Apie šeimą ir santarvę su Rugile ir Emiliu Kazlauskais

Rugilė ir Emilis Kazlauskai – jauna šeima iš Vilniaus, jau dvejus metus save vadinantys tėvais. Šiuo metu Rugilės pagrindinis užsiėmimas – sūnaus auginimas, bet, kaip pati sako, „pramoginiu krūviu“ užsiima ir psichologės – psichoterapeutės veikla. O laisvu laiku dar  kuria vaikams skirtą serialą apie pykčio valdymą. Tuo tarpu Emilis jau dešimtmetį darbuojasi valstybės tarnyboje, kuriai, anot jo, reikia turėti pašaukimą. Šiuo metu – energetinio saugumo srityje Energetikos ministerijoje. 

Rugilė ir Emilis dalijasi gyvenimo šeimoje sėkmėmis ir iššūkiais, stiprių santykių paslaptimi, mintimis apie kančią, egzistencinį trapumą, taiką ir pilietiškumą. 

Džiaugiuosi  turėjusi galimybę pakalbinti Rugilę su vyru, kuri, dar būdama studentė ateitininkė, buvo mano lankytos moksleivių ateitininkų kuopos globėja ir iki šiol yra didelis įkvėpimas.

Pirmiausia smalsu sužinoti, kaip judu susipažinote?

Emilis: Tai viena mėgstamiausių mano temų. Susipažinome gana moderniu būdu – per Tinderį. Dauguma žmonių, kurie galvoja apie meilę kaip apie didelį, romantišką, dvasingą dalyką, į šią platformą žiūri kreivai, bet iš tikrųjų tai yra toks pats įrankis, kokį žmonės anksčiau turėdavo ir kaime, tai kaip kokia gegužinė: žmonės subėga į krūvą ir susipažįsta. Globaliame, individualizuotame pasaulyje dažnas jau nebeturi uždaros ar artimos bendruomenės, o tai santykių kūrimui yra didelis iššūkis, tad tokie įrankiai kaip Tinderis praverčia – padeda sujungti toli esančius žmones ir iš anksto pralaužti bendravimo ledus, susidarančius ieškant santykių tarp milijonų individualybių. Pavyzdžiui, mes su Rugile, kai susipažinome, gyvenome skirtinguose miestuose. Priešingu atveju greičiausiai net nebūtume susitikę. Esame išmesti vieni bekraščiame pasaulyje, tad mums tikrai sunku. Gerai, jei turi tokią stiprią bendruomenę kaip ateitininkai ar kažką kito, kas gyvena bendruomeniškiau, bet dauguma to neturi. Tad besibaidantiems Tinderio reputacijos norėčiau pabrėžti, kad kiekvieną įrankį galima panaudoti ir geram, ir blogam. Kaip ir ginklas: jis gali žudyti, tačiau gali ir apginti. Bet jei ieškosi gero, tai gerą ir rasi. Aš ir radau tą gerą.

Rugilė: Aš irgi!

Dabar jau esate trise, auginate sūnų. Kaip pasikeitėte tapę tėvais? Kiekvienas asmeniškai ir kaip pora.

Rugilė: Sūnus pakeitė absoliučiai viską. Būtų daug sunkiau surasti, ko nepakeitė, turbūt nei vieno dalyko nerastume. Pasikeitėme ir kaip asmenybės, ir kaip pora. 

Mūsų istorija tokia, kad Bernardas gimė su liga (lūpos ir gomurio nesuaugimas), ir pirmi jo gyvenimo metai buvo vienas iššūkis po kito: dvi operacijos, viena – keturių mėnesių, kita – dešimties, tarpe jų – diskomfortiškos procedūros, nuolatinės mitybos problemos. Pandemija sukėlė dar papildomų iššūkių – jokių lankytojų ligoninėse, etapai, kai negali susitikti su giminaičiais. Per tuos vienerius metus patyriau daugiau kančios, nei per trisdešimt metų iki to kartu sudėjus. 

Aišku, kiekviena vaiko liga turi savo specifiką. Dauguma vaikų su šia liga užauga absoliučiai pilnaverčiais žmonėmis, tik kelias iki to yra ilgas ir sunkus. Tu žinai, kad reikės daug kentėti, bet žinai ir tai, kad laukia laiminga pabaiga. Kitaip nei kitos ligos, kuriomis sergant yra labai daug nežinomybės. 

Emilis: Po tų pirmų metų jau grįžome į įprastas vėžes. Bet prieš tai tikrai suvokiau, kad galiu būti atsparus iššūkiams, sumažinti savo poreikius, pasidžiaugti pusvalandžiu sau ir gyventi su tuo labai ramiai. Žinoma, nepadėjo ir karantino metai, bet turbūt niekam tada saldu nebuvo. Ir visgi ta patirtis mūsų nepalaužė. Praėjo metai, ir aš vėl esu toks pats, koks buvau prieš tai. Atsimenu, kad buvo sunku, bet tai tarsi egzaminas – prieš egzaminą labai jaudiniesi, bet parašai ir viskas, gyveni toliau, nes pamatai, jog gali viską iškentėti, ir tai daug lengviau padaryti, kai esi kartu su žmona. 

Rugilė: Aš tai turėjau tokį kertinį įsitikinimą, kad esu silpna ir negaliu pakelti didelių kančių. Bet, kai atsidūriau tokioj situacijoj ir aš viską išgyvenau, man įvyko asmenybės transformacija, nes supratau, kad aš galiu. Anksčiau vengdavau diskomforto, turbūt natūralu. Bet, kai pakliūni į diskomfortą, kurio nebeišeina išvengti, supranti, kad visgi pajėgi jį ištverti. Ir tai suteikia atsparumo jausmą, nes jau žinai, kad kitą kartą vėl sugebėsi. 

Emilis: Ir ta kančia visiškai nesukrėtė mūsų tarpusavio santykių. Mes per ją ėjome visi kartu. Turėjome aiškų tikslą, ir jis mus sutelkė. Nebuvo didelių pykčių ar nesutarimų. Sakyčiau, kad net po to buvo sunkiau – grįžome į paprastesnes vėžes, atsirado savi norai, poreikiai, kuriuos reikėjo suderinti. 

Nors sunkumai mus gali sustiprinti, turbūt sutiksite, kad ne visoms šeimoms tai pavyksta. Kas jums padėjo laikytis vienas kito, išlikti susitelkusiems? Galbūt kokie nors jums svarbūs principai, susitarimai?

Rugilė: Mūsų atveju santykio sėkmė kaip tik yra gyvumas ir dinamiškumas. Ir galimybė kalbėtis. Mums turbūt pasisekė, man – dėl studijų, o Emiliui – dėl asmeninių savybių, kad gebame gerai reflektuoti savo jausmus. Mes tokie šnekoriai, ypač Emilis. Tad kai įvyksta konfliktas, mes ne išsiskirstome kiekvienas į savo kampą, bet kalbamės iki to momento, kai ateina palengvėjimas. Mes labai retai būname tokioje būsenoje, kai kažką „laikome užantyje“. 

Emilis: Rugilė yra strategiškai mąstanti, labai planuojanti, pasverianti už ir prieš, viską užsirašanti, jei ne į knygelę, tai savo galvoje. Dauguma problemų ir išsprendžiamos jos sisteminio proto dėka. Bet jeigu kas nors nesuveikia, tada jau pradedu veikti aš, įsitraukdamas su savo netradiciniais sprendimais, spontaniškumu. 

Rugilė: Kaip porai mums dar buvo svarbu atpažinti vienas kito reakcijas į stresą, nuovargį, frustraciją, nes mūsų reakcijos labai skirtingos. Pavyzdžiui, aš į prailgintą stresą reaguoju kontrole – kuo man sunkiau, tuo aš labiau bandau sukontroliuoti. Ir tuo absurdiškiau. O Emilis kaip tik atsijungia, slepiasi nuo realybės, „skrolindamas“ telefoną ar skaitydamas. Ir kai matai tokias skirtingas reakcijas, dažnai kyla impulsas pykti arba atsiriboti: kai matau Emilį „skrolinantį“, aš imu galvoti, kad jis nelabai ką gali padėti, todėl aš geriau dar labiau ką nors pakontroliuosiu ir bandysiu pati viena viską sutvarkyti. Arba Emilis, mane matydamas ką nors absurdiškai kontroliuojančią, galvoja, kad geriau būtų palikti mane ramybėje ir atsiskirti. Ir tai yra pavojus nutolti vienam nuo kito. Gana dažnai porose taip ir nutinka, nes savo emocijas „pakišame po kilimu“. Ir kai kurie žmonės išsiskiria dėl to, kad vis mažiau atliepė vienas kito poreikius, vis mažiau suprato vienas kito emocinius išgyvenimus ir klaidingai juos interpretavo. Todėl yra labai svarbu atpažinti, kaip mes reaguojame į stresą, ir iš karto apie tai kalbėtis. Mes stengiamės paklausti, ar tau dabar sunku, kas sunku, kodėl jau įjungei savo gynybinę reakciją ir kokie yra tavo poreikiai. Nėra paprasta įvardyti tuos poreikius, bet dažnai, kai išsikalbi, pamatai, kad jie nebūna dideli ir yra įgyvendinami. Kartais tai būna bendrystės poreikis, kartais atjautos, kartais paslaugos, bendro darbo ar poilsio poreikis.

Emilis: Ir tas kalbėjimasis leidžia mažiau prognozuoti, ko tavo antra pusė nori, ką galvoja, ko tikisi, nes kalbantis dažnai paaiškėja, kad tai, ką apie kitą manei, nebuvo tiesa. 

Rugilė: Taip pat esame be galo dėkingi giminaičiams, ypač mano mamai ir močiutei, kurios labai daug padėjo visais įmanomais būdais, kad mūsų ir Bernardo gyvenimas būtų lengvesnis. Jei būtume visad tik mes vieni, buitis ir kasdienybė slėgtų nepalyginamai stipriau. O kai namuose kad ir dienelei atsiranda naminio maisto puodas ir papildomos rankos vaikui pažiūrėti, gyvenimas iškart prašviesėja ir laiko vienas kitam daugiau atsiranda.

Mūsų pokalbis jau pakrypo į nepatogius, skausmingus dalykus. O kaip be visų šeimos iššūkių ir pastangų juos įveikti jums sekėsi išgyventi ar priimti Ukrainoje prasidėjusį karą?

Rugilė: Po pirmojo Bernardo gimtadienio mes vėl grįžome į normalų gyvenimą. Tad, kai prasidėjo karas, mes jau aštuonis mėnesius gyvenome normalų gyvenimą – tada tai atrodė labai daug. Ir pati pirma mano mintis, prasidėjus karui, buvo: „Ačiū Dievui, kad Bernardas jau išoperuotas“. O toliau reagavome į karą adekvačiai, o tai yra stipriai. Mes buvome skaitovai. Daugumai žmonių karo pradžioje, kai buvo labai didelis neapibrėžtumas, nežinia, kas bus toliau, norėjosi kontrolės iliuzijos ir visi ją skirtingai kūrėsi: vieni – kraudamiesi krepšius, kiti – įsijungdami į savanorystę, dar kiti, kaip ir mes, – intensyviai skaitydami naujienas. Aišku, naujienų sekimas Emiliui buvo reikalingas ir iš profesinės pusės.

Emilis: Bet tik pirmosiomis savaitėmis buvo tas netikrumas. Be to, karui savotiškai jau paruošė ir prieš tai buvusi pandemija, tad labai sukrečiančios baimės ir nebuvo, turėjome užsiauginę „skūrelę“. Paskui, kai Rusijai nepavyko jų planuotas „trijų dienų karas“, supratome, kad jis truks ilgai, o apie karinę grėsmę Lietuvai kalbos išvis nebeliko. Jei kokia grėsmė ir būtų, tai tik tuo atveju, jei karas vienaip ar kitaip užsibaigtų, o po to Rusija dar turėtų keletą metų atgauti karinius pajėgumus. Tačiau to leisti negalime ir tiesiog turime suprasti, kur gyvename. Jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, kai Rusija atsisakė išvesti iš Lietuvos savo kariuomenę ir tą padarė tik 1993 m. verčiama tarptautinės bendruomenės, turėjo būti aišku, kad Rusija niekada neatsisakys savo imperinių ambicijų, ir tie baimės, pasirengimo blogiausiam jausmai mūsų visuomenę turėjo lydėti visą laiką. Kaip gražiai pasakė viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus, komentuodamas Covido pandemijos sukrėtimą: „Taip, ir šis karas mus grąžino iš atostogų nuo istorijos“. Banalu, bet jei nori taikos, turi ruoštis karui, o ypač Lietuvoje, turinčioje sienas su atvirai priešiškomis autokratinėmis valstybėmis, kaip Rusija ir Baltarusija. 

Rugilė: Karas mus sugrąžino ir į egzistencinio trapumo klausimą. Mes visi buvome sukrėsti karo, nes tai priminė mums apie mūsų egzistencinį trapumą, apie mūsų būklę. Ir įdomu stebėti, kad, pavyzdžiui, mano močiutė į karą reagavo kur kas sveikiau nei jaunesnioji karta, nes žmonės, kurie pergyveno Sibirą, turbūt jau iš anksčiau įgijo įgūdžius, kaip gyventi egzistencinio trapumo sąlygomis. Jai tai nebuvo staigmena. O jaunesnioji karta patyrė kur kas didesnį egzistencinį smūgį. Bet manau, kad lietuvių tautai šį trapumą yra visai naudinga įsisąmoninti.

Kaip tas trapumo įsisavinimas turėtų pasireikšti? Pilietiškumu?

Emilis: Manau, kad dabar yra labai tinkamas laikas apie tai susimąstyti. Turime kurti visuomenę, kuri šalia savo asmeninių, bendruomeninių, šeimos, materialinių interesų dalį savo gyvenimo paskirtų ir valstybei. Ar tai būtų karinė tarnyba, ar savanorystė, ar finansinė parama – mes, būdami ten, kur esame, su tokiais kaimynais aplinkui, tiesiog neturime prabangos apie tai negalvoti ir nepaskirti tam savo gyvenimo dalies. Apie tai turėtume kalbėti tiek valstybės lygmenyje, tiek asmeniniame gyvenime. 

Dėkoju Jums už pokalbį. Nors jį užbaigėme rimtai – mintimis apie valstybę, taikos išsaugojimą joje, tikiu, kad santarvę pirmiausia pradedame kurti savo artimiausioje aplinkoje. Ar galėtumėte pasidalinti viena jūsų šeimos tradicija / veikla, kuri jums teikia džiaugsmą, stiprina tarpusavio ryšį, yra jums atrama?

Rugilė: Pirmiausia tai yra bendra malda. Kurį laiką prieš karą ją buvome apleidę, bet karui prasidėjus vėl tęsėme šią tradiciją. Tradiciškai dabar kiekvieną vakarą sukalbam vieną Tėve mūsų už Ukrainos pergalę ir Rusijos atsivertimą. 

O kitas dalykas – nors dabar įprasta girdėti, kad svarbu dirbti dėl santykių, bet yra svarbu ir dėl jų žaisti. Kiekvienos poros būtinas komponentas, kad ji klestėtų, o ne vegetuotų, yra žaidimas, tik platesne prasme. Tai psichologinė būsena, kada gali būti čia ir dabar, nesistengti dėl rezultato, džiaugtis paprastu gyvenimu, atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, retkarčiais Bernardą paliekame pas senelius ir einame žaisti pulą. Arba visi kartu penktadieniais einame pavakarieniauti į kavinę.