Ar Europos Sąjunga tampa tik stebėtoja pasaulio politikoje?

Pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžiamas Europos Sąjungos įtakos silpnėjimas tarptautinėje arenoje. Nors ES ir toliau aktyviai reiškia savo poziciją tarptautiniais klausimais, jos gebėjimas paveikti geopolitinius procesus kelia abejonių.

ES politika nekuria strateginės autonomijos

Apie ES strateginę autonomiją yra kalbama jau gana seniai. Nuo bendros gynybos iki ekonominių įrankių, stiprinančių ES savarankiškumą, strateginės autonomijos terminas buvo naudojamas įvariomis reikšmėmis. Pastaruoju metu, geopolitinės atsvaros Kinijai paieškos ir Ukrainos karo stabilizavimas yra aptariamas dažniausiai, kai yra kalbama apie ES strateginę autonomiją.

Atrodo, kad šios problemos sprendimas galėtų būti NATO, tačiau NATO nėra grynai europietiškas darinys. Kadangi NATO pagrindinis ramstis yra JAV, tai daro ES priklausomą NATO atžvilgiu. Pavyzdžiui, NATO sudėtyje yra Turkija, kuri metai iš metų konfliktuoja su Graikija dėl Kipro salos, kuri yra ES narė. ES šiame konflikte nedrįsta rimtai spausti Turkijos, net ir turėtdama ekonominių svertų (ES yra didžiausia Turkijos ekonominė partnerė). Kadangi Turkija yra reikšminga NATO narė ir kontroliuoja strategiškai svarbius regionus (Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Artimieji Rytai), pernelyg griežtas ES spaudimas galėtų destabilizuoti saugumo situaciją. Panaši padėtis pastaruoju metu susiklostė ir su Grenlandija, kai JAV pareiškė norą ją pasisavinti. Taigi bet koks rimtesnis ES pasipriešinimas JAV reikštų konfliktą su pagrindiniu ES sąjungininku, todėl ES reakcija iš esmės apsiribojo tik deklaratyvia pozicija.

Taigi galima teigti, kad ES veikimas yra paremtas civiline arba minkštąja galia (angl. soft power), todėl kai kas ją lyginina su ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių tarptautinė organizacija, įkurta 1967 m.) ar Mercosur (tarptautinė muitų sąjunga tarp Pietų Amerikos šalių: Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus ir Venesuelos, įkurta 1991 m.), taip pateisindami ES lėtą veikimą geopolitiniais klausimais. Vis dėlto, skirtingai nei šie regioniniai blokai, ES turi išvystytą viršnacionalinę struktūrą, bendrą rinką ir reikšmingus sankcinius instrumentus. Tai reiškia, kad ES tikrai turi potencialių ekonominių svertų savo įtakai praplėsti. Tačiau problema slypi nesugebėjime jų panaudoti strategiškai. Taigi ekonominė galia tikrai gali būti veiksminga, tačiau jos veiksmingumas šiuo metu yra ribojamas ES negebėjimo įgyvendinti savo strateginės autonomijos.

Rytų ir Vakarų Europos nesutarimai

Pastaruoju metu vis labiau matyti išsiskyrimas tarp Rytų ir Vakarų Europos. Vienas iš pavyzdžių – prieš Rusijos agresiją Ukrainoje matytas Rytų Europos susirūpinimas saugumu, kol kai kurios Vakarų Europos valstybės pirmenybę teikė ekonominiam bendradarbiavimui su Rusija, net ir augant saugumo rizikoms. Prasidėjus agresijai Rytų valstybės nedvejodamos, net rizikuodamos savo atsargomis, siuntė karinę techniką, kol dalis Vakarų Europos valstybių reagavo atsargiau.

Kitas pavyzdys yra Rytų ir Vakarų skirtingas požiūris į migrantus. Vakarų Europos valstybės dažniau remiasi humanitariniais ir ekonominiais argumentais, siekdamos priimti migrantus ir juos integruoti, tuo tarpu Rytų Europos šalys prioritetą teikia sienų apsaugai bei nacionaliniam saugumui. Šie skirtumai atsispindi ir praktikoje – pavyzdžiui, 2024 metais, Vokietija gavo 240 tūkst. prieglobščio prašymų, iš jų patenkinti 44%. Tais pačiais metais Lenkija gavo 17 tūkst. prašymų, iš jų 59% buvo patenkinti. Jeigu padarytume proporciją, ir vienam milijonui gyventojų priskirtume prašymų skaičių pamatytume, kad Vokietijoje 1 milijonui gyventojų priklauso 4 tūkst. prašymų. Tuo tarpu lenkijoje 1 milijonui gyventojų atitenka 500 prašymų. Mastas skiriasi 8 kartus.

Toks skirtumas rodo ne tik nevienodą migracijos mastą, bet ir skirtingus politinius prioritetus. Dėl šių skirtumų Europos Sąjungai tampa vis sunkiau formuoti bendrą politiką – valstybės nesutaria dėl atsakomybės pasidalijimo, migracijos valdymo priemonių ir net pačios problemos apibrėžimo. Tai lemia lėtesnį sprendimų priėmimą, kompromisus ir didėjantį tarpusavio nepasitikėjimą.

Taigi vertybinė ES politika dažnai veikia kaip sistema, kurioje sprendimai vertinami pagal jų atitikimą deklaruojamoms vertybėms, o ne pagal poveikį ekonomikai, saugumui ar viešajam interesui. Migracijos politika dažnai buvo grindžiama humanitariniais argumentais, tačiau jos įgyvendinimas sukėlė ilgalaikių socialinių ir politinių pasėkmių. Vangi imigrantų kultūrinė integracija sukėlė daugybę vietinių problemų, kas lėmė nepasitikėjimą vietine valdžia, o dar labiau Europos Sąjunga.

ES ideologinės politikos pasekmės

Taigi apžvelgus šias problemas, galima pastebėti ES ideologinį linkimą kairės link. Tai nebūtų didelė problema, jeigu JAV, Kinijos ir Rusijos valdančioji dauguma nebūtų linkusi į konservatyvias pažiūras. Tai tapo ypač aktualu po 2024 metų JAV prezidento rinkimų, kai prezidento postą užėmė Donaldas Trumpas. Bideno politika buvo daug labiau linkusi į politinę kairę, todėl ir jo santykiai su Europos Sąjunga buvo šilti, tačiau prie JAV vairo stojus politinės dešinės atstovui santykiai iškart atšalo. Didelę įtaką tam padarė ir daro neigiamas ES politikų požiūris į Trumpą. Tai stato ES į nepatogią padėtį ypač, kai jos saugumas remiasi NATO, kuri savo ruožtu remiasi JAV. Taigi Trumpas ES mato kaip silpną ir nelygevertę partnerę, tai parodęs jau savo pirmosios kadencijos metu, kai išreiškė palaikymą brexitui. Šiuo metu tai išryškėjo tik dar labiau, JAV paprašius NATO pagalbos saugant Hormūzo sąsiaurį. Europos valstybės neigiamai reagavo į šį prašymą, teigdamos, kad tai ne jų karas. O Trumpas savo ruožtu išreiškė nusivylimą Europa. Šiuo nusivylimu pasižymėjo ir įvykiai Artimuosiuose Rytuose prieš metus, kai JAV bombardavo Hučių teroristus netoli Sueco kanalo, kuris yra daug svarbesnis ES, nei JAV prekybai.

O kas toliau?

Šiuo metu Europos Sąjungai reikalingi struktūriniai pokyčiai. Pirmiausia, būtina spręsti lėtą sprendimų priėmimą. Vienbalsiškumo principas užsienio ir saugumo politikoje tampa veiklos stabdžiu, kaip nutiko ir su sankcijų paketais Rusijai 2022 metais, kai Vengrija grasino juos vetuoti dėl energetinės priklausomybės nuo Maskvos. Tokiais atvejais ES tikrai turėtų taikyti kvalifikuotos daugumos balsavimą. Tai leistų greičiau reaguoti ir sumažintų galimybę vienai valstybei blokuoti strategiškai svarbius sprendimus, kaip jau ne kartą nutiko Vengrijos atveju. Tai ypač aktualu ir dėl pastarųjų dienų įvykių, kai buvo paviešintas Vengrijos bendardarbiavimas su Rusija.

Antra, ES turėtų rimtai įvertinti savo gynybinę priklausomybę. Europos saugumas šiuo metu iš esmės remiasi Jungtinių Valstijų pajėgumais. ES po 2022 metų šioje srityje padarė didelę pažangą: įkurtas Europos gynybos fondas, pradėta ASAP (Act in Support of Ammunition Production, liet. Amunicijos gamybos didinimo aktas), priimtas ES strateginis kompasas (pirmas iš esmės bendras saugumo strategijos dokumentas). Tačiau, ES vis dar neturi bendros kariuomenės, kuri galėtų būti tiesioginis atsakas iškilus grėsmei. Tai galėtų būti panašu į dabartinę NATO struktūrą, kai yra sukuriami nuolatiniai bendri brigadinio lygemens daliniai, vienas bendras vadovavimo centras, bendra logistika, ginkluotės standartai ir ES biudžetu finansuojami bendri pajėgumai. Tačiau problemos kyla politiniame lygmenyje. Reikėtų spręsti, kas duotų įsakymą naudoti jėgą, kaip veiktų balsavimas dėl konfliktų, kaip gauti pinigų tokiai struktūrai ir t.t. Tačiau tai labai sustiprintų ES poziciją.

Trečia, ne mažiau svarbu yra atkurti politinį balansą tarp Rytų ir Vakarų Europos. Siekiant mažinti šią įtampą ES turėtų taikyti subsidiarumo principą. Tai reikštų aiškesnį kompetencijų atskyrimą: strateginiai klausimai, tokie kaip saugumas, energetika, ekonomika, turėtų būti sprendžiami bendru lygmeniu, o kultūrinės ir socialinės politikos sritys galėtų likti nacionalinėje kompetencijoje. Tai reikštų finansinio spaudimo mažinimą jautriose temose, tokiose kaip migracija, o jį naudoti tik rimtų ES teisės pažeidimų atveju. Tokie sprendimai sumažintų įtampa tarp Sąjungos narių, o nacionaliniu lygmeniu grąžintų pasitikėjimą Briuseliu.

Apžvelgus šias esmines Europos Sąjungos silpnėjimo problemas, matome, kad ES dažnai praranda įtaką dėl pusiausvyros nebuvimo tarp to, ką ji gali ir ką nori padaryti. ES nori spręsti globalias problemas, tačiau dažnai tampa tiesiog JAV šėšėliu, kol Rytų Europos saugumo problemos lieka antrajame plane, o vertybinė politika spaudimo įrankiu. Todėl tiek pati ES, tiek jos balsas tarptautinėje arenoje artimiausiu metu greičiausiai silpnės.

Tokiomis sąlygomis Europa tampa ne sprendimų priėmėja, o tik stebėtoja, net ir klausimuose, kurie tiesiogiai liečia jos pačios saugumą bei interesus. Jeigu ES nori išlikti svarbiu geopolitiniu veikėju, jai neužteks vien tik deklaracijų ir vertybinių pozicijų. Europos sąjungai yra būtina rimčiau pažiūrėti į savo saugumo klausimą ir mažinti priklausomybę nuo išorės. Taip pat aiškiau apsibrėžti, kur baigiasi bendros kompetencijos ir kur prasideda valstybių narių sprendimai. Galiausiai, jei sprendimai ir toliau bus priimami lėtai ir kompromisų keliu iki išsekimo, ES sunkiai galės konkuruoti su valstybėmis, kurios veikia greitai, apgalvotai ir strategiškai.