Apolitiško meno mitas?

„Menas nesusijęs su politika“ – jau ne tik klišine, bet neretai ir propagandine tapusi frazė. Ši sritis vaizduojama kaip neturinti nieko bendra su kasdienėmis, profaniškomis problemomis, sprendžianti vien egzistencines būties dilemas. Natūralu, iš to kyla ir kiti kūrėjams taikomi stereotipai, pavyzdžiui, atsiskyrėliškas vienišumas ir atsisakymas dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Tačiau praūžusi kultūros protestų banga puikiai parodė, kad didelė dalis menininkų ne tik kad neatsiriboja nuo politinių realijų, bet dar ir turi pakankamai drąsos savo pozicijas išsakyti. Ir tai ne pirmas kartas tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio istorijoje – menininkai neretai prisidėdavo prie įvairių pasaulio tvarką keitusių idėjų kūrimo, vystymo ir skleidimo. Tad, kodėl vis dar taip dažnai manome, kad menas yra apolitiškas?

Žvelgiant į istoriją, šis apolitiškumo stereotipas išties yra bent dalinai teisingas. Romantinis menininko kaip vienišo, prie visuomenės nepritampančio ir nuolat apmąstymuose paskendusio žmogaus įvaizdis – ne iš piršto laužtas. Būtent jį puikiai iliustruoja vienas svarbiausių romantizmo darbų – Caspar David Friedrich „Klajoklis virš rūko jūros” (1818 m.), vaizduojantis į kontempliacijas panirusį keliautoją, kalnų didybės akivaizdoje, ko gero, apmąstantį žmogaus egzistencijos trapumą. Tačiau net ir romantikai ne visada buvo vien tylūs svajotojai ar mąstytojai.

Visiškai priešingas minėtam paveikslui emocijas kelia Eugène Delacroix „Laisvė barikadose“, vaizduojanti 1830 m. revoliuciją: čia viskas skendi ne rūke, o parako dūmuose, grindinys nuklotas kritusių kovotojų kūnais, o Laisvės rankose plevėsuojanti Prancūzijos trispalvė kviečia į mūšį ne tik dėl idėjinių, bet ir aiškią politinę prasmę turinčių tikslų. Visgi šiandieniam požiūriui daugiausia įtakos turi būtent romantiko svajoklio įvaizdis. Priežasčių tam netrūksta – nuo pačių menininkų aktyvaus tokio naratyvo formavimo, Sovietmečiu įsitvirtinusio įvaizdžio, kad meno pasaulis – tai laisvas bohemos pasaulis, iki vis sunkiau suprantamų modernios kūrybos išraiškos būdų, neretai primenančių neaiškius vaizduotės žaidimus, kurie tik patvirtina tokį menininko įvaizdį.

Tačiau atrodo, kad taip dažnai remdamiesi šiuo stereotipu pamirštame, jog per pastaruosius porą šimtmečių pasaulis išgyveno kardinalius pokyčius, palietusius ir visuomenės santvarką bei politinę sistemą. Šiandien vyraujanti valdymo forma – demokratija, – priešingai nei visos kitos, pagrįsta visų piliečių atstovavimu, taigi ir į valdymą įtraukia kiekvieną, net jei ir netiesiogiai. Ir tai itin svarbu kalbant apie politikos ir meno, ypač šiuolaikinio, santykį.

Nes, nepaisant vis abstraktesnių išraiškos priemonių, temos, apie kurias kalba meno kūriniai, tampa vis artimesnės kasdienybei nei bet kada iki šiol. Mūsų epocha, nusivylusi niekur nenuvedusiomis idealų paieškomis, kūrybinio įkvėpimo dažniausiai semiasi iš kasdienių patirčių per kurias atspindi, komentuoja ar analizuoja svarbiausias visuomenės problemas. Net jei tiesiogiai jokia pozicija ir neišsakoma, kūrinys, keldamas atitinkamus klausimus, leidžia pačiam stebėtojui ar interpretatoriui išsigryninti savo poziciją. Pavyzdžiui, vienu geriausių lietuvių meninių pasiekimų tapusi opera-performansas „Saulė ir Jūra” (autorės Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė ir Rugilė Barzdžiukaitė), iš pirmo žvilgsnio vaizduojanti nekaltą poilsiautojų nugultą paplūdimį, kviečia susimąstyti apie gerokai rimtesnes problemas – klimato kaitą, vartotojiškumą ir šiuolaikinę visuomenę. Opera 2019 m. Venecijos bienalėje apdovanota pagrindiniu prizu – „Auksiniu liūtu“. Paskutinėje, 2024 m. bienalėje, šis prizas atiteko menininkui iš Australijos Archie Moore, kurio rengtas paviljonas, iš pirmo žvilgsnio turbūt visai beprasmis, išties kviečia apmąstyti kolonijines praeities problemas bei santykį su istorija apskritai. Aktualijas gvildenančių kūrinių, tam pasitelkiančių pirmiausia kasdienes ar abstrakčias menines priemones, apstu ir kitose kūrybos srityse: visai neseniai „15 min metų knygų rinkimuose” poezijos kategorijoje – žanro, kuris iš prigimties labiausiai abstraktus literatūroje – geriausia knyga tapo Mariaus Buroko „Seismografas”, kurioje nestinga karo Ukrainoje tematikos; tiek jos, tiek ir visuomenės refleksijos netrūksta ir kitoje šiemet pasirodžiusioje poezijos knygoje – Giedrės Kazlauskaitės „Marialėje”.

Tačiau šalia viso to egzistuoja ir kita meno rūšis, kurią, remiantis Hannah Arendt esė „Kultūros krizė”, galėtume vadinti „masiniu” menu. Šiai kategorijai priklauso visa, kas patenkina vartotojiškus lūkesčius ir pasitarnauja vien atsipalaidavimui – estetiškai gražūs ir nekalti paveikslai, puikiai tinkantys miegamojo dekoracijoms, ūpą kelianti muzika su įstringančia ir lengvai niūniuojama melodija, siužetines klišes replikuojantys sentimentalūs filmai ar spektakliai. Svarbiausia čia – aiškumas ir paprastumas, kurių taip reikia šiuolaikiniam technologijų išlepintam ir išvargintam žmogui. Čia neaptiksime dviprasmiškų požiūrių, kontroversiškų ar itin jautrių temų – taigi ir jokios sąsajos su politika pačia plačiausia prasme. Kita vertus, kasdienybėje dažniausiai susidurdami būtent su tokiais kūriniais, sukeliančiais pasitenkinimo jausmą, būtent juos imame laikyti kokybės etalonu ir viską vertiname pasitelkdami šiuos vartotojiškus kriterijus.

Šiuolaikiniame mene, priešingai, dažniausiai nėra nei grožio, nei lengvumo, nei aiškumo. „Menininkas kuria savo simbolius. Simboliai yra menininko kalba.” – „Menininko manifeste” teigia Marina Abramovič. Stebint kūrinį iš šono tuos simbolius, kartais referuojančius ir į dar kitus simbolius, suprasti išties gali būti sudėtinga. Tam reikia bent šiek tiek pasiruošimo, žinių (kurios, tiesa, dažniausiai pateikiamos kūrinius lydinčiuose tekstuose), o dar svarbiau – noro analizuoti, mąstyti bei permąstyti ne tik aplinkinį pasaulį, bet ir savo nuostatas, pasirinkimus ir sprendimus. Tačiau, kai dažnai iš meno ir kultūros tikimasi vien tik pramogos, toks analizavimo ir interpretavimo procesas tampa veikiau trikdžiu, nei privalumu. Taigi, masinės kultūros fenomenas, dažnai užgožiantis prasminę vertę turinčią kūrybą kartu su vis dar gyvuojančiu romantiniu menininko įvaizdžiu ir lemia tai, kad menas neretai laikomas nesuprantamu ir nuo aktualijų bei kasdienybės gerokai nutolusiu reiškiniu.

Retrospektyviai žvelgiant į meno ir skirtingų jo formų santykio su visuomene kismą istorijoje ir dabartinę situaciją, tarsi savaime iškyla paralelės su Hermann Hesse romanu „Stiklo karoliukų žaidimas”, kuriame kalbama apie uždarą intelektualų bendruomenę, globojamą ir saugomą valstybės ir besirūpinančią vien dvasinėmis ir mokslinėmis idėjomis grindžiamu Žaidimu. „[…] kultūra arba dvasia, arba siela turi savo istoriją, kuri […] vyksta šalia vadinamosios pasaulio istorijos” – sako jie, ir tai puikiai atspindi kai kurių praėjusių šimtmečių intelektualų bei menininkų troškimą išvengti viso politikos ir kasdienybės absurdo. Tačiau ilgainiui knygoje ši nuostata pradedama vertinti kritiškai – akivaizdu, kad grėsmės atveju šios jokios prasmės nekuriančios ir apčiuopiamos naudos nenešančios bendruomenės išsaugojimas būtų paskutinis prioritetų sąraše. Taigi nusistovėjusi tvarka privalo keistis. Būtent tokiame savipratos etape yra ir šiuolaikinis menas – nuo rūpinimosi savo tęstinumu ir gyvenimu pagal įprastą tvarką, pereinama prie aktualių, gyvenimą ir išgyvenimą liečiančių temų, naratyvų formavimo bei visuomeninio ir politinio gyvenimo. Ir jeigu „apolitiško meno” mitas vis dar gyvuoja, tai ne tik dėl to, kad menas kartais yra pernelyg nutolęs nuo kasdienybės, o taip pat ir dėl to, kad šiuolaikiniam žiūrovui jo aktualumą suprasti ir pripažinti neretai tiesiog trūksta noro bei pasirengimo.