Žvelgdami į šiuolaikines technologijų plėtros tendencijas, turime sugebėti atskirti svarbiausias vystymosi kryptis, formuosiančias civilizacijos kaitą ateinančiais dešimtmečiais, o gal net ir šimtmečiais. Regis tampa akivaizdu, jog vienas esminių technologinių proveržių XXI amžiuje yra dirbtinio intelekto (toliau „DI“) iškilimas. Jis neatpažįstamai keičia žmonių kasdienybę. Radikalus DI poveikis įprastoms žmogiškoms veikloms, tokioms kaip tekstų rašymas, informacijos ieškojimas ar net maisto gamyba, tapo akivaizdus 2022 m. atsiradus Chat GPT pokalbių roboto programai. Populiarumo banga, tekusi Chat GPT, paskatino viešojoje erdvėje dar platesnes diskusijas ir svarstymus DI klausimais. Nuo akademinio sąžiningumo iki dirbtinai sukonstruotų, nors ir realistiškai atrodančių vaizdo įrašų, šios naujos technologinės galimybės atveria ir didelę komplikuotų etinių ir antropologinių problemų Pandoros skrynią.
Pradedant svarstyti, ką šiuolaikinio žmogaus gyvenimui reiškia DI, reikėtų šiek tiek susiaurinti klausimo apmatus ir pasirinkti pačią aktualiausią prieigą prie šios daugialypės problemos. Manau, tinkamą žvilgsnį šiai problemai apsvarstyti gali suteikti krikščioniška antropologija ir jos mokymas apie asmenis. Toks nagrinėjimo būdas tinkamas, nes paliečia pačio mūsų žmogiškumo esmę ir neapsiriboja tik paviršiniais pamąstymais apie DI šališkumą ar, pavyzdžiui, potencialų neigiamą šių technologijų poveikį darbo rinkai (nors, žinoma, savaime tai nėra blogi klausimai). Būtent krikščioniškas žvilgsnis gali padėt užčiuopti giliausias žmogaus egzistencijos kerteles paliečiančius DI problematikos aspektus. Tad kokie gi tie problematiški DI aspektai ir kaip mūsų santykiui su DI tinkamą kelią gali nušviesti krikščioniškas mokymas apie žmogų?
„Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), tai pamatinė Dievo sumanymo žmogui išraiška, nurodanti svarbiausią žmogaus egzistencijos aspektą – santykiškumą. Žmogus, sukurtas pagal Dievo, kuris yra meilė, paveikslą, yra pašauktas bendrystei ir santykiui. Tik per gilius tarpasmeninius ryšius žmogaus prigimtis gali pilnai išsiskleisti. Taigi žmogus pilnatviškai savimi tampa tik atsisukęs į kitą. Minėtieji Pradžios knygos žodžiai ir žymi tą nuolatinį visuose žmonėse ir visais laikais randamą siekį susitikti „kitą“, kuris galėtų išpildyti šį prigimtinį bendrystės troškimą. Tokio troškimo niekada nepatenkina paprasčiausias „Aš – tai“ ryšys arba, kitaip tariant, žmogaus santykis su daiktu arba būtybe, neturinčia tikro asmeniškumo, kaip, tarkim, augintiniu. Juk toliau Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas sukūrė žmogui gyvūnus, tačiau žmogus, juos pavadinęs vardais, kaip parašyta „sau tinkamo bendrininko nesurado“ (Pr 2, 20). Tik atsiradus tam asmeniškam „kitam“, Moteriai, su kuria galėjo egzistuoti „Aš – tu“ santykis, žmogus rado savo išsipildymą. Jam jau nebetrūko bendrininko.
Šiuolaikinis DI kelia rimtus iššūkius šiam prigimtiniam santykiškumui. Kuo toliau, tuo labiau tampa akivaizdu, kad naujos DI sistemos gali taip gerai pamėgdžioti žmogiško bendravimo ypatybes, jog sudaroma tarpasmeniško bendravimo iliuzija ir gali atrodyti, kad tarp vartotojo ir DI egzistuoja autentiškas „Aš – tu“ santykis. Tokio santykio pavyzdžių galime rasti jau dabar egzistuojančiose DI kompanionų programose, kurios skirtos suteikti emocinę paramą žmogui, sukuriant bendravimo imitaciją. Populiariausia tokio tipo programa yra “Replika” (30 milijonų vartotojų pasaulyje), šio produkto tikslas yra suteikti galimybę, saugiai dalintis savo jausmas ir išgyvenimais su virtualiu pokalbių robotu. Nors dažniausiai šia programa besinaudojantys žmonės pilnai supranta kalbantys tiesiog su DI sistema, tačiau ši skirtis, tarp menamo ir realaus pasaulio, pasirodo ne visada yra tokia aiški. Štai „Replikos” įkūrėja ir vadovė Eugenia Kuyda interviu The Verge teigė, kad visai pagirtinas dalykas būtų santuoka tarp pokalbių roboto ir tikro žmogaus, jei tik toks santykis pasitarnautų kliento ilgalaikei laimei. Iš pažiūros, toks teiginys atrodo labai keistas. Kaip gali tarp kompiuterio ir žmogaus egzistuoti romantinis santykis? Visgi tokių atvejų būta, o „Replikos” vadovams 2023 m. laikinai išjungus programos romantinio bendravimo funkcijas kilo toks didelis klientų pasipriešinimas, jog funkcijas bemat teko grąžinti ir visiems tapo aišku, kad programa, turėjusi padėti žmonėms saugiai išgyventi savo emocijas ir jausmus, tapo vieta, kur dalis žmonių sukuria jiems didelę reikšmę turinčius emocinius ryšius.
Tačiau toks bendravimas tegali būti niekas kitas, kaip tik regimybė, mat jeigu remiamės krikščioniška teologija, tai suprantame, jog pats kompiuteris nėra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Juk būtent atvirumas santykiui, gebėjimas veikti išties empatiškai ir mylinčiai ir yra žmoguje glūdintis panašumas į Dievą. Taigi nebūdamas Dievo paveikslu DI negali šių esminių žmogiškų savybių turėti, todėl joks realus „Aš – Tu“ santykis tarp žmogaus ir kompiuterinės sistemos negali egzistuoti. Ramybės visgi neduoda faktas, kad DI sistemos geba taip subtiliai manipuliuoti kalba, jog visgi sukuriama labai realistiška, žmogų imituojanti simuliacija. Štai, pavyzdžiui, neseniai atliktas Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas, kuriame dalyvavo 500 žmonių, atskleidė sparčiai besivystančias DI galimybes. Jo rezultatai teigia, esą naujasis Chat GPT modelis (GPT-4) 54% tyrimo dalyvių apgavo įveikdamas vadinamąjį Tiuringo testą, kurio paskirtis yra patikrinti ar DI sistema bendraudama su žmogumi gali sėkmingai sukurti skaitmeninę kito asmens regimybę t.y. testo dalyvis nesupranta, kad iš tiesų kalbasi su kompiuteriu, o ne su tikru žmogumi. Ankstesni pokalbių roboto modeliai tame pačiame tyrime savo ruožtu apgavo tik 22% dalyvių. Akivaizdu, jog kompiuterinių sistemų pajėgumas apdumti žmogui akis vis auga. Nejučia peršasi mintis, esą galbūt ši mechaninė iliuzija išties gali mums atstoti autentišką susitikimą su kitu žmogumi. Kodėl sukurtas pagal Dievo paveikslą žmogus neturėtų taip ištobulinti DI, jog šis atspindėtų žmogaus paveikslą, išpildydamas mūsų santykiuose glūdintį tarpasmeniškumo poreikį? Ar gali DI pakeisti žmogų?
Tokia DI raidos baigtis visgi yra abejotina. Net jeigu artimoje ar tolimoje ateityje būtų sukurtas robotas, galintis tobulai pamėgdžioti žmogišką elgesį, toks „draugas“ nepateisintų visų mūsų žmogiškų lūkesčių. Kažkur mūsų viduje glūdėtų supratimas, jog tai, kas atrodo ir elgiasi kaip žmogus, tėra mechaninis aparatas, kasdien apgaudinėjantis mano jusles. Net jeigu robotas rodytų tariamą liūdesį ir išreikštų atjautą, mūsų supratimas, jog šis bičiulis tėra DI sistema neleistų mums dalintis abipusiu meilės ryšiu, mat žmogiškajam „Aš – Tu“ santykiui reikalinga ne tik mylinčių veiksmų regimybė, bet ir pasitikėjimas kito žmogaus vidine intencija. Juk mano ir draugo bendrystė nutrūktų, jei sužinočiau, kad jis visąlaik su manimi bendravo tik dėl to, nes jam už tai sumokėjo trečioji šalis (tarkim tai buvo mano mama, nes matė, jog man trūksta draugų). Taigi mūsų sąmoningas suvokimas, jog DI sistema nėra žmogiškas asmuo, nors ir gali sukurti tokią regimybę, griauna utopinę idėją sukurti draugystę su robotu. Žmogui reikalingas laisvas santykis su laisvu asmeniu – tik taip yra pasiekiama autentiška bendrystė, kurioje gali skleistis Dievo planas mums. DI niekada neatstos mums tikros draugystės.
Tad kokio tuomet santykio su DI turėtų siekti krikščionys? Kaip vis tobulėjant techninėms DI galimybėms nepamesti iš akių tikrosios bendravimo ir santykių prasmės? Manau, kertiniai principai čia turi būti mūsų sąmoningumas ir autentiškų žmogiškų ryšių kūrimas. Aktyvus nuolatinis savo ir technologijų santykio vertinimas neleis mums pasiduoti kompiuterio sukurtai asmeniškumo iliuzijai, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek nuviltų mūsų žmogišką bendrystės troškimą. Savo ruožtu tikrų ir tvarių draugysčių kūrimas nuolat atveria mus Dievo sumanymui, būtent, kad žmogus yra sukurtas santykiui. Tokia bendrystės patirtis leistų Dievo plano perspektyvoje pamatyti išties nuviliantį skaitmeninių apgaulių pobūdį ir padėtų mums įsitvirtinti tikro „Aš – Tu“ santykio realybėje.
Visa, kas šiame tekste parašyta, nėra išsami teologinė ar antropologinė DI ir žmogaus santykio analizė. Visgi tikiuosi, kad iškelti klausimai ir pasiūlyti atsakymai gali paskatinti apsvarstyti pačią giliausią mūsų žmogiškumo esmę šiame istoriniame technologinių transformacijų laikotarpyje. Tik vis iš naujo atrasdami krikščioniško mokymo apie žmogaus asmenį šaknis, mes galėsime drąsiai ir su atnaujinta ugnimi skelbti Gerąją Naujieną šiam nuolat besikeičiančiam Dievo sukurtam pasauliui.