta“, kai tuo tarpu susidėlioti žodžiui „rasa“ tikimybė būtų tokia pati, kaip bet kokiam kitam prasmės neturinčiam žodžiui. Mums svarbios tikimybės tik tos dalykų padėties, kurie turi prasmę. Bet tikimybių teorija nieko negali pasakyti apie dalykų prasmę. Tikimybė su prasme neturi nieko bendra. Todėl, nepapildžius aiškinimo tikslo priežastimi, pati savaime tikimybė nieko nepaaiškina. O tikslas, kaip jau sakėme, yra išorinis dalykų padėčiai ir jį nustato Kūrėjas. Evoliucijos teorijos aiškinimas, remiantis tikimybėmis yra klaidinantis, nes be tikslo priežasties evoliucija yra beprasmė. Tačiau ir tikslai vienas už kitą būna pranašesni. Štai, pavyzdžiui, žmogus sukūrė mašiną. Mašina puikus daiktas, iki kol nesugenda. Sugedus mašinai ją tenka vežti pas meistrus. Nereikia rimto gedimo, užtenka vos nubrozdinti dažus ir šie savaime patys niekada nebesusitvarkys. Dievas sukūrė žmogų. Ir mes, kaip ir mašinos kartas nuo karto nusibrozdiname. Tačiau mūsų kūnas pajėgus pats užgydyti žaizdas. Argi ne kur kas genialesnė kūryba?
Nors apie tai, jog fizikiniai reiškiniai negali paaiškinti tikslo, kalbėjo dar Sokratas, vis tik bandydami aiškinti mokslinius procesus, atmetus tikėjimą, vystėsi chaoso teorija, pagal kurios tam tikras keistas interpretacijas (šiaip jau tai moksliškai pagrįsta teorija), sudėtingų sistemų atsiradimas gali būti paaiškintas remiantis fluktuacijomis. Vienas žymiausių šios teorijos šalininkų buvo garsus chemikas Ilya Prigožinas. Įsivaizduokite, jog ant kalno viršūnės yra pastatytas kamuoliukas. Papūtus vėjui ar jį pastūmus, kamuoliukas nuo kalno gali pradėti judėti bet kuria kryptimi (nes yra ne pusiausvyros būsenoje). Štai toks judėjimas iš nestabilios būsenos, kuris yra atsitiktinis, ir yra vadinamas fluktuacija. Prigožino teigimu, fluktuacijos po kažkurio laiko fiksuojasi ir kūnas vėl pasiekia panašų būvį, po kurio vėl gali įvykti dar viena fluktuacija. Įsivaizduokite, kad štai tokias fluktuacijas patiria ne kamuoliukas, o, sakykime, organizmas. Po daugelio tokių fluktuacijų pirminis organizmas gali kisti ir vystytis. Viskas lyg ir skambėtų logiškai, tačiau kyla natūralus klausimas: kas gi lemia kokia fluktuacija įvyks (į kurią pusę ims judėti kamuoliukas)? Tikimybė bet kokios fluktuacijos yra visiškai vienoda. Tam, jog tai geriau suprastume paimkime pavyzdį: žmogus kas rytą ant pievelės atsitiktinai dėlioja akmenėlius. Nėra nustatytos tvarkos, jis nebando sudėlioti raidžių ar žodžių. Tiesiog mechaniškai keičia akmenėlių poziciją. Kokia tikimybė, jog žmogus sudėlios žodį „mama“? Jei žmogus neturėjo jokio tikslo ar kryptingumo kaip dėlioti akmenėlius, tai tikimybė sudėlioti žodį „mama“ yra neįtikėtina. Todėl vargu bau ar galime kryptingą ir nuoseklų sistemų vystymąsi priskirti atsitiktinėms fluktuacijoms. Tam, jog Prigožino siūlomos chaoso teorijos interpretacijos modelis veiktų, reikia tam tikro kryptingumo – tikslo. Na, o šis iš niekur pats neatsiranda. Jei yra tikslas – yra ir tai, kas tą tikslą numatė.
Mokydamasi gamtos mokslų specialybėje su mokslo ir tikėjimo prieštaromis susiduriu nuolat, o išgirdę, jog esu tikinti, prunkšteli nebe vien studentai, bet ir dėstytojai. Tačiau gilindamasi į savo studijų kryptį, atrandu vis daugiau įrodymų, bylojančių apie Kūrėjo egzistenciją. Vienu jų ir noriu pasidalinti. Neseniai paskaitų metu mokėmės apie kalbą. Be to, jog ir šiaip kalba yra be galo įdomus fenomenas, pirmieji kalbą nagrinėję mokslininkai paminėjo, kad kalba yra būdinga ir skirta specifiškai žmonėms. Tokią išvadą jie priėmė remdamiesi trimis faktais: 1. Kiekvienas žmogus išmoksta kalbėti neįdėdamas į tai daug pastangų. Kūdikių nereikia specialiai mokyti kalbėti, kalbos jie išmoksta būdami šalia tėvų ir tai padaro vos per pirmus kelis savo gyvenimo metus. 2. Yra kritinis amžius, per kurį žmogus turi išmokti kalbėti. Kalbėdamas žmogus praeina tris pagrindines fazes. Pradžioje jis išmoksta pavienius žodžius. Tuomet jis sugeba sujungti ir suprasti dviejų žodžių junginius. Galiausiai, trijų. Po to žmogaus kalba pradeda vystytis labai sparčiai ir jis sugeba atpažinti ir dėlioti gramatines struktūras. Tačiau buvo nustatyta, kad jei žmogus šio gebėjimo neišvysto iki brandos, jo išvystyti daugiau jis nebegalės. Taip pat kalba yra susijusi ir su tam tikru genu FOXP2. Įdomu ir tai, kad vietoj šio geno gyvūnuose išreiškiamas genas skirasi vos dviem amino rūgštimis, tačiau to užtenka, jog gyvūnai nesugebėtų perprasti sudėtingo žmogiškosios kalbos modelio ir gramatinių struktūrų. 3. Mūsų kalba turi gebėjimą plėtotis taip, kad apimtų ir paaiškintų visus pasaulio reiškinius. Ji leidžia mūsų žinioms apie pasaulį gausėti ir prisiderina prie kintančių poreikių. Šio gebėjimo neturi jokie kiti gyvūnai, tik žmogus. Taip yra todėl, kad žmogus sugeba perprasti skirtingas gramatikos taisykles ir tarpusavyje apjungti skirtingus žodžius. Nors neuromokslininkai ir suvokia, kaip veikia kalba ir turi teorijų, kaip ji vystosi mums augant, vis tik šio mechanizmo atkurti mechaniniu būdu mums nepavyksta. Neretai girdime apie naujus dirbtinius intelektus, kurie simuliuoja žmogaus kalbą. Tačiau garsus neuromokslininkas Robert C. Berwick atliko tyrimus, kuriuose patikrino, ar tikrai naujausias dabartinis dirbtinis intelektas sugeba suvokti kalbą taip pat, kaip tai daro žmogaus smegenys – atsakymas buvo neigiamas.
Taigi bandydamas pabėgti nuo tikslo, mokslas tampa ribotu ir atsimuša į sieną: jis negali paaiškinti vienų ar kitų procesų esmės. Tik tikslas, kuris reikalauja Kūrėjo, geba paaiškinti ne tik veikimą, bet ir jo esmę. Štai kodėl mokslas ir religija ne tik neprieštarauja vienas kitam, bet mokslui religija yra būtina ir neišvengiama. Mokslas tėra dar vienas būdas, leidžiantis prieiti prie tos pačios išvados – Kūrėjas yra ir ne bet koks, o be galo išmintingas ir numatantis ateities iššūkius ir problemas.