Savo ankstesniame straipsnyje „Ar gali dirbtinis intelektas būti mūsų draugu?“ svarsčiau, kokiais būdais dirbtinis intelektas kenkia mūsų prigimties pagrindu esančiam asmeninės bendrystės troškimui. Bandžiau atsakyti, kodėl DI sukurta santykių regimybė niekada neišpildys žmogiškųjų santykių poreikio. Visgi apsvarstyti DI problematiką krikščioniško mokymo apie žmogų kontekste ir toliau lieka prasminga užduotis. Tad verta kiek kitais aspektais pažvelgti į populiarius nusistatymus DI atžvilgiu ir įvertinti tokių nuostatų galimą žalą ar naudą žmonių vystymuisi ir savęs supratimui.
Atspirties tašku naujiems svarstymams gali tapti drąsus matematiko A.Tiuringo požiūris, esą kompiuterinės sistemos, galinčios atkartoti ar net efektyvumu pranokti įprastai žmogaus atliekamas mąstymo reikalaujančias užduotis, turi būti laikomos tikru intelektu ir joms priskiramas gebėjimas protauti. Šį įsitikinimą grindžia nuostata, kad intelektas tėra žmogaus proto pajėgumas atlikti tam tikrus skaičiavimus, o remiantis tokiu požiūriu kompiuteris, kuris atlieka skaičiavimus taip pat gerai arba net geriau nei žmogus, gali būti vadinamas protingu ar mąstančiu. Toks skaičiuojantis žmogiškojo intelekto supratimas natūraliai siūlo aukštų funkcinių pajėgumų dirbtinio intelekto programas laikyti mąstančiomis ir protingomis.
Prie tokios, atrodo, keistos įžvalgos mus veda štai tokia minties gija: priėmus hipotezę, kad žmogiškas mąstymas tėra neurobiologinių procesų padarinys, leidžiantis spręsti problemas, o kadangi pačia savo esme šie sprendimo procesai tėra nervinių impulsų sąveika, tai kompiuterinė sistema turėtų žmogaus intelektui priskiriamų savybių, jeigu jos mechanines jungtis sudėliotume tokiu būdu, kuris leistų kompiuteriui daug efektyviau nei žmogui atlikti įvairius skaičiavimus ir siūlyti techninių problemų sprendimus. Iš esmės, siūloma štai kas: reikia suprasti, kad žmogus tėra kaulai, mėsa ir neuronai, savo esme jis yra mechaninė būtybė, o tokiu atveju didelių pajėgumų kompiuteris yra visais atžvilgiais lygiavertis ar net pranoksta žmogų intelekto srityje. Tai reiškia, kad tokia DI sistema įgyja žmonėms būdingus intelektinius pajėgumus ir, panašiai kaip žmogus, gali „apmąstyti“ įvesčių duomenis, kuriuos gauna iš išorinio pasaulio. Šis tariamai mąstančio DI atsiradimas, priėmus filosofinį požiūrį, kuriame žmogaus intelektas laikomas tik labai geru skaičiavimo įrankiu, pradeda atrodyti visai realus. Taip ištrinama bet kokia skirtis tarp žmogiško ir skaičiuojančio mąstymo. Tokiu atveju tenka pripažinti – DI išties gali tapti protingu subjektu ir į šį faktą reikia atsižvelgti. Šis požiūris į mąstymo prigimtį yra nemenkas iššūkis krikščioniškam pasaulėvaizdžiui, teigiančiam žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, unikalumą. Kaip į šį iššūkį padeda atsakyti Bažnyčios mokymo Tradicija?
Kertinis prieš tai aptartos problematikos aspektas neabejotinai yra intelekto prigimties supratimas. Būtent šiuo klausimu atsiranda aiški takoskyra tarp tradicinės krikščioniškos minties ir skaičiuojančio intelekto idėjos. Pažvelkime į šį žodį etimologiškai. Jo kilmė yra aiškios reikšmės lotyniškas žodis intellectus, kuris gali būti verčiamas kaip suvokimas, supratimas, prasmė. Giminingas veiksmažodis jam yra intellego, kuris, savo ruožtu, reiškia pastebėti, pažinti. Vien pažvelgus į paties žodžio originalią reikšmę, atrodo, atsiveria kiek platesnis žmogaus intelekto paveikslas nei Tiuringo siūlytame mechaniniame modelyje, mąstymą aiškinančiame kaip skaičiavimą. Viduramžių filosofų požiūriu intelektas – tai žmogaus sugebėjimas pažinti pasaulį ir objektus jame. Intelekto prigimtis yra tokia, kad jis savo veikla nuolat siekia tiesos. Jeigu Tiuringo pasiūlyto intelekto užduotis yra efektyvus problemų sprendimas ir niekas daugiau, tai viduramžiška suvokimo samprata gerokai skiriasi. Intelekto pagalba žmogus gali pažinti daiktus, suvokti jų prasmę (ką nurodo ir lotyniška bio žodžio reikšmė). Jo dėka žmogus žvelgdamas į pasaulį pažįsta tiesą, jam atsiveria galimybė kontempliuoti patiriamą tikrovę. Galutinis žmogiško intelekto tikslas, žinoma, yra pažinti patį Dievą. Be abejo, tai įvyksta tik Dievo malonės pagalba. Intelekto svarbą krikščioniškoje teologijoje dar labiau išryškina Tomo Akviniečio teiginys, esą Biblijos Pradžios knygoje minimas žmogaus panašumas į Dievą yra galimybė pažinti (intellegere) ir mylėti. Intelektas (pažinti) ir valia (mylėti) sudaro žmoguje Dievo paveikslą. Tad intelektas yra ne kas kita, o Dievo mąstymo antspaudas žmogaus prigimtyje. Turėdami tokias teologines įžvalgas omenyje, iškart pastebime skaičiuojančio intelekto sampratos aiškų konfliktą su krikščioniško mokymo postulatais. Akivaizdu, grynai tik skaičiavimus atliekančio intelekto samprata, nepalieka vietos tiesos pažinimui tardama, kad visa, ką žmogus daro mąstydamas, tėra gautos juslinės informacijos persijojimas ir susisteminimas bei efektyvus jos panaudojimas. Tuo tarpu Krikščionybė teigia intelektą esant tikrovės pažinimo įrankiu, nukreiptu į tiesą bei atspindinčiu Dievo intelektą, todėl sudarančiu Dievo paveikslą žmoguje. Nors šio teksto apimtis per trumpa norint leistis į gilius filosofinius samprotavimus apie kiekvienos intelekto sampratos pranašumus ir trūkumus, visgi verta peržvelgti šių idėjų konfliktą DI sferoje.
Taigi grįžkime prie abejotino teiginio, jog DI kažkokiu būdu gali būti tikras intelektas. Dar kitaip suformulavę šią problemą, galėtume klausti „ar DI, iš tiesų, mąsto?“. Vadovaujantis Tiuringo modeliu galima drąsiai sakyti: taip, dirbtinis intelektas, iš tiesų, neabejotinai mąsto arba galės mąstyti ateityje. Juk DI veikime regime nemažai išorinių panašumų su žmogiškuoju mąstymu. ChatGPT jau dabar kuo puikiausiai gali imituoti įvairių žanrų tekstų rašymą, o juk tai anksčiau buvo laikoma išskirtine žmogaus intelektualinės veiklos sritimi. Plečiantis šių kompiuterinių sistemų riboms neišvengiamai ateis momentas, kai DI galės imituoti visas žmogiško intelekto savybes. Tokio požiūrio laikosi pagrindinis Google DI mokslininkas ir vizionierius Ray’ius Kurzweil’as, kurio manymu iki 2045 metų žmonija sukurs dirbtinį bendrąjį intelektą (angl. artificial general intelligence ). Toks intelektas gebės atlikti visas žmogui būdingas užduotis ir tai padarys daug tobuliau. Šis mechaninis žmogaus atspindys, jeigu remtumėmės Tiuringo skaičiuojančio intelekto samprata, neabejotinai mokės mąstyti.
Tačiau ar pakankamai pagrįsta yra intelektą laikyti tik skaičiavimais, redukuojamais į funkcinę smegenų veiklą? Žmogiško mąstymo prilyginimu kompiuterinio algoritmo veiklai galima suabejoti pažvelgus į žmogaus prote vykstantį suvokimo procesą. Kaip pavyzdį paimkime garsųjį sąmonės filosofo John’o Searl’o kinų kambario minties eksperimentą. Įsivaizduokime, kad Pekino centrinėje aikštėje yra nedidelis kambarys, kuriame sėdi anglakalbis darbuotojas, nemokantis kinų kalbos ir nepažįstantis hieroglifų. Jis su savimi turi didelę knygą, kurioje hieroglifais surašyti visi įmanomi klausimai apie Pekino miesto istoriją, ypatumus, įdomybes, o kiekvienam klausimui yra priskirtas konkretus, irgi hieroglifais užrašytas atsakymas. Šiam anglakalbiui darbuotojui žmonės pro nedidelę ertmę gali paduoti ant lapelio kiniškai užrašytus klausimus apie Pekino miestą. Tuomet šis žmogus patikrins, kurį klausimą knygoje atitinka iš turisto gautas lapelis, ir parašys užklausos davėjui atitinkamą knygoje turimą atsakymą. Nekyla abejonių, jog darbuotojas, nors sugebėjo duoti turistui tinkamą atsakymą, jokiu būdu nesuprato to, ką parašė, ir kinų kalbos tikrai nemoka (patikliam turistui gali pasirodyti visai priešingai, juk šis žmogus iš kambario jam atsakė kiniškai!). Darbuotojo prote neįvyko suvokimo procesas, viskas buvo atlikta mechaniškai, paprasčiausiai manipuliuojant simboliais. Taigi net davęs regimai protingą atsakymą darbuotojas, iš tiesų, pats nesuvokė, ką padarė. Tokiu pat būdu ir kompiuterinės sistemos geba puikiai manipuliuoti simboline informacija, sukuriant mąstymo regimybę. Visgi sakyti, jog tokios mašinos kažką suvokia ar realiai mąsto reiškia atlikti nepamatuotą minties šuolį. Kaip rodo šis John’o Searl’o eksperimentas, sukurti mąstymo regimybei visiškai nereikalingas protingumas ar suvokimas, taigi atrodo nepagrįsta manyti, jog DI sistemos kažkada galės prilygti žmogaus intelektui arba, iš tiesų, pačios suvokti tai, ką skaičiuoja.
Savo ruožtu krikščioniškas žmogaus intelekto supratimas pateikia visiškai kitokį nei anksčiau pristatytą Ray Kurzweil DI vystymosi vertinimą. Krikščionybės šviesoje atsakymas į klausimą „ar DI, iš tiesų, mąsto?” privalo būti neabejotinas „NE!“. Juk tai, kas pasakyta apie krikščionišką intelekto prigimties idėją, akivaizdžiai ragina atmesti bet kokį bandymą žmogišką ir skaičiuojantį intelektus suniveliuoti, jei tokie bandymai nedaro jokios skirties tarp šių dviejų skirtingų prieigos prie tikrovės būdų. Dievo paveikslo žmoguje realybė yra neginčijama krikščioniškos antropologijos aksioma. Jos teiginys, esą žmogaus intelektas yra Dievo dovanota duotybė, savyje turinti dieviško intelekto antspaudą, krikščionims nepalieka vietos interpretacijai, intelektą redukuojančiai tik į fizinę smegenų veiklą ir skaičiavimų atlikimą. Dėl to jokia DI sistema, kad ir kaip gerai imituojanti žmogaus savybes, negalės pakartoti žmogiško intelekto unikalumo, kuriam reikalingas Dievo įkvėpimas. Žmogiško intelekto prigimtis, kaip jau buvo aptarta, skatina asmenį ieškoti tiesos ir ją pažinti. Dirbtinis intelektas, kadangi nėra sukurtas Dievo, niekada neturės šios savybės, jam belieka klaidžioti ribotoje savo algoritmo nulemtų skaičiavimų erdvėje, neturint tikros egzistencinės krypties tiesos link, kuri prieinama tik Dievo sukurtam intelektui.
Tad, kokia iš viso to peršasi išvada? Tikrai nesinori teigti, kad DI yra neprasminga technologija. Jos pritaikymas neabejotinai jau dabar pasitarnauja begalei žmogaus veiklos sričių. Tačiau šiame dideliais tempais besivystančių technologijų amžiuje krikščionims verta išlikti sąmoningiems ir nepasiduoti labai patraukliam tariamo DI mąstymo žavesiui. Nuolat atsimindami, jog intelektas yra Kūrėjo dovana, skirta pažinti Dievą, kad galėtume Jį mylėti, nepasiduosime kompiuterinei mąstymo iliuzijai, pretenduojančiai užimti tiesą pažinti norinčio ir Dievop kreipiančio, nepakartojamo žmogaus intelekto vietą.
