Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, esu šiek tiek susipažinęs su Jordanu Petersonu. Perskaičiau abi į lietuvių kalbą išverstas Petersono knygas, internete peržiūrėjau ne visas, bet ir ne visai mažai jo paskaitų. Pasklidus žiniai, kad ši YouTube žvaigždė atvažiuoja skaityti paskaitos į Lietuvą, reakcijos buvo įvairios – nuo kunkuliuojančio entuziazmo iki atviro priešiškumo. O tiesa, ko gero, yra kažkur per vidurį.
Pasauliniu mastu J. Petersonas išgarsėjo apie 2016 m., kai viešai sukritikavo Kanados parlamento priimtą įstatymą, reikalaujantį vartoti įvardžius pagal LGBT ideologinius reikalavimus. Gindamas savo požiūrį jis ėmė dalyvauti viešose diskusijose. Netrukus paaiškėjo, kad klišėmis besisvaidantys pašnekovai ima panašėti į robotus-žoliapjoves, nuo kelio bandančias nustumti tanką.
Petersonas nešaukia ir nekalba ne į temą (o tai, deja, dažnai pasitaiko politinėse diskusijose Lietuvoje ir ne tik). Mintis dėsto dramatiškai, bet net ir kiek įsiaudrinęs neatrodo isteriškai. Jis atidžiai klausosi pašnekovo ir duria ten, kur mano esant silpniausią vietą. Jis turi dvi didžiules stiprybes: gali kalbėti „psichologijos mokslo vardu“, kas mūsų kultūroje dažnai laikoma nekviestionuotinu autoritetu, ir sugeba paprastai pasakyti gan sudėtingus dalykus.
Bet turbūt ne mūšiai kultūros karų fronte buvo lemtingiausi Petersono iškilimui. Mat daugeliui žmonių jis tapo figūra, įkvepiančia nepasiduoti stumiantis per gyvenimą. Dažnai Petersonas pajuokiamas, kaip vietos sau nerandantiems jauniems vyrams iš ekrano kalbanti barzdota, tėviška galva: „Išsitiesk! Susitvarkyk kambarį! Nemeluok! Bandyk suprasti, kas čia ir dabar yra tavo pareiga, ir imkis to!“
Galbūt tuose pokštuose yra lašas tiesos. Bet jei ir taip – ar nereikėtų džiaugtis, kad šiuolaikinėse visuomenėse, kuriose vis daugiau betėvystės, atsiranda bent jau psichologas iš YouTube, kuris padeda jauniems vyrams žengti žingsnį iš apgailėtino būvio, sukelto jų pačių pasyvumo?
Ir, tiesą sakant, tame, ką sako Petersonas, yra šis tas patrauklaus. Jis kalba apie mūsų ypatingą žmogišką prasmės troškimą ir gebėjimą tai, kas tamsiausia bei sunkiausia, pakelti iki tiek, kas prasminga. Prasmingiausi dalykai dažnai būna patys sunkiausi – auginti vaikus arba aiškiai ir ramiai pasakyti tiesą į akis tironiškų polinkių turinčiam psichopatui. Dėl to žmonės dažniau renkasi tai, kas lengva, o ne tai, kas prasminga – ypač tai būdinga mums, prie komforto pratusiems vakariečiams. Bet tai bloga ilgalaikė strategija. Mes alkstame prasmės. Jos neradę, imame nekęsti savęs bei pasaulio arba ieškome prasmės ideologijose, kurioms būdingi stipresni ar silpnesni totalitariniai impulsai.
Totalitarizmo esmė, anot Petersono, nėra tai, kad galingas lyderis po padu laiko kitus žmones. Totalitarizmo esmė yra privalomas melas. Totalitariniams režimams vadovauja žmonės, kurie išdavė tiesą ir kurie stengiasi priversti visus kitus ją išduoti. Jei jiems pavyksta, tuomet žmonių gyvenimas paskęsta mele – atsimenate sovietinį pokštą – „jie apsimeta, kad moka, mes apsimetam, kad dirbam“? Jie žino, kad mes jiems meluojame, o mes žinome, kad jie meluoja mums. Ar būtent ne į tai panašus toks įkyrus ir neišvengiamas šiandienos reikalavimas apsimesti, kad bet kuris hormonų terapijos kursą praėjęs vyras gali tapti moterimi – „tokia pat kaip bet kuri kita moteris“?
Visada sakyti tiesą nėra lengva ir nėra savaime suprantama. Tai įprotis, kurį reikia ugdytis. Daug paprasčiau kaskart suktis taip, kaip patogiausia tą akimirką. Bet to kaina – žinojimas, kad mus supantys žmonės mumis nepasitikės, o ir mes patys, pasiklydę savo meluose, nebemokėsime sakyti tiesos sau. Neįmanoma išspręsti jokių problemų, jei meluoji sau, kad jos neegzistuoja. Ir jei pripranti prie netiesos, greitai imi gyventi šešėlių pasaulyje, kur nėra nei tiesos, nei melo, tik interesai. Sakyti tiesą reikia drąsos, ir Petersonas savo klausytojams jos įkvepia.
Atrodo neįtikėtina, kad psichologas gali surinkti minias žmonių tiesiog sakydamas: „Ieškok, kas šalia tavęs reikalauja tavo atsakomybės, prisiimk ją ir tame rasi prasmę“. Galbūt taip yra todėl, kad daugelį metų psichoterapijos ir savipagalbos diskurse vyravo „besąlygiško priėmimo“ idėja – jei nori kam nors padėti, turi jį besąlygiškai priimti. Bet Petersonas pastebi, kad niekuo nepadėsi kenčiančiam, nihilizmo apimtam žmogui tiesiog pasakęs: „Viskas gerai su tavimi tokiu, koks esi“. Petersonas sakosi bandąs besąlygiškai priimti tą savo kliento pusę, kuri padeda jam stumtis pirmyn ir kartu su klientu įveikti tą asmenybės dalį, kuri traukia jį atgal.
Ko gero todėl tiek daug žmonių gali papasakoti, kaip Petersono paskaitos padėjo jiems pakeisti gyvenimą į geresnę pusę. Jis kalba apie drąsą ir tiesumą, reikalingus bet kokiuose iššūkiuose. Pavyzdžiui, jei kas nors darbe kenčia žeminantį savo vadovo elgesį, kartais daug lengviau sakyti sau, kad nieko negali pakeisti, nes kiti tavęs nesamdys, o čia bent yra stabilus atlyginimas. Daug lengviau kaltinti kitus – politikus ar savo tėvus – kad nepasirūpino savo vaikų išsilavinimu ar šalies ekonomine padėtimi. Realūs, savomis pastangomis pasiekiami pokyčiai – ar tai būtų bandymas išsireikalauti pagarbos iš vadovo, ar darbo pakeitimas – reikalauja drąsos. Tam, kad gyvenimas pagerėtų ateityje, reikia ryžtis ištverti didesnius sunkumus šiandien.
Petersono kalbose bei tekstuose itin svarbus Šventasis Raštas. Amerikietis vyskupas Robertas Barronas kartą pasiskundė, kad Bažnyčios ugdytojai tiek metų suko galvas, kaip jaunimą sudominti Biblija, o tada atsirado psichologas nekrikščionis, kurio paskaitas apie Šv. Raštą internete žiūri milijonai žmonių. Sekdamas C. G. Jungu, Petersonas interpretuoja biblinius siužetus kaip mitus, perteikiančius gilias tiesas apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Jis interpretuoja juos moraliniame lygmenyje, bet tyli, tegul ir neprieštarauja, apie kitą – išganymo istorijos – matmenį.
„Manau, kad katalikybė – sveikiausia, kas pasiekiama žmonėms“, – viename interviu yra pasakęs Petersonas. Tačiau jo santykis su religija sudėtingas. „Stengiuosi elgtis taip, lyg Dievas egzistuotų“, – kita žinoma jo citata. Bet ką jis vadina Dievu? Dominikonas Raymondas La Grange‘as teigia, kad Petersono teiginiai apie Dievą dažnai skamba panteistiškai ir yra ne visai aiškūs. „Kai sakome, kad Dievas išreiškiamas tiesos sakyme, ar teigiame, kad Dievas yra transcendentinė tiesa, be kurios negalėtume sakyti tiesos ir daryti gera? Ar teigiame, kad Dievas paprasčiausiai yra kolektyvinis žmogiško teisumo vaizdinys?“, – klausia La Grange‘as ir priduria, jog Petersonas nepateikia tiesaus atsakymo.
Atrodo, sakydamas, jog katalikybė yra sveikiausia, kas mums pasiekiama, Petersonas omeny turi tik tiek, kad būti kataliku yra adaptyvu. Kitaip tariant, tikėjimas padeda žmonėms išlaikyti sveiką santykį su savimi ir pasauliu ir rasti prasmę bei jėgų kenčiant. Bet tai nieko nesako apie katalikybės mokymo teisingumą ar klaidingumą.
Kito dvasininko, jau minėto vyskupo R. Barrono teigimu, Petersonas teisingai pastebi, kad didelė šiuolaikinės Bažnyčios problema, jog vengiama garsiai sakyti bet ką, kas gali skambėti pernelyg griežtai ar įpareigojančiai. Matyt, bijoma, kad tai atbaidys žmones. Petersonas, savo ruožtu, tapo vienu reikšmingiausių mūsų laikmečio viešųjų intelektualų, nuolat kartodamas būtent tai, kas skamba griežtai ir įpareigojančiai.
Iš kitos pusės, vyskupas Barronas kalba apie petersoniškame mokyme glūdintį pelagianizmo – vienos iš žymiausių krikščionybės erezijų – pavojų. Pelagijus buvo šv. Augustino amžininkas, mokęs, jog išganymą galime pasiekti vien savo jėgomis, tiesiog valingai laikydamiesi Dievo įsakymų. Šv. Augustinas prieštaravo teigdamas, kad dėl gimtosios nuodėmės žmogus visada bus linkęs į blogį, todėl valios pastangų niekada nepakaks – reikia ir Dievo pagalbos.
Mums reikia ir teisingumo, ir gailestingumo. Be gailestingumo teisumo kartelė būtų nepasiekiama, todėl mūsų padėtis būtų beviltiška. Bet be teisingumo gailestingumas reiškia tik tiek, kad gali daryti ką nori, ir tau visada bus atleista – begalinį infantilišką gyvenimą, kai nėra jokios atsakomybės, todėl mūsų veiksmai neturi jokios reikšmės. O jei mūsų veiksmai bereikšmiai, tai ir pats gyvenimas ima atrodyti bereikšmis.
Toks tad buvo Jordanas Petersonas – barzdotas psichologas, turintis tvirtą gyvenimo filosofiją, drąsus, tiesiakalbis, ir dėl to turintis etiketę „kontraversiškas“. Jei pasisakydavo kokiomis nors politinėmis temomis, tai paprastai būdavo įvairūs kultūros karų klausimai. Jis taip pat rodė aršų priešiškumą sovietizmui ir visada kritiškai atsiliepdavo apie jaunų vakariečių žavėjimąsi komunizmu. Bet tuomet Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, ir Petersonas sužibėjo ne pačiomis gražiausiomis spalvomis.
Negali sakyti, kad jis palaiko Putiną. Veikiau jis kalba taip: „Tai, ką Rusija daro Ukrainoje, visiškai nepateisinama, bet…“ Ir po „bet“ prasideda ilgi išvedžiojimai, kurie skamba būtent kaip Rusijos nusikaltimų pateisinimas. Rusija apibūdinama, kaip konservatyvi šalis, besiginanti nuo sugedusių Vakarų. Tuomet nuskamba raginimas „nesikišti“ į konfliktą, „kuriame mes neturime jokio esminio intereso.“
Žinoma, Petersonas klysta. Ukrainiečių portalas „Euromaidan Press“ parengė keletą straipsnių apie Petersono klaidas vertinant Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą. Anot vieno jų, Petersonas kare mato tik Vakarų ir Rusijos konfliktą ir ignoruoja pačios Ukrainos subjektiškumą bei teisę spręsti už save.
Be to, Petersonas beveik nieko nežino apie Ukrainą. Jis kartoja mitą, kad Ukrainoje yra dvi didelės – ukrainiečių ir rusakalbių – grupės ir kad ukrainiečiai išskirtinai palaiko antirusišką, o rusakalbiai – prorusišką liniją. Tai paprasčiausiai nėra tiesa, nes kalbos ir etniniškumai Ukrainoje gan susimaišę, o priešiškumas Rusijos agresijai dabar paplitęs visose visuomenės grupėse. Ir didžiausias Ukrainos noro judėti link Vakarų skatintojas yra pati Rusija – iki agresijos pradžios 2013 m. tik 20 proc. Ukrainos gyventojų palaikė siekį stoti į NATO. 2023 m. vasarį atliktoje apklausoje šis skaičius buvo 82 proc.
Petersonas labai klysta vadindamas šį karą vakarietiškų kultūrinių karų tęsiniu. Rusija visai nėra konservatyvi šalis, kuri ginasi nuo jai brukamos degeneracijos. Rusija yra abortų ir skyrybų lyderė, ilgus metus buvusi vienu iš pasaulinių surogatinės motinystės centrų. Ji nėra religinga – skaičiai rodo, kad kas savaitę pamaldas Rusijoje lanko mažiau žmonių nei Prancūzijoje ar Ukrainoje. Ir ką bendra turi ligoninių bombardavimas ir vaikų prievartavimas su Vakarų kultūros gynyba?
Kodėl Petersonas laikosi tokios pozicijos? Deja, tai tapo madinga tarp konservatyvių Amerikos viešųjų intelektualų. Galbūt būdami kritiški Vakarų politinio elito sprendimų atžvilgiu, jie ima nebetikėti, kad Bidenas ar Macronas išvis gali priimti bent vieną teisingą sprendimą. Belieka tik tikėtis, kad savo kelionių į Rusiją metu Petersonas neužmezgė kontaktų, kurie kryptingai galėtų veikti jo pasisakymus.
Tad ar Jordanas Petersonas yra gėrio pusėje? Nėra paprasto atsakymo. Jis geriau pataiko į natą, kai dorojasi su temomis, kuriose šį tą nutuokia. Ir kai jis lankysis Baltijos šalyse, mes – lietuviai, latviai, estai – neturėtume bijoti jam pasakyti, jog Vakarų palaikymas mūsų regionui svarbus todėl, kad rusų kareiviai neišžudytų mūsų šeimų. Ir kad Ukrainos pergalė – ne šiaip mūsų interesas, bet mirtinai svarbus ir esminis viso regiono saugumo interesas. Ir kad keldamas abejones apie Vakarų paramos Ukrainai prasmingumą, jis kelia pavojų ir mums.
Galime viltis, kad Petersonas tikrai trokšta daryti tai, kas teisinga, net jei jam ne visada pavyksta. Galbūt jo pastangų neužtenka ir jam reikia malonės. Kodėl gi prieš jam atvykstant į Lietuvą nepasimelsti prašant būtent to?
Nuotraukos:
1. Augminas Petronis / Evgenios Levin, bernardinai.lt nuotrauka:
2. Jordanas Petersonas / wikipedia.org nuotrauka:
Nuotraukos
