„Signalgate“ yra naujausias ir turbūt didžiausias skandalas JAV politikoje, įvykęs per pastaruosius kelis metus. Žinios apie tai, kas įvyko, nušlavė ir Amerikos, ir Europos žiniasklaidą bei iškėlė daug neatsakytų klausimų apie Trumpo administracijos kompetentingumą.
Viskas prasidėjo kovo 24 d. su „The Atlantic“ publikuotu straipsniu „Man D. Trumpo administracija netyčia atsiuntė slaptus karo planus.“ Šis pavadinimas, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, konstatavo nepaneigiamą faktą – straipsnis buvo pilnas pokalbio ekrano nuotraukų, bei ateitį pranašaujančių žinučių, patvirtinančių įrodymų patikimumą. Straipsnio autorius, „The Atlantic“ vyriausiasis redaktorius Jeffrey Goldberg pasidalino, kad jis buvo pridėtas į pokalbių grupę, kurioje taip pat dalyvavo patys svarbiausi Trumpo administracijos personažai kaip Pete Hegseth ir Michael Waltz. Šie politikai toje pačioje žinučių grupėje diskutavo apie Hučių islamistų grupės Jemene bombardavimą bei dalinosi kitais slaptais karo planais ir niekas net nepajuto, kad tarp jų sėdi žurnalistas, kuris jokiu būdu neturėtų turėti prieigos prie tokios informacijos. Ironiškiausia, kad tame pačiame pokalbyje Pete Hegseth pabrėžė, kad jų operacinis saugumas yra nepriekaištingas.
Administracijai pasisekė, kad žmogus, kuris buvo netyčia pridėtas į grupę, nebuvo užsienio šnipas, nes tokiu atveju padariniai būtų buvę tragiški. Žinoma, toks neapdairumas ir slaptų karo veiksmų aptarinėjimas pokalbių programėlėje sukėlė visuomenės nepasitenkinimą – jei taip lengvai buvo pridėtas atsitiktinis žurnalistas, ar negalima būtų teigti, kad į panašius pokalbius įsivelti kokiam Kinijos, Rusijos ar Irano šnipui būtų kone vaikiškas žaidimas? Deja, Trumpo administracija nusprendė visą šį skandalą atmesti ir ignoruoti, teigdama, kad planai „nebuvo slapti“ ir šio straipsnio rašymo metu joks politikas neprisiėmė atsakomybės ir niekas neatsistatydino.
Taigi, jūs susipažinote su įvykių seka, tačiau kaip visa tai susiję su Europa? Vis dėlto, tai yra JAV vidaus politikos problema – Europai turėtų būti nei šilta, nei šalta. Na, bėda yra ta, kad Europa šiuose slaptuose pokalbiuose buvo minėta ne kartą ir ne itin šiltai. Iki šiol Europoje vyrojo nežinia – ar Trumpo retorika yra nuoširdi ir ar amerikiečiai iš tiesų jaučia šiokią tokią neapykantą Europos atžvilgiu, ar tai yra tiesiog blefas – apgavystė, kurios tikslas išgąsdinti Europos šalis ir taip priversti jas padidinti gynybos išlaidas. Problema yra ta, kad mes negalime pasitikėti viešais politikų žodžiais – istorija jau šimtus kartų yra įrodžiusi, kad dviveidystė valdžioje yra plačiai praktikuojamas menas. Būtent todėl šis pokalbių grupės nutekinimas yra toks naudingas – visi ištarti žodžiai yra skirti privatiems asmenims ir daug tiksliau atspindi tikrąsias šios administracijos nuostatas.
Taigi, kaip šie politikai kalbėjo apie Europą? Pirmą kartą Europa buvo paminėta, kai J.D. Vance pabrėžė, kad Hučių teroristai nėra didelė problema Amerikai, nes „tik 3% JAV prekybos keliauja pro Sueco kanalą, palyginus su Europos 40%“ ir, kad yra galimybė, jog amerikiečių rinkėjai tokius veiksmus interpretuotos kaip JAV laivyno pajėgų švaistymą dėl nedėkingų europiečių. Penkiolika minučių po šio pastebėjimo Michael Waltz taip pat pasiskundė, kad europiečių laivynai yra „per silpni.“ Beveik kiekvienoje žinutėje tvyrojo toks pat nepasitenkinimas – buvo svarstoma, kaip visas operacijos išlaidas perduoti europiečiams.
„Aš nekenčiu, kad mes vėl gelbėsime Europą,“ – teigė JAV viceprezidentas J.D. Vance.
„Visiškai pritariu jūsų neapykantai Europos veltėdžiavimui. Tai yra PATETIŠKA.“ – JAV gynybos sekretorius Pete Hegseth.
Kaip lietuviui man tokius pokalbius skaityti buvo ypač nemalonu, tačiau verta pripažinti, kad juose tikrai slypi tiesa. JAV turi patį stipriausią laivyną pasaulyje, su kuriuo nesilygina jokia kita Europos šalis. Taip pat yra tiesa, kad ši operacija suteikė daug daugiau naudos Europos šalims nei Amerikai. Tačiau būtent čia ir slypi pats svarbiausias faktas – operacija buvo įgyvendinta!
Taip, pokalbis buvo pilnas skundų dėl Europos pasyvumo, pilnas idėjų, kaip priversti mus už tai sumokėti, tačiau svarbiausia yra tai, kad nepaisant viso to, operacija įvyko. Tai nebuvo NATO organizuojama operacija, šių atakų neprašė Europos Sąjungą, tačiau vis tiek, nepaisant viso to, operacija įvyko. Tai yra pati svarbiausia išvada, kurią gali padaryti modernus europietis perskaitęs šiuos pokalbius.
Ir noriu pabrėžti, kad šios išvados yra naujos tik moderniems europiečiams, nes mes pernelyg pripratome prie taikos, pradėjome vis labiau pasitikėti broliškais ryšiais su amerikiečiais. Mes visai pamiršome, kad dar visai neseniai europiečiai bijojo, kad JAV vienaip ar kitaip juos apleis ar išduos. Ne veltui Vinstonas Čerčilis yra pasakęs:
„Visada galite tikėtis, kad amerikiečiai pasielgs teisingai… Išsekinę visas kitas galimybes.“