Apie rūpestį, kuris visur yra vienodas

Kiek dainų sukurta ant lieptelio Dainavos stovykloje Šiaurės Amerikoje? Tikrai aišku, jog bent viena, nes, kaip koncerto metu pasakojo Andrius Mamontovas, devinto dešimtmečio pradžioje Spyglio ežere pamatyta gyvatė jį įkvėpė parašyti dainą. „Šitas keistas pasaulis verčia mane amžinai ieškoti vilties“, – skamba toji daina namuose, ruošiantis nuotoliniam pokalbiui su po visą Europą pabirusiomis ateitininkėmis: Irena Grigalionyte-Mueller (Liuksemburgas), Rasa Visockiene (Airija), Brigita Čiužaite (Lietuva). Vasarą jos aplankė Šiaurės Amerikos sendraugių stovyklą Dainavoje, turbūt ir ant to pačio lieptelio sėdėjo.  

Kaip atradote ateitininkų organizaciją? Kokie ryšiai su organizacija jus jungia dabar? 

Irena: Ateitininkus atradau seniai, 1994 metais dalyvavau moksleivių stovykloje Juodkrantėje. Labai patiko. Iškart po stovyklos vyko kongresas, tad patekau į patį sūkurį. Dalyvavau Vilniaus Stasio Ylos moksleivių ateitininkų kuopos veikloje, po to – studentai, dar vėliau – sendraugiai. Šiuo metu su šeima gyvenu Liuksemburge. Prieš penkerius metus viena mama paprašė įsteigti ir globoti kuopą Liuksemburge, nes jos dukra dalyvavo Berčiūnų stovykloje. Sutikau.

Brigita: Prie ateitininkų prisijungiau 2010 m., kaip tik ateitininkai šventė šimtmetį. Viekšniuose turėjome aktyvų tikybos mokytoją, kuris kviesdavo motyvuotus vaikus prisijungti prie ateitininkų veiklų. Taip pat ir mano vyresnioji sesė buvo ateitininkė, kuopos pirmininkė, tad su kita sese dvyne matėme, kaip jiems gera leisti laiką kartu, tad mes norėjome to paties. Taip ir augau ateitininkuose: dalyvavau akademijose, buvau kuopos pirmininkė. Studijuojant Kaune buvo nedrąsu prisijungti prie ateitininkų, buvo žalia šviesa palikti šią organizaciją. Dalyvavau veiklose, bet neatradau draugų. Kitais metais įstojau į Vilnių, o tada prasidėjo ateitininkų apogėja. Dalyvavau Berčiūnuose, buvau vadovė, visus metus tam ruošiausi ir ten susiradau draugų, kurie kartu ateitininkijos kelionėje (ir tu, Rūta, viena iš tų draugių). Tuomet ir radau sau erdvę. Dabar gerai suprantu, kad studentai, jeigu jie neturi kažkokios atsakomybės, pareigos, su kuria gali save tapatinti – gali ir pasitraukti. Pastaruosius ketverius metus dirbu ateitininkų federacijos sekretoriate. 

Rasa: Mano kelias prasidėjo, kai įstojau mokytis katalikų teologijos į Vytauto Didžiojo Universitetą. Nuo pirmo kurso dalyvavau studentų ateitininkų veikloje, tada stovyklos, akademijos, vadovai, pažintis su kunigu Arvydu Žygu. Panirome visiškai. Baigus universitetą, prasidėjo darbai, šeima. Vėliau, vaikams pasiekus kuopai tinkamą amžių, jie pradėjo dalyvauti Žemynos progimnazijos kuopos Panevėžyje veikloje, Berčiūnų stovykloje. Vaikai dalyvavo, o mes buvome jų palaikytojai (juokiasi). Taip ir sukosi ratas: vienas vaikas lankė, kitas vaikas. Tuomet išvykome gyventi į Airiją ir nieko nebeliko. Vis nuvažiuodavome į lietuviškas Mišias, tačiau po jų vėl visi į namus. Atvažiuoji į Airiją, nieko nepažįsti ir pradedi galvoti, ką mes iš pažįstamų turime? Ir aišku, tas ratas – čia atvykę ateitininkai. Pradėjome kalbėtis ir supratome, jog ateitininkai mums yra svarbu, jog mintyse visi turėjome idėją, kaip gera būtų, jeigu kažkas kažką pradėtų daryti. Pradžiai užteko neformaliai susitikti vieniems su kitais, gitara, vaikai pažaidžia, žodžiu, tokia pirminė idėja.

Kada tai buvo? 

Rasa: Pandemijos metu. Mintis susitikti iškilo prieš dvejus metus liepos 6 dieną giedant Lietuvos himną. Kažkas pasakė: „Mes ateitininkai, jie ateitininkai, aš ateitininkas“. Ten buvo ir Lietuvos ambasadorius Airijoje, anksčiau buvęs konsulas Čikagoje, kuris nusistebėjo:  „Tai čia yra ateitininkų? Tai ko nieko nedarote? Reikia visus surinkti, visus sukviesti į susitikimą ambasadoje.“ Tai taip ir prasidėjo. Dėl šios priežasties vadiname ambasadorių Marijų Gudyną Airijos lietuvių ateitininkų krikštatėviu. 

Kaip atsidūrėte Dainavos stovykloje? 

Irena: Apie Dainavą anksčiau girdėjau iš jos įkūrėjų Damušių šeimos, o paskui iš bičiulių, kurie dalyvavo stovykloje. Stovykla man atrodė kaip legenda, tad norėjau kada nors į ją nuvykti. Pavasarį Daina Čyvienė užsiminė, jog būtų smagu kartu stovyklauti, tuomet ryžausi įkalbėti savo šeimą. Vykote visi kartu? Taip, vykome į stovyklą penkiese. 

Rasa: Pasakambino ambasadorius ir juokaudamas sako: „Ar turi kėdę?“ Sakau: „Ne.“ Tai sako: „Susirask ir sėsk. Žinai, JAV ateitininkai kviečia jus atvykti į Dainavos stovyklą.“ Man tai buvo taip netikėta, nes apie Dainavos stovyklą juk visi žinojome dar nuo tada, kai studentais buvome. Stovykla visada buvo apipinta legendomis, kaip stebuklinga, tolima pasaka. Vėliau kvietimą gavau iš Dainos. Gal reiktų Dainos klausti, kaip ta idėja jai kilo. 

 Kuopos steigiamojo suvažiavimo metu gavome sveikinimą iš Šiaurės Amerikos ateitininkų, vėliau sužinojau, kad nuo tada Daina pradėjo domėtis, ką pakviesti į Dainavą. Žinoma, prie šio susitikimo prisidėjo ir Lietuvos ambasadorius Airijoje. Jo ryšys su JAV ateitininkais itin stiprus. Nuvykus į Dainavą man užteko pasakyti, jog pažįstu ambasadorių Marijų ir iškart rasdavau bendrą kalbą, bendrą ryšį.  

Brigita: Man paskambino Daina: „Brigita, reikia iš Lietuvos į Dainavą pakviesti žmogų.“ Paklausiau, kokio reikėtų. Daina atsakė: „Kad paskaitytų paskaitą, kad būtų ateitininkas, kad turėtų galimybę atvykti.“ Pažadėjau Dainai pagalvoti, o mintyse dėliojau, ką čia iš profesorių pažįstu. Pokalbio pabaigoje Daina sako: „Gal tu, Brigita, norėtum atvykti?“ Man tai buvo siurprizas, jaučiausi neverta, tačiau labai apsidžiaugiau. Ne iš karto sutikau, nes buvo daug techninių dalykų: ir pasas, ir karas pas mus. Dainą pažinojau, ja pasitikėjau. Susipažinome 2014 metais ateitininkų suvažiavime. Ji mane užkalbino. Galite įsivaizduoti, prie manęs vienuoliktokės prieina žmogus iš Amerikos. Mes susipažinome, mus nufotografavo, apsikeitėme kontaktais. Daina man netgi parašė! O pirma pažintis su Dainava įvyko prieškongresinėje stovykloje Berčiūnuose, kurioje vadovai buvo studentai iš JAV. Man, mergaitei iš Viekšnių, tai buvo tikra egzotika. Jie vedė vieną vakaro programą prie laužo ir sakė: „Ten, šaaa, miškas tratata“ . Kai šią vasarą stovykloje nuskambėjo „Ua stovykla“ arba „Ua Dainava“, užplūdo vaikystės prisiminimai. Buvo graži pradžios ateitininkijoje ir šios kelionės sąsaja. 

Kokius bendrus Šiaurės Amerikos ir Lietuvos ateitininkų bruožus pastebėjote? Koks mūsų bendras vardiklis? 

Brigita: Mus jungia tai, kad esame ateitininkai. Mus jungia savęs dovanojimas. Žiūriu į Rasą, į Ireną ir visus tuos žmones ir galvoju, kiek daug savęs galima dovanoti šiai veiklai ir šiai idėjai. Amerikoje jutau, kad tie, kurie veikia organizacijoje, veikia visu savo gyvenimu, kad jie yra užaugę ateitininkais: jų tėvai buvo ateitininkai, jie patys yra ateitininkai, jie augina ateitininkus. Jie yra čia įaugę ir įsišakniję. Vis tik abejoju, ar tai mus jungia. Pastebėjau, jog turime tas pačias problemas: sunku rasti globėją JAV, sunku rasti globėją Lietuvoje. Susiduriame su tuo pačiu laikmečiu ir jo iššūkiais, tačiau dar labiau mus jungia degančių širdžių bendruomenė, kuri susivienija. Vienija meilė ir būvis dėl ateitininkų. 

Rasa: Vieną dieną kartu su Irena buvome užsukusios į bibliotekėlę, kurią mums vietiniai ateitininkai pristatė kaip nedidukę ir jaukią vietą. Kiek pačiaudėjusios nuo dulkių nustebome, kokie ten lobiai! Skaitai Žiemos kursų programą ir suvoki, kaip detaliai viskas aprašyta, o juk ir dabar kalbame apie ugdymo programą. Kaip nepakeisi turinio Šv. Rašte, taip nepakeisi ir esminių ten esančių tiesų, kurios tiek metų vedė organizaciją į priekį. Formos galima ieškoti, bet turinys privalo išlikti. Kelis rytus, vaikščiodama po Dainavos teritoriją, stebėjau gamtą ir neapleido nuostaba, kaip šią stovyklavietę kūrę žmonės kiekvienai erdvei rado pačią tinkamiausią vietą: laužavietė, kur atsiveria ežero vaizdas su saulėtekiu, nušviečiančiu ežerą, ant kalnelio, nuo kurio galima pasigrožėti nuostabiais gamtos peizažais, baltuojantys nameliai, Kryžių kalnelio vaizdas, atsiveriantis iš šventovės ten susirinkusiems maldininkams. Viskas atrodo iki smulkmenų apgalvota. Ir tas bendrumo jausmas, kai kiekvienas dalyvis tarsi namuose: kas tvarko vėjo sulaužytas pavėsines, kas gamina užkandžius vakarinės programos dalyviams, kas pasisiūlo pravesti užsiėmimus, kas padeda palaikyti švarą ir tvarką.

Bendra tai, jog mums visiems, gyvenantiems užsienyje, irgi atsiranda poreikis ir suvokimas, kokia svarbi yra arba turėtų būti Lietuva, nes kai tu išvažiuoji, natūraliai kyla klausimas – kaip mums išsaugoti lietuvybę? Vienoms šeimoms tai padaryti nėra lengva, tad atsiranda stiprus bendruomenės poreikis. Kol gyveni Lietuvoje, tai savaime suprantama, tu to nekvestionuoji, tu apie tai negalvoji, poreikis atsiranda esant toli nuo namų, kai supranti, kad lietuvybės perdavimas vaikams yra mūsų atsakomybė ir uždavinys. Stovykloje įsitikinau, kad istoriją kuria žmonės. Dainavos idėja atsirado kelių šeimų iniciatyva, keliems žmonėms apsisprendus rizikuoti, dirbti ir veikti. Tai neprasidėjo nuo grandiozinio projekto. Kai tai supranti, pasidaro daug lengviau, eini savo tempu, suvoki, jog Dievas veikia per tave. Tuomet dingsta visos baimės, stresas, neklausi savęs, kiek žmonių ateis į kuopą, svarbi tampa pati intencija, su kuria eini daryti. Būdama Dainavoje supratau stovyklų jėgą, vaikams tai tarsi braškė ant torto, jos gali laukti visus metus, o kitose veiklose dalyvauti tik dėl tos stovyklos (juokiasi). Dar vienas atradimas – pažintys su žmonėmis, asmeninis santykis, užmegztas vakarojant prie laužo, kur kalbėdavomės apie gyvenimą, vertybes ir rūpestį, kuris visur yra vienodas. Gera buvo iš naujo susipažinti su Irena ir Brigita, stiprinti Lietuvos, Liuksemburgo ir Airijos ryšius. Dabar jaučiu, jog daug kam iš stovykloje sutiktų žmonių galiu parašyti, paskambinti, paprašyti patarimo. Manau, jog pagrindinis bendrumas yra tai, kad norime kurti ateitininkišką bendruomenę, nesvarbu, kur būtume, dalintis tuo ne tik savo šeimos rate. Šios bendruomenės labai reikia paaugliams, nes ateina laikas, kai šeima turi mažai įtakos jų gyvenime, tad bendruomenė gali tapti jų augimo vieta, kurioje jie galėtų atsiremti į kitus bendraamžius ir suaugusiuosius su tokiomis pat vertybėmis. 

Irena: Man atrodo, kad ir mes, ir Amerikos, ir Lietuvos ateitininkai esame labai panašūs. Visų pirma, visi mes esame lietuviai. Ir mums tai yra svarbu. Ne tiesiog būti lietuviu, o tą lietuviškumą išreikšti įvairiomis plotmėmis, o ypač dvasine plotme. Kitas dalykas, kad mums ir ten, ir čia egzistuoja bendros ateitininkiškos vertybės: tikėjimas, šeima. Dainavoje tarp ateitininkų jaučiausi taip pat gerai kaip Lietuvoje, nors asmeniškai daugelio nepažinojau. Jausmas buvo geras, tarsi visi būtų mano pažįstami.
Kaip manote, kas lėmė tai, kad jautėtės gerai, ar tai, kad ten lietuviai, ar todėl, kad ateitininkai? 

Kaip sakė mano vyras, kuris iš tiesų nenorėjo vykti į stovyklą, Liuksemburge – lietuviai, Lietuvoje – lietuviai, JAV irgi lietuviai. Kai prieš daugelį metų, būdama moksleivė, vykau į pirmą ateitininkų renginį Juodkrantėje, galvojau, kad jei nepatiks, tai bent prie jūros pabūsiu (juokiasi). Taip ir dabar, norėdama įtikinti vyrą vykti kartu, pasakiau, kad jeigu nepatiks – galėsime parvykti anksčiau. Išties, šiuo pavyzdžiu norėjau pasakyti, kad mes, lietuviai, visur esame lietuviai, o lietuviai, ateitininkai, katalikai turi dar daugiau juos jungiančių dalykų. Esame kaip šeima, o šioje organizacijoje siekiame įgyvendinti šeimyniškumo principą. Tai jaučiasi stovykloje, nes nuvykus į aplinką, kurioje niekada nebuvai, sutikus žmones, kurių anksčiau niekada nematei, jautiesi gerai, tarsi šimtą metų juos pažinotum. Bendrystės išgyvenimas Dainavoje buvo labai gyvas. 

Kokius skirtumus pastebėjote tarp ateitininkų Šiaurės Amerikoje ir Lietuvoje? 

Irena: Pastebėjau, o tarp kitko tai pastebėjo ir mano vyras, jog Dainavos stovykloje buvo visos kartos. Tai buvo sendraugių stovykla, bet visi trys mūsų vaikai, kurie yra skirtingo amžiaus, turėjo draugų. Dalyvavo įvairios kartos nuo 6 iki 86 metų. Vaikams tai nuostabus pavyzdys, nes gali pabendrauti ir su vyresniu, ir su jaunesniu. Lietuvoje sendraugių stovykloje būna dvi kartos: tėvai ir mažieji vaikai, o paaugliai, studentai kažkur kitur, senelių irgi retai būna. Manau, kad tai pagrindinis skirtumas. Šiaurės Amerikoje yra gilios tradicijos, tarsi ąžuolas turintis ateitininkiškas šaknis, kamieną, šakas, smulkias šakeles, o Lietuvoje ateitininkais esame ne todėl, kad tokia tradicija ar šeimos palikimas, o todėl, kad tai asmeninis poreikis ir ieškojimas. 

Tačiau gali kilti pavojus paveldėti buvimą ateitininku, ar tuomet suprantama buvimo ateitininku reikšmė? 

Irena: Moksleiviškame amžiuje pagrindinis impulsas – noriu būti kartu čia, nes man čia gera. Teoriją, kaip atsakyti į užduotus klausimus, galima išmokti, tačiau motyvas – noras būti kartu. Dainavoje sutinki žmones, kurie čia buvo patys vaikai, tada čia vežė savo vaikus, o dabar jau anūkus, nes jiems čia yra gera. Manau, kad tikrai ne visi ateitininkų vaikai tampa ateitininkais ir savo vaikus taip augina, tačiau žmonės, kuriuos sutikome Dainavoje, yra čia užaugę. Galbūt jie vėliau reflektuoja, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Jautėsi, jog paaugliai, kurie įprastai jau nebenorėtų vykti į stovyklas drauge su tėvais, rūpinasi mažesniais vaikais, juos globoja, padeda. Matėsi toks šiltas, šeimyniškas santykis, o vaikai juk mokosi iš pavyzdžio. 

Brigita: Irena, tu labai gražiai ir poetiškai pasakei apie tuos skirtumus. Negalėjau nepastebėti, jog Šiaurės Amerikos ateitininkai turi tikrą lobį – daug sendraugių, o formatas, kad gali dalyvauti visos kartos, yra nuostabus. Vieną rytą turėjome pasidalinimų ratelį ir taip gera, kai būdamas studentas gali kalbėtis su mokslų daktaru, kuris diplomatiškai ir švelniai nukreipia tavo klausimą, jog jis skambėtų aiškiau. Dovana, kad galima bendrauti su tokiais žmonėmis, kartu gilinti tikėjimą.

Rasa: Viską lyginau su Lietuvos patirtimi, nes Airijoje viskas nauja. Kaip Irena minėjo, tas kelių kartų buvimas drauge sužavėjo. Šokių vakare matai, kaip šoka mamos, vaikai, kaip visa tai stebi seneliai, nežinau, ar tokį vaizdą savo atmintyje galėčiau rasti. Lietuvoje tu vaiką atveži į stovyklą, palieki, jei jis gerai praleido laiką – valio. Manau, kad sendraugių ateitininkų stovykloje Lietuvoje reikėtų skatinti dalyvavimą su visa šeima. Taip kažkada važiuodavome į Pakūtą, nes ten vykdavo stovykla visai šeimai. Tėvai gali būti ir ne ateitininkai, bet pas mus žmonės pradeda galvoti, kaip aš dalyvausiu, jeigu nesu ateitininkas? Turime galvoti apie atvirumą, kviesdami žmones, tegul prisijungia. Manau, kad galime pasimokyti iš Dainavos stovyklos. Būdama ten žvelgiau ne į skirtumus, o į galimybes. Ir mes galime turėti šventę, kurioje dalyvauja tėvai, vaikai, seneliai ir nebūtinai turime užverti duris ne ateitininkams. Pamenu, kai pirmą kartą registravausi į Kompasą (sendraugių ateitininkų stovykla Lietuvoje), nelabai supratau, ar čia galima dalyvauti su vaikais (juokiasi). Jei nesi dalyvavęs anksčiau, tau gali kilti klausimų, ar čia kviečiamos šeimos, ar tik sendraugiai, o kur tada bus vaikai? O jeigu atvyksi su vaikais, kokia bus jų programa. Turime mokytis aiškiau komunikuoti.

Irena: Kita vertus, Dainavai jau septyniasdešimt metų, kai Kompasui bus tiek, viskas bus gražiai nusistovėję. 

Ką palinkėtumėte ateitininkams? 

Brigita: Kurti ir puoselėti ryšį – toks palinkėjimas ateitininkijai, kad jie gyvuotų ilgus metus. 

Irena: Palinkėčiau ateitininkams, kad nesvarbu kur bebūtume, reikia branginti vieni kitus ir būti vieningiems. Visada prisiminti, kad esame vienos organizacijos, vieno sąjūdžio nariai, visada bičiuliai idėjos ir tikėjimo bendrystėje. 

Rasa: Kurkime savo Dainavą ten, kur esame, su tuo, ką turime, ir kvieskime vieni kitus. Turtas, kurio jokiose knygose nerasi – tai žmonės, kuriuos turi ateitininkija. Žmonės gali išeiti, gali palikti mus, tad reikia skubėti dalintis, reikia kviesti vieni kitus ir kurti tą Dainavą Amerikoje, Airijoje, Lietuvoje, Liuksemburge. Galbūt galime vadinti ją Berčiūnais, bet Dainavos pavadinimas simbolizuoja vietą, kurioje gimsta santykis su žmonėmis draugystės metams, gyvenimui. 

Ne kartą pokalbyje nuskambėjus Dainos Čyvas vardui, susisiekėme su ja. 

Kaip Jums kilo idėja pakviesti šiuos žmones į Dainavos stovyklą? 

2008 metais Gintė Damušytė man parašė laišką, kuriame buvo užsiminta apie studentę Gintarę Raugalytę, kuri rašė magistro darbą apie Damušį, domėjosi Dainava. Gintei kilo idėja pakviesti ją į stovyklą, o aš sutikau. Nuo tada, beveik kasmet, pakviečiame kažką iš Lietuvos, nes mums labai įdomu, ką papasakos atvykę žmonės, tikiu, kad smalsu ir jiems mus aplankyti. Esu net sąrašą sudariusi, kas ir kuriais metais pas mus yra buvę. 

Šiemet sugalvojau pakviesti daugiau žmonių, tad reikėjo rašyti projektą finansavimui gauti. Prieš metus Lietuvos ambasadorius Airijoje Marijus Gudynas kreipėsi į Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybą, kuriai vadovauja Darius Polikaitis, prašydamas paskatinti Airijoje gyvenančius ateitininkus pradėti veiklą. Taip jis mus visus suvedė, nes Marijui labai patiko ateitininkų veikla, porą kartų esame jį kvietę į Dainavos stovyklas, kai jis buvo konsulas Čikagoje. Jis nuolat mums primena, ką gero mes čia turime. Kai Airijoje jau buvo susikūrusi kuopa, parašiau žinutę Marijui ir paklausiau, ką galėčiau pakviesti atvykti į Dainavą. Jo atsakymas buvo – Rasa. Liuksemburge gyvenančią Ireną pažinojau iš ateitininkų tarybos. Atvykstančių žmonių prašome paskaityti paskaitą, pravesti užsiėmimą, diskusiją, taip pat parašyti į žurnalą Ateitis arba Draugas. Mes visuomet norime turėti ryšį su Lietuva.