Antroji diena

Atėjo vakaras. Akyse vaizdas mano kojų ant nusvilusios žolės, o priešais sukrauti žaislai. Karšta. Įsmeigtas kuklus kryželis, vaikų nuotraukos. Čia artimieji skubomis nešė savo mažųjų kūnus, tada puolė slėptis. Čia bažnyčios šventorius. O bažnyčioje galerija. Juodai baltos nuotraukos liudija karo realybę. Tai yra manyje. 

Akyse ta diena, kai pirmą kartą paklausiau: jeigu Tu geras, tai kaip gi šitai suprasti?

Akyse moteris, tik oda ir kaulai. Vėžys atėmė norą gyventi, demencija atėmė protą. Liko pyktis ir skausmas. Tai yra manyje.

Kapinės. Geltonai mėlynų vėliavų jūra. Trys karstai. Iš tolo girdisi motinų raudos. Triūbos, trys šūviai tuščiais šoviniais. Ką tik buvom keliese, apsižvalgau, nustėrusi stoviu viena.

Sapnuoju. Narvai, juose žmonės, išbadėjusiomis akimis, grandinės. Jie tyli, aš einu pro šalį. Bundu. Gerai, galvoju, kad tik sapnas, iš tikro taip nebūna. Vėliau suprantu, būna. Žinojimo didelė kaina. 

Ir visa tai yra manyje.

Išaušo rytas. Būrys žmonių, susikibę už rankų, šlovina Dievą. Jie ima ką turi, kas regima ir neregima ir dalija kitiems.

Mergaitė, šviesiais banguotais plaukais iš tolo šaukia: Greta, čia tau! Ir įteikia puokštę snieguolių.

Žaliuoja ramūs miškai, upės čiurlena. 

Aš sakau, žinoti skauda. Skauda matyti. Mokytis skauda. Skauda matyti kai yra kaip būt neturėtų. 

Man atsako: ramiai. Yra tikėjimas, viltis ir meilė. Šiame trejete meilė didžiausia yra. 

Pasižiūriu į akis, o jose atsakas. 

Nuskamba juokas. 

Ir visa tai yra manyje.

Antroji diena.