Ar lengva būti savimi?

Šiais laikais unikalumas yra labai svarbus. Žmonės tai laiko vertybe, todėl įvairiais būdais esame skatinami būti savimi. Vis dėlto, istorijoje turime pavyzdžių, kai mūsų unikalumą siekė sunaikinti ir mus paversti mankurtais. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga bandė visus suvienodinti, kad galėtų lengviau valdyti žmones, nes nuasmenintas ir užtildytas nesipriešina. Su tuo nesitaikstė kardinolas Sigitas Tamkevičius ir sugalvojo aprašyti sovietų nusikaltimus į Kroniką ir ją publikuoti pogrindyje. Tamkevičius ne vienas matė šio žygdarbio poreikį, todėl prie žygio prisijungė ir a. a. Nijolė Felicija Sadūnaitė, Petras Plumpa bei kiti. Net ir persekiojami jie išliko savimi bei padėjo kitiems išsaugoti žmogiškumą.  Tai yra puikus unikalumo išsaugojimo pavyzdys, kurių yra gausu ne vien istorijoje, bet ir literatūroje.

Galima manyti, jog unikaliu išlikti yra lengva, kai yra suprantama to prasmė. Juk didžiajai daliai savo veiksmų norime žinoti priežastį. O priežasties nepažinimas ir kelia grėsmę unikalumo išsaugojimui. Pavyzdžiui, ar ne dėl to ir nyksta tarmės, tautiniai raštai ir tradicijos, nes dalis tautos nebemato prasmės išsaugoti bočių palikimą? Liaudies dainos yra įdainuojamos, bet kaimų unikalios tarmės yra užmirštamos. Užaugę vaikai išsikrausto studijuoti į miestą ir ten pasilieka, suvienodina savo kalbą ir nepalieka joje savojo krašto skambesių. Išvažiavo į miestą mūsų tauta, ką jau kalbėti, kad net jaunuoliai kunigais nebenori tapti. XX amžiuje tėvai siekė, kad jų vaikai įgytų išsilavinimą, todėl siuntė juos į kunigų seminariją, kiti ten važiavo dėl jaučiamo pašaukimo. Vincas Mykolaitis putinas taip pat studijavo kunigų seminarijoje, tačiau iš jos pasitraukė ir vėliau parašė psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“. Jame aprašomi Liudo Vasario keliai seminarijoje, meilės, svarstymai ir pasitraukimas iš kunigų luomo. Kol Liudas buvo pirmakursis, daugelio ceremonijų reikšmių ir prasmių jis nesuprasdavo, nes jos vykdavo lenkų kalba. Meditacijos jam – „buvo visiškai tuščia ir neįtikinanti pastanga.“ Vasaris neįstengė prisiderinti prie kitų, nematė prasmės gailėtis už kiekvieną banalią nuodėmę. Jautė po šiomis nuodėmėmis slypinčią gilią ir tamsią žmogaus dvasios bedugnę. Jis, gvildendamas šiuos klausimus, išliko unikalus. Nors ir nesuprato meditacijų prasmės, būtent jo paties pamąstymai jam suteikė prasmę. Šis supratimas padėjo išlikti savimi, neniveliuoti. Vis dėlto, juk norint tapti geru kunigu, reikia atsisakyti žemiškų malonumų, nesiremti vien pasaulėžiūra, nes regis Biblijoje yra parašytos visos tiesos, kurias reikia žinoti žmogui. Tad kam tie žemiški malonumai, kai laukai dangiškieji pas Tėvą danguje? Tačiau Liudas Vasaris negalėjo tapti geru kunigu, nes jam buvo tuščios „rekolekcijų meditacijos apie atgailą, apie Dievo malonę, apie pragarą, skaistyklą ir dangų.“ Doktrinos jam buvo sausos ir jų jis neįstengė uždegti, suteikti joms prasmės ar įgyvendinti. Taip, Vasaris buvo savimi žemėje, bet jis neįstengė būti savimi danguje. Jis suprato tik žemiškąją prasmę, o dangiškosios – ne. Tad unikaliu galima būti bet kur, bet norint būti unikaliu tam tikroje vietoje, reikia įžvelgti prasmę ir būtent ten, kur esi.

Kita vertus, gali būti nelengva išlikti unikaliu, jei yra juntamas spaudimas iš aplinkos. Nors tolerancija, galima sakyti, pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau tikroji situacija yra kiek kitokia. Dabar didžioji dalis žmonių pripažįsta vienos lyties poras, tačiau vis dažniau yra engiama šeima, tikra šeima. Vien žodžio „tradicinė“ pridėjimas, leidžia imponuoti kažkokios kitos šeimos formos, nors šeima yra sudaryta tik iš moters ir vyro sąjungos. Negana to, net vaikų susilaukimas, kas yra meilės įrodymas ir Dievo dovana šeimai, nebėra toleruojamas. Darbdaviai vengia įdarbinti vaisingo amžiaus moteris, norinčias sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Net pats Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas beveik nekalba apie reprodukciją, jos naudą ir skatinimą, o kaip tik skatina bevaikystę. Jeigu nusisuksime nuo savo pamatų, tradicijų, prisidengdami tolerancija, negalėsime būti unikalūs. Tačiau ne visados tolerancija buvo taip aukštai iškeliama. Idealai dar praeitame amžiuje buvo labai svarbūs. Ištikimybė idealui buvo svarbus siekis ir Mariaus Ivaškevičiaus, paremtos tikrais įvykiais, vykusiais XX amžiuje, trijų dalių pjesėje „Madagaskare“. Kiekvienas veikėjas stengėsi savais būdais būti ištikimais idealui. Salė, kurios personažas atspindi poetę Salomėją Nėrį, norėjo būti mylima ir norėjo pati mylėti. Tačiau dėl tos meilės ir kelių prastų sprendimų, buvo spaudžiama tiek visuomenės, tiek Slibino literato. ,,Salė buvo gero būdo,/ dėl aistros ji nekalta…/ Nuo vaistų ji jau užsnūdo,/ Salės pasaka baigta?“ Šiuos žodžius prieš mirtį ji ištarė paskutinius. Visuomenė ją užmigdė, nes sekė paskui Slibiną literatą, kuris komandavo vis žengti po žingsnelį į kairę. Tiek Salė, tiek Salomėja bandė išlikti savimi, stengtis dėl meilės, dėl tautos, tik ne į tą pusę bandė ją nuvesti. Kita vertus, Pokštas iš pradžių sugebėjo išlikti savimi, pajutus spaudimą iš visų, kurie šaipėsi iš jo idėjos sukurti atsarginę Lietuvą, tačiau trečiajame veiksme, jis visų iš sakyklos garsiai atsiprašinėjo ir dėkojo, jog nepatikėjo jo idėja. Kazimieras Pokštas nebuvo ištikimas savo idealui iki galo, jis niekam neperdavė tęsti ir įgyvendinti pradėto darbo. Tad Pokštui ir Salei nepavyko atlaikyti spaudimo iš aplinkos – jų idėjos nebuvo laisvai toleruojamos visuomenės. Tai rodo, jog tolerancijos nebuvimas veda į pražūtį. Šiomis dienomis regis mažėja tolerancija net diskutuoti, kad vyro ir moters šeima galėtų būti laikoma „tradicine“ – ar tai negalėtų būti viena iš priežasčių, vedančių prie dar opesnės demografinės krizės? Deja, tauta, kurią Pokštas bandė nukreipti „veidu į jūrą“, dabar sparčiai mąžta, kol galiausiai jos gal net nebeliks. Unikalumui ir tautos išsaugojimui nereikia spaudimo. Spaudimo kaip tik reikia mažiau.

Taigi, unikaliu išlikti yra sunku, nes tiek gera, tiek bloga idėja susilauks prieštaravimų. Visados bus palaikytojų ir nemėgėjų pusės. Net esant žiaurioms sistemoms, atsiras besipriešinančių saujelė, kuri, maitinama ir keliama, pasipriešins blogiui. To pavyzdys, Lietuvos disidentinis judėjimas. Tuo tarpu šiandien esame laisvi išsaugoti savo tapatybę, kalbą, kultūrą ir vertybes. Jei to nepadarysime, baigsis ne tik Salės pasaka, bet ir visos Lietuvos istorija. Tautos, kuri nebepuoselėja savo išskirtinumo, nebelieka. Mūsų pareiga – išlikti savimi, kad galėtume išsaugoti Lietuvą. Tai ir yra mūsų žemiškoji prasmė. O dangiškosios – gal dar ieškosime.

Tekstas paremtas lietuvių kalbos egzamino tema ,,Ar lengva būti savimi?”