Ar krikščionis gali tarnauti kariuomenėje?

Šiandien, šaukimo į kariuomenę reformos kontekste, karinė tarnyba tapo svarbi ne vien tik besidomientiems kariuomene, bet ir visiems, kurie galimai turės atlikti pareigą tėvynei. Tačiau tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius nuo noro tinkamai tarnauti kartais atbaido moralinės dilemos – juk galiausiai kariuomenė moko ne kaip mylėti priešus, o kaip juos nugalėti. Todėl daliai krikščionių ar krikščioniška morale besivadovaujančių žmonių mintis, jog jie mokysis kaip karo atveju žudyti kitus, tiesiog yra nepriimtina ir nesuderinama su penktuoju Dievo įsakymu – Nežudyk. Antravertus, Krikščionybės istorijoje yra tiek pat daug karių, kiek ir taikdarių pavyzdžių, o XX a. rašytojas ir Krikščionybės apologetas C. S. Lewis Krikščionybę pavadino „kovojančia religija“. Tad kieno pusėje yra tiesa? Ar krikščionis gali drąsiai tarnauti kariuomenėje, ar jis turi visada būti tik taikus ir ginklu naudotis atsisakantis pacifistas? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus šiame straipsnyje bus analizuojamos kelios svarbios vietos iš Šventojo Rašto ir Katalikų bažnyčios mokymo.

Jėzus nepasmerkė kareivių

Prieš pradedant narplioti šią sudėtingą temą, pirmiausia derėtų pasižiūrėti, ką pats Jėzus Kristus ir jo apaštalai galvojo apie karinę tarnybą. Daugelis žmonių yra girdėję apie Dievo sūnaus kalno pamokslą, kuriame jis liepa „mylėti savo priešus ir melstis už savo persekiotojus“ (Mt 5,43-48). Tačiau nėra užfiksuota, kad Jėzus būtų sakęs kareiviams mesti savo ginklus ir nebeatlikti savo pareigų. Krikščionybės pradininką kaip tik stebino karių kuklumas bei nusižeminimas, pavyzdžiui kai romėnų centurionas paprašė Kristaus pagydyti jo tarną, Jėzus buvo sužavėtas kariškio nuolankumu ir tikėjimu (Mt 8,5-13). Taip pat reiktų pabrėžti, kad anuomet romėnų kareiviai buvo Judėjos užkariautojai, tad Kristus tikrai galėjo pasmerkti jų profesiją, visai kaip nepritarė kitoms ydingoms veikloms, tačiau jis to nepadarė. Apaštalas Petras taip pat neatsuko nugaros kariams. Be to, Apaštalų darbuose yra pasakojama apie kitą centurioną vardu Kornelijus, kuris buvo apibūdintas kaip pamaldus ir dosnus žmogus. Būtent jam teko garbė būti galimai pirmuoju paties popiežiaus pakrikštytu svetimšaliu, kas buvo vienas iš kertinių momentų ankstyvosios Krikščionybės formavimęsi (Apd 10). Tad gal Kristus ar apaštalai niekad atvirai ir neskatino karinės tarnybos kaip pragyvenimo šaltinio, bet jie taip pat jos ir nepasmerkė, o padarė minėtus karius tikėjimo ir atsidavimo pavyzdžiais.

„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“

Nors Kristus atvirai neliepė būti kareiviais, bet tame pačiame kalno pamoksle yra užuomina į tai, kas iš dalies yra susiję su karine tarnyba. Šio žymaus biblijinio epizodo metu Jėzus sako žmonėms būti romiais (Mt 5,5) ir taikdariais (Mt 5,9). Šie nurodymai yra netiesioginės aliuzijos į tai, kaip krikščionis turi spręsti konfliktus, taip pat ir karinius. Tikintysis, susidūręs su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis turi išlikti romus: nesileisti į provokacijas, nebūti agresyvus, išlikti santūraus ir šalto proto. Taip pat jis turi būti taikdarys – siekti, kad būtų išsaugota taika ir ją deramai ginti, jeigu kažkas ją sulaužo. Buvimas taikdariu nereiškia, kad dėl ramybės turi nusileisti užpuolikui ir leisti daryti jam bloga. Tai būtų teisingos taikos išdavystė. Krikščionis turi būti tas žmogus, kuris pamatęs neteisybę stos ginti aukos ir nekaltųjų, o tai visada reikalauja gebėjimo kovoti. Jėzus pats akcentavo savo mokiniams, kad jie turi būti pasiruošę sunkioms akimirkoms bei būti tvirti. „Kas neturi kalavijo, tegul parduoda apsiaustą ir tenusiperka kalaviją“ (Lk 20,36). Šiuo įsaku Jėzus liepia ruoštis ne puolimui, o gynybai, ką atskleidžia ir vėlesnis epizodas, kai Petrui užpuolus vieną iš kareivių, atėjusių suiimti Kristaus, Dievo sūnus paliepia savo mokiniui padėti kardą, nes tas, kas jį traukia nuo jo ir žūsta (Mt 26,52). Galiausiai, Katalikų Bažnyčios Katekizmas paantrina, kad būtinoji gintis nėra išimtis penktajam Dievo įsakymui, tad naudoti ginklą galima tik savigynos, o ne agresijos tikslais (KBK 2263). Tad nors ir dažnai tobulas krikščionis yra įsivaizduojamas kaip taikus ir nuolankus žmogus, tačiau realybė yra žymiai sudėtingesnė: taip  – tikintysis turi būti ramaus būdo, bet jis taip pat turi nebijoti ir stoti ginti teisybės bei savo artimųjų.

Ginti artimuosius yra pareiga

Dabar jau žinant, koks krikščionis turi būti konflikto akivaizdoje tampa lengviau suprasti, kad karinės tarnybos atlikimas yra ne vien tik pareigos tėvynei atlikimas, bet ir krikščioniškos atsakomybės būti taikdariu įgyvendinimas. Šalies gynyba nėra skirta santvarkai ar valdžiai išsaugoti – jos pagrindinis tikslas karo atveju yra ginti valstybės piliečius ir nekaltus žmones, kenčiančius dėl okupanto užmojų. „Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo“ (KBK 2310). Taigi gerai atlikdamas karinę tarnybą tikintysis save paruošia būti taikdariu ir teisingumo gynėju didžiausio blogio akivaizdoje. Atsisakymas imti ginklą į rankas ar kitaip alternatyviai prisidėti prie krašto gynybos kritinėje situacijoje būtų tolygus nuodėmei, nes yra numojama ranka į žmonių gyvybes ir atsisakoma prisidėti prie jų gelbėjimo. Žinoma, karo metu Bažnyčia įspėja, kad moralinis įstatymas toliau galioja, tad negalima net ir savigynos metu peržengti sveiko proto ribų (KBK 2312). Kitaip tariant, reikia stengtis nenusileisti iki priešo lygio. Meilė priešui nereiškia pasiduoti ir nusileisti jam, o kaip tik netapti tokiu pat blogu kaip jis. Taikdarystė nereiškia pataikavimo užpuolikui, kad jis atsitrauktų, o veikiau kaip tik aktyvų pasipriešinimą ir neleidimą jam griauti teisingo taikos stovio. Meilė artimui yra ne tik atjauta bei empatija savo šeimai ar draugams, bet ir atsitiktinio nepažįstamo tautiečio gyvybės ir laisvės gynymas. Taigi, tarnyba kariuomenėje yra krikščioniškosios taikdarystės pareigos įgyvendinimas, įgalinantis žmogų prisidėti prie savo krašto ir tautos laisvės išsaugojimo.

Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad Krikščionybė nedraudžia ir nepasmerkia karinės tarnybos, tad krikščionys gali ir turi tarnauti kariuomenėje, ypač jeigu jų valstybė nėra agresorė ir jų tarnyba būtų naudinga pačiam visuomenės gėriui ir saugumui. O pačiai pabaigai galima palinkėti būti ne tik gerais Tėvynės gynėjais, bet ir Kristaus kariais, kaip rašoma laiške Timotiejui: „Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Jėzaus Kristaus karys. Atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon. Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. (2 Tim 2, 3-5).“