Migracija Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu buvo ir vis dar išlieka vienu iš esminių mūsų valstybės raidą lemiančių veiksnių. Anksčiau problema buvo didelis svetur emigruojančių lietuvių kiekis. Visgi pastaraisiais metais gyventojų išvykimą demografiniu požiūriu atsvėrė atvykėlių skaičius ir dabar populiacijos prieaugis Lietuvoje yra teigiamas, tačiau masinė imigracija pasirodė esanti daug aistrų visuomenėje keliantis klausimas.
Viešų nesutarimų dėl imigracijos politikos akivaizdoje katalikams tenka atsakomybė priimti pasvertus irsu tikėjimu suderinamus sprendimus, ypač renkantis valdžią artėjančiuose Seimo rinkimuose. Dėl šios priežasties verta trumpai peržvelgti, ką apie migrantus, jų teises ir valstybių atsakomybę sako Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas. Kokias gaires jis duoda Lietuvos imigracijos politikai?
Jeigu reikėtų apsvarstyti, kokia yra migrantų padėtis žmogaus teisių atžvilgiu, tai Bažnyčios socialinis mokymas pateiktų paprastą atsakymą. Katalikų Bažnyčios Katekizmas jį suformulavo taip: “Turtingesnių tautų pareiga yra priimti, kiek įmanoma, svetimšalius, ieškančius saugumo ir pragyvenimo šaltinių, kurių jie negali rasti savo gimtajame krašte” (KBK, 2241). Tokiu būdu pasisakydama Katekizme Bažnyčia, regis, įtvirtina migraciją kaip žmogaus teisę ir moko, jog kiekviena valstybė privalo priimti pas save gyventi nepasiturinčius asmenis arba tuos, kurie patiria fizinį pavojų. Sunku nepastebėti, kad jau nuo pat XX amžiaus pradžios Bažnyčia visada rūpinosi migrantų dalia. Dar 1912 metais popiežius Pijus X įsteigė tarnybą migracijos problemoms spręsti, o nūdienoje šiam reiškiniui ypač daug dėmesio skiria popiežius Pranciškus, nuolat primindamas apie migrantų patiriamą skausmą ir neteisybes.
Toks atjaučiantis požiūris į migrantus yra visai suprantamas žinant platesnį Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo kontekstą. Vienas iš pamatinių šio mokymo ramsčių yra žmogaus orumo supratimas. Iš šio orumo kylantis asmens vertingumas neleidžia ranka numoti į kylančias socialines problemas, taip pat ir migracijos klausimą. Visgi migraciją Bažnyčia įvardina kaip neigiamą reiškinį, kurio kilmė yra nepriteklius, karai ir neteisybės, tačiau tai nesumažina labiau pasiturinčių valstybių atsakomybės užtikrinti orų ir saugų būvį tiems, kurie tokios privilegijos savo valstybėse neturi.
Žinant visa tai gali susidaryti įspūdis, esą Bažnyčia propaguoja absoliučiai atvirų sienų politiką, nepripažindama jokių imigracijos kontrolės formų. Tokiam įsivaizdavimui priešinasi štai šis Katekizmo sakinys apie valstybės santykį su migrantais: “Politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, už kurį ji yra atsakinga, imigracijos teisei gali nustatyti įvairias teisines sąlygas ir reikalauti, kad migrantai laikytųsi juos priėmusios šalies pareigų” (KBK, 2241). Šiuo principu remdamasi Bažnyčia tvirtina, jog valstybės neprivalo priimti visų migrantų be išimties. Taigi neegzistuoja absoliuti teisė į migraciją, tačiau kiekvienas sprendimas atstumti ar įsileisti naujus atvykėlius turi būti priimtas, kaip atskaitos tašką turint socialinio Bažnyčios mokymo visumą, atsižvelgiant visų pirma ne į pragmatinius interesus, bet į atvykstančių žmonių orumą, tuo pačiu turint omeny valstybės teisę neįsileisti neriboto kiekio migrantų.
Čia paaiškėja, jog viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos, dažnai apsiribojančios ekonominės migrantų naudos arba galimos hibridinės grėsmės Lietuvai klausimu neaprėpia viso šios problemos spektro ir gylio, nors paliečia svarbius jos aspektus.
Sumenkindami migrantus tik iki grėsmės arba iki paprasčiausio ekonominės naudos sverto šios diskusijos dalyviai Lietuvos politikoje taip ir nesugeba pilnai atstovauti autentiško katalikiško požiūrio migracijos klausimu.
Tik suprasdama žmogaus orumo svarbą bei valstybės rolę užtikrinant bendrąjį savo pačios piliečių gėrį ir saugumą nauja valdžia galės vykdyti tikrai racionalią ir krikščionišką imigracijos kontrolę. Migracijos kaip žmogaus teisės supratimas ir valstybės prerogatyva valdyti savo sienas yra du kertiniai principai, kuriais vadovaujantis sąmoningi katalikai turėtų vertinti šioms dienoms Lietuvoje aktualų migracijos klausimą. Tokia politika gali būti daug teisingesnės ir saugesnės Lietuvos pagrindas.
