Aistė ir Martynas Pilkiai: „Nereikia bijoti senamadiškų dalykų, nes tradicijos leidžia išlaikyti sveiką protą“

Prieš pokalbį užmigęs sūnėnas Kazimieras į ateitininkų Aistės ir Martyno šeimą, o taip pat ir visą mūsų giminę, atnešė tyro džiaugsmo ir šviesios vilties. Keista, bet ir taip natūralu juos vėl matyti Lietuvoje, prie apvalaus namų stalo. Pastaruosius pusantrų metų dažniau susitikdavome jų laikinoje stotelėje Bazelyje ar nuotoliniuose pokalbiuose. Džiaugiuosi, jog šis interviu mums padovanojo brangiausią turtą – laiką drauge, o su juo ir istorijų, kurių nebuvo girdėję net patys artimiausi. 

Susipažinote ateitininkijoje, o prieš septynerius metus susituokėte. Kokios savybės sužavėjo? 

Martynas: Mane sužavėjo Aistės švelnumas, Aistės branda…

Aistė: Aštuoniolikmetė branduolė? 

Martynas: Dar grožis…

Aistė: Ne kažką… (juokiasi). Aš tai iš pradžių galvojau, kad ta, kuri taps Martyno žmona, bus šventoji. Jis atrodė išskirtinis vyras, bet išties jis mane nuo pradžių žavėjo savo tvirtumu. Aš visuomet juo labai pasitikėjau.

Tai kokioje ateitininkų veikloje susipažinote? Gal žygyje?

Aistė: Mano pirmojoje moksleivių ateitininkų akademijoje – MAVA 2012 Klaipėdoje. Martynas buvo komendantas, o aš pirmą kartą dalyvavau būdama abiturientė. 

Martynas: Akademijoje mes beveik nebendravome, tik susipažinome. Kitais metais rinkome lyderių komandą Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybai. Aistė jau buvo žinoma kaip veikli moksleivė, nors dar ne tiek ir daug nuveikusi ateitininkijoje, tačiau aktyviai besidominti veikla, todėl ji irgi buvo išrinkta į MAS valdybos komandą. Ten galėjome geriau susipažinti ir įsimylėti. 

Aistė: Po 2012 metų akademijos aš grįžau į Marijampolę, turėjau savo gyvenimą, mokiausi dvyliktoje klasėje. Pamenu, mačiau Martyną per žinias, kai darė protestą prieš Castellucci spektaklį. Taip pat autobuse važiuodama į kažkokį moksleivių renginį per radiją išgirdau Martyną – jis kalbėjo kažką apie Ignalinos atominę elektrinę. Atrodė, Martynas mane vis persekiojo. 

Grįžkime į šiandieną. Pastaruosius pusantrų mietų gyvenote Šveicarijoje, Bazelyje. Ten gimė jūsų pirmagimis sūnus Kazimieras. Jūs daug keliaujate, gilinatės į savo profesines sritis,  rūpinatės kūdikiu. Kaip visa tai pavyksta? Iš kur atsirado drąsos keliauti į naują kraštą, kai jau žinojote, kad pagausės šeima? 

Martynas: Keliauti skatina profesinio augimo galimybės. Prieš tai, 2021 metais, praleidome pusmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur atlikome stažuotes Bostono universitete. Grįžus į Lietuvą ir praleidus kelis mėnesius darbe, atsivėrė galimybė eiti terminuotas pareigas tarptautinėje organizacijoje Bazelyje. Sėkmingai dalyvavau konkurse. Be abejo, žinojom, jog Aistė laukiasi. Buvo svarbu įvertinti visos šeimos gerovę: kur norime gimdyti, auginti savo kūdikį. Šveicarija tikrai nebuvo tam blogiausia vieta. 

Aistė: Iš pradžių galvojome, jog tikrai niekur nevažiuosime. Kai Martynui pasiūlė kandidatuoti, mąstėme, kad gal geriau likti, nes aš laukiuosi. Bet tada pagalvojau, ar vieta sudaro esminį skirtumą? Aš juk ar šiaip, ar taip nedirbsiu, todėl nėra didelio skirtumo, ar esame Vilniuje ar Bazelyje. Nusprendėme, jog reikia pasiryžti. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate nuolat keliaudami su vaiku? Gal turite patarimų. kaip lengviau keliauti su šeima? 

Aistė: Pirmaisiais gyvenimo metais Kazimieras skrido septyniolika kartų. Tai daug. Dabar pasaulis yra tapęs nedideliu, reikia tik gerai pasiruošti. Vaikui svarbu pastovūs žmonės, aplinka: pastebėjome, kad vaikui gali keistis arba aplinka, arba prižiūrintys žmonės. Jeigu jis keliauja su mumis, tai viskas gerai, galime skristi bet kur, o jeigu ateina auklė, jis jau turi būti toje aplinkoje, kur jam įprasta (pasigirsta Kazimiero verksmas ir pokalbis laikinai sustabdomas). 

Martynas: Nereikia kūdikio dirbtinai po užsienį vežioti, bet jeigu turi svarbių užduočių, be abejo, turi keliauti. Kadangi vaikai yra maži, jie lankstūs, gali prisitaikyti. Tuo nereikia piktnaudžiauti, bet to nereikėtų ir bijoti. 

Kokius vietinius dalykus buvo sunkiausia priimti, perprasti? Kas patiko? 

Abu: Šiukšlių sistema! 

Aistė: Tai pats baisiausias dalykas Šveicarijoje, didelis pokytis palyginus su Lietuva. Jautiesi nelaisvėje kaupdamas šiukšles: jos išvežamos du kartus per savaitę, popierius – kartą per mėnesį. Jeigu nori kažką rūšiuoti, turi nešti juos į specialius punktus, kurie yra toli namų. Lietuvoje mes esame tokie laisvi žmonės! Čia daug pažengusių, technologiškai patobulintų dalykų. Šveicarijoje daug kas vyksta paštu, pavyzdžiui, du mėnesius laukėme popierinio gimimo liudijimo.

Martynas: Išvykus gyventi į svetimą šalį ribotam laikui nesiintegruoji ir labiau gyveni savo gyvenimą. Tai galioja tiek studentams, tiek stažuotojams, tiek tarptautinių organizacijų darbuotojams. Pavyzdžiui, eini į specialias Šv. Mišias anglų kalba, daugiau bendrauji su užsieniečiais, kurie dirba tarptautinėje aplinkoje, arba su lietuviais, kurių gali rasti kiekviename pasaulio kampelyje. 

Šveicarijoje įspūdį palieka jų tvarkingumas, jų gebėjimas susiburti ir organizuotis klubuose (kas ypač svarbu mažesniuose miesteliuose). Ateitininkijos idėja taip pat, galima sakyti, parvežta iš Šveicarijos: Fribūro universitete studijavę lietuviai katalikai studentai XIX a. pab. įsteigė draugiją „Rūta“ , kuri veikė pagal šveicariškus nuostatus – vėliau iš to išsirutuliojo tai, kas tapo dabartine ateitininkija. Vėlgi, tai nėra savanorystė, tai yra gyvenimo forma. Priklausymas klubui yra tarsi trečias tavo gyvenimo dėmuo šalia darbo ir šeimos.

Klubas gali būti ir fizinė vieta. Pavyzdžiui, Bazelio užgavėnių festivalis vyksta šimtus metų. Yra ne vienas ir ne du klubai, skirti jam ruošti, kurie turi savo fizines būstines. Į tokį klubą gali patekti tik su kvietimu, galioja griežta tvarka, todėl ne kiekvienas gali patekti. Karnavalui jie ruošiasi visus metus: repetuoja, gamina kaukes ir kitas dekoracijas, bendrauja. Taigi, klubas yra vieta, kurioje tu leidi savo gyvenimą, tai nėra savanorystė, į kurią gali ateiti tada, kai esi geros nuotaikos ar turi valandėlę laisvo laiko.

Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad ateitininkija atstovauja praeito amžiaus idėjas?

Aistė: Yra to seno rago dar (juokiasi). Manau, jog kiekvienoje organizacijoje yra senų gerų dalykų, kurie galbūt nebūtinai šiuo metu yra tokie populiarūs. Tarkime, šveicarai yra senamadiški: jeigu kažkas naujai papuošia Kalėdinę mugę ar rudens festivalį, jie labai pyksta. Lietuvoje galvotume, kad jie užkietėję tradicionalistai, o jie tiesiog taip kuria savo gyvenimą. Tradicijos yra stabilumas: žinai, ko laukti, ko tikėtis. Gyvenimas yra labai dinamiškas, o stabilumas duoda tvirtą pagrindą po kojomis. Todėl nemanau, jog reikia bijoti senamadiškų dalykų, nes tradicija leidžia išlaikyti sveiką protą. Ateitininkai yra labai modernūs. Kokia gera svetainė (vidinis tinklas), kokie geri renginiai organizuojami. 

Martynas: Idėjos vertę suprantame ne pagal tai, kuriame amžiuje ji buvo populiariausia, bet pagal tai, kokius vaisius duoda. Ateitininkų federacijos rezultatai nėra blogi. Lyginant su pagrindiniais konkurentais Lietuvoje, rezultatai netgi vieni geriausių (juokiasi). Bet reikia siekti daugiau. Baigiant temą apie šveicariškus klubus, Lietuvoje, deja, laiko dažnai užtenka tik darbui ir šeimai. 

Kur tuomet dingsta laikas, kuris galėtų būti skirtas klubui (tokiam, kaip kad ateitininkų vienetas)? 

Martynas: Sode (juokiasi). Laiką galima leisti įvairiose vietose, tačiau dažniausiai tas likęs trečdalis yra paskirstomas tarp darbo ir šeimos. Sodai, sodybos labiau įeitų į šeimos laiką. Anksčiau buvo kaimai, žmonės turėdavo daržus, laukus. Tai irgi svarbu, bet vis tik veikla klube yra kai kas kito. 

Kalbant apie kai ką rimčiau nei klubas, atsiranda religinis gyvenimas ir priklausymas Bažnyčiai. Buvo laikas, kai didelę dalį Bažnyčios funkcijų perėmė valstybė. O tuo tarpu XX a. pabaigoje išryškėjo kova, kai valstybė pradėjo prarasti pozicijas prieš rinkos principais grindžiamą visuomenę. Daugybė funkcijų, kurias anksčiau užtikrindavo valstybė (pavyzdžiui, švietimas, sveikatos apsauga, pasirūpinimas pensija), vis labiau pereina į rinkos dėsniais grindžiamus, privačių bendrovių siūlomus sprendimus. Taigi galima sakyti, jog tie, kurie apleido Bažnyčią ir pasitikėjo vien valstybe, irgi yra senamadžiai, nes dabartinė kryptis suka kitur. Žmonės linkę geriau prižiūrėti tai, kas jiems priklauso asmeniškai, o ne bendras Bažnyčios ar valstybės turtas ar funkcijos. 

Vis tik rinkos dėsniais grįstas visuomenės modelis taip pat turi savo ribas ir ydas. Tai, kad žmonės nori savarankiškai organizuotis, kaip kad ateitininkai, ir daugiau mokytis apie religinius klausimus ar apie šeimą, šeimos auginimą ir pagalbą vieni kitiems ar apie Lietuvos istoriją ir tautinę tapatybę – turėtų būti skatinama ir tikrai nėra praeito amžiaus reliktas. Atvirkščiai, tai dalykai, nuo kurių priklauso, ar galėsi sėkmingai gyventi. 

Ar jums gyvenimas Amerikoje, vėliau Šveicarijoje padėjo geriau apibrėžti savo tapatybę, ar atsirado naujų šeimos tradicijų?

Aistė: Mums ryšį padėjo išlaikyti laikinumas. Jeigu būtume pasilikę dar vienerius ar dvejus metus, būtų labai sunku grįžti į Lietuvą. Dauguma Šveicarijoje esančių lietuvių norėtų sugrįžti, bet jiems per sunku: jie praleido daugiau savo sąmoningo gyvenimo užsienyje nei Lietuvoje. Grįžimas į Lietuvą jiems būtų emigracija. Jeigu nori save sieti su Lietuva, turi užsienyje per ilgai neužsibūti. Kitas dalykas yra kalba. Mes abu esame lietuviai, tad mums tai buvo lengva. Bažnyčia taip pat yra svarbi tapatybės dalis. Visose pasaulio šalyse tu gali ateiti į Bažnyčią.

Martynas: Reikia bendrauti su lietuviais. Tiek Bostone, tiek Bazelyje mes nemažai laiko praleidome su tautiečiais. Ypač kai turi vaiką ir šalia yra kitų lietuvių, kurie augina vaikus, galima ir reikia padėti vieni kitiems: keistis daiktais, patirtimis, pažiūrėti vienas kito vaikus. 

Asmens tapatybė nėra vien kažkokios idėjinės nuostatos ar jausmai širdyje. Pirmiausia tai yra praktiniai gyvenimo, išgyvenimo dalykai. Mes niekada nebuvome atitrūkę nuo lietuviško informacinio lauko. Domimės naujienomis, bendraujame su giminėmis, draugais. Manau, ir kitą kartą elgtumėmės lygiai taip pat. Naujų tradicijų lyg ir neatsirado. 

Tačiau išvykdami gyventi į kitą vietą su savimi imate ikoną. 

Aistė: Ir Lietuvos vėliavą. 

Martynas: Vežamės daiktus, kurie telpa į lagaminą. Iškeliavus, jie yra tavo namai ir tavo šalis: tavo vėliava, tavo ikona ir kryželis, keletas kitų mielų daiktų.

Aistė: Esminis momentas yra vidinis jausmas, kad tu kitur esi svetimas. Mes grįžome po pusantrų metų į Lietuvą ir išėjus pasivaikščioti, atrodo, tarsi niekada nebuvome išvažiavę. Toks jausmas grįžus namo – tokio nėra niekur kitur, tik čia. 

Iš kur semiatės tėvystės ir motinystės žinių?

Martynas: Daugelį dalykų išmoksti iš gyvenimiškos patirties, interneto, knygų. Būdama motinystės atostogose, Aistė turi kablį skaityti apie vaikus, gali rasti geriausių patarimų, kaip prižiūrėti vaiką. Tai tikrai padeda.

Aistė: Aš tikrai perskaičiau daug knygų, išklausiau daug visokių mokymų, peržiūrėjau YouTube ir Instagram paskyrų, bet man labiausiai padeda „liepinukų“ grupė Facebooke. Tai tokia mamų grupė, kurioje visos augina tokio pat amžiaus vaikus (gimusius tais pačiais metais ir tą patį mėnesį). Pačioje pradžioje ši grupė man padėjo nusiraminti, nes mamos ten dalijasi, kaip joms sekasi. Mums Šveicarijoje padėjo akušerė, kuri ateidavo į namus. Sistema ten labai gera. Pas tave ateina gerai apmokytas ir išsilavinęs žmogus, kuris padeda vaiko priežiūros klausimais. Mes ten neturėjome šalia šeimos, nieko neturėjome, tad ji lyg koks angelas atskrisdavo ir nuramindavo mus. Tačiau   didžiausias pagalbininkas buvo internetas. Mūsų mamos jau pamiršusios priežiūrą, o močiutės šimto metų senumo patarimus dalina. 

Aiste, Šveicarijoje pagimdei, vėliau vienoje Bazelio ligoninių atlikai praktiką. Kas įsiminė iš medicininės priežiūros pusės? 

Aistė: Gimdymas įsiminė. Visa kita labai panašu kaip Lietuvoje. Ten aš galėjau jaustis visiškai laisva elgtis ir daryti kaip noriu, judėti kaip noriu, gimdyti vandenyje ar ne. Lietuvoje tai yra labai reta. Gimdymo metu ten yra labai sakrali aplinka. Visa sistema yra palaikanti, tad Lietuvoje tikrai turime kur padirbėti su gimdymu ir jo priežiūra.

Praktikos metu įdomu įvertinti, kurioje vietoje mes esame, ir suprasti, kad Lietuva nėra atsilikusi šalis. Gydome taip pat kaip Šveicarijoje ar Amerikoje, bet esminis skirtumas yra bendravimo kultūra. Aš manau, jog visi, turintys galimybę, privalo važiuoti pamatyti kitas ligonines. Jie (užsieniečiai) nelabai gali pamokyti mus, kaip gydyti, bet iš jų verta pasimokyti, kaip bendrauti, kaip mokyti vieni kitus, kaip elgtis su pacientais, kaip organizuoti patį darbą. 

Kas labiausiai pasikeitė gimus vaikui?

Aistė: Viskas!

Martynas: Viskas liko taip pat…

Aistė: Kai gimė vaikas, man atrodė, kad Martynas viską darė ne taip: ne taip keitė sauskelnes, ne taip miegojo, ne taip ėjo, ne taip uždarė duris, ne taip iškepė.

Martynas: „Vėl prižadinai vaiką!“ – sakydavo ji.

Aistė: Vėliau supratau, kad ir kitoms mamoms taip būna. Tada nusiraminau ir viskas pasikeitė. Aš manau, jog šiais laikais turėti vaikų karjeros siekiančiai moteriai yra labai nenatūralu. Tai nėra visiškai savaime suprantama, reikalauja milžiniškų pastangų, didžiulės transformacijos galvoje ir gyvenime. Jeigu iki tol bėgi, leki ir neturi minutės susitikti su drauge ar serialą pažiūrėti, tai tavo vaikas tave sustabdo it rankinį užtraukęs. Tu patiri didžiulį smūgį. Gerai, kad aš anksti išvažiavau į Bazelį, todėl tas „rankinio užtraukimas“ buvo prieš gimstant vaikui. Dabar suprantu, kodėl mamoms stato paminklus. Reikia didelio pasiaukojimo auginti vaiką, ypač jeigu nori jį auginti prieraišiai, o ne tik YouTube paleisti. Jeigu nori pati maitinti, atjausti be smurto, tai reikalauja pasiaukojimo, ko ligi tol neturėjau, nes gyvenau dėl savęs. Dariau ką norėjau, miegojau kiek norėjau, valgiau ką norėjau. 

Tačiau, kiek pamenu, tikrai nesiilsėjai: daug mokeisi, dirbai? 

Aistė: Bet man tai labai patiko. 

Martynas: Esi palaimintas, jeigu gali sau leisti dirbti 60 val. per savaitę. Kai turi šeimą, to dažnai nebegali, nors kartais ir labai to norėtum arba aplinkybės verčia tai daryti. Didžiausias pokytis  turint šeimą yra tai, kad laikas turi būti suplanuotas daug atidžiau.

Tai gal kaip tik į gerą?

Aistė: Aš sakyčiau, jog man sunku iki šiol. Aš dar mokausi, kaip būti mama. Jau nebe toks siurprizas kaip anksčiau, bet transformacija nelengva, nes niekas manęs nemokė, kaip būti mama.

Visada sakė, kad turi gerai mokytis, gauti gerą darbą, tačiau niekas nesakė: vaikeli, mokykis skaniai gaminti valgyti, nes reikės vyrui ir vaikui sveikai gaminti. Vaikeli, sportuok, nugarą stiprink, nes vaiką reiks nešioti. Galbūt mums sunku todėl, kad tik dviese prižiūrime vaiką, arti neturime tėvų. Pirmais metais visą parą, septynias dienas per savaitę būdavome su vaiku. Tai yra sunku, netgi jeigu jis yra nuostabus, puikus, sveikas (ką reikia pabrėžti) tavo vaikas. Kazimieras jokių problemų nekelia, bet nuolatinė priežiūra reikalauja pasiaukojimo. 

Martynai, sakei, jog gimus vaikui tėčiui mažiau dalykų pakinta. Žinau, jog pradėjai bėgioti su vežimėliu, į kokias dar veiklas integravai vaiką?

Martynas: Reikia vaiką integruoti į savo gyvenimą tiek, kiek gali. Negali gyventi tik vaiko gyvenimo (Aistė juokiasi). Pavyzdžiui, su vaiku, jeigu turi atitinkamą vežimėlį, gali kartu bėgioti, mankštintis. Gali skaityti vaikiškas knygeles, gali nueiti su kažkuo susitikti išgerti kavos, kitaip tariant, suaugusių žmonių susitikimai ir veikla nėra neįmanoma. Tačiau jeigu nori dalyvauti konferencijoje ar dirbti – tai sudėtinga. Su vaiku gali eiti į muziejus, gali daryti daug dalykų, tik turi juos daryti lėčiau. 

Aiste, šiuo metu dalyvauji poros metų širdies nepakankamumo gydymo kursuose Londone (reikia skristi keletui dienų kas kelis mėnesius). Kaip pavyksta tai suderinti su vaiko priežiūra? 

Aistė: Pavyksta gerų žmonių dėka. Aš kitaip numirčiau, jeigu neturėčiau prasiblaškymo. Man labai patinka mokytis, dirbti. Smagu nepamiršti profesijos, nes aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau mokytis eidama į darbą. Motinystės atostogos yra laikas, kai aš galiu labai daug mokytis, nes yra vaiko miegas, jis anksčiau užmiega vakare. Per metus perskaičiau kur kas daugiau profesinės literatūros nei per visą rezidentūrą. Jaučiuosi žymiai labiau teoriškai pažengusi negu prieš tai, bet tai turi kainą. Kažkas turi skristi su manimi ir prižiūrėti Kazimierą, nes aš to negaliu daryti, bet man tai yra poilsis, kai galiu atsipalaiduoti. Pasiilgstu vaiko ir vėl galiu džiaugtis jį pamačiusi. Kiekvienai mamai reikia prasiblaškymo, nes kitaip atsiranda rutina, ir vaikas neteikia tiek džiaugsmo, kiek turėtų.

Kaip sprendžiate šeimoje susidariusias krizes?

Martynas: Pirmiausia užsiimame krizių prevencija (juokiasi). Jeigu jau ištinka krizė, tai reikia tylos pertraukos nuraminti emocijas.

Aistė: Ji nebūna ilga…

Martynas: Ir tada tą pačią dieną grįžti prie tų klausimų, kurie įskaudino. Mokėkime išklausyti, atsiprašyti, susitaikyti, pasimelsti ir eiti miegoti.

Aistė: Rodos, akademijoje kažkas dalinosi, jog iki ėjimo miegoti jie visada susitaiko, tad ir mes perėmėme šį patarimą. Dar niekada nenuėjome miegoti susipykę. Tai gera praktika. Žmonės, kurie sako, kad taip nebūna – nebendrauja ir negyvena kartu. Nesutarimai yra natūrali gyvenimo dalis, jie kartais iškyla. Aš manau, jog mes nebijome pripažinti: „Na taip, pasikarščiavau“. Manau, jog blogai, jeigu nutyli ir neišsiaiškini. Prieš susituokiant aptarėme savo šeimų patirtis ir tai, iš kur atėjome, kalbėjome apie tai, kas mums patiko ar nepatiko. Nutarėme, jog žmonės neturi kentėti. Gal nesmagu aiškintis tą dieną, tą valandą, bet tie nukentėjimai ir yra dažniausia skyrybų priežastis. Žmonės vėliau sprogsta ir išsprogdina viską aplinkui. Bandai tą dieną viską išsiaiškinti, atleidi, susitaikai, pasibučiuoji ir eini miegoti, nesinešioji skaudulių. 

Kaip mažą vaiką supažindinate su antgamtine, dvasine realybe, kaip Dievo asmuo randasi mažo vaiko kasdienybėje?

Martynas: Be abejo, su Kazimieru sukalbame maldelę vakare. Turime religinių daiktų (kryželiai, ikona, rožinis), mokome pagarbos ženklų. Svarbu, kad vaikas dalyvautų Bažnyčios gyvenime nuo pirmųjų dienų. Jį pakrikštijome, jis yra Bažnyčios dalis.

Aistė: Kai pakavau daiktus name Bazelyje, nuo spintelės paėmiau jo mėgstamą ikoną. Jis pradėjo verkti, prašė ją palikti. Padėjau ją ant stalo, o jis užlipo, pasiėmė ją į rankas ir pradėjo bučiuoti, glostyti. Specialiai nemokome, tiesiog kartu meldžiamės, kartu einame į Mišias, bet jisai tas ikonas ir kryželius bučiuoja, tikrai atrodo, kad turi kažkokį išsaugotą ryšį su savo angeliukais.

Kitas dalykas yra pati pastojimo istorija. Mes supratome, kad pastojau, kai buvome Mišiose. Buvo gal keturios dienos po pastojimo praėjusios, ir aš, ir Martynas vienu metu pajutome, kad tas vaikas atėjo. Aš manau, kad kai ateina ta dvasia į tavo kūną, tu tikrai pajauti. Keista pasakoti, bet jaučiasi, kad jis yra Dievo siųstas vaikas.

Kas jums padeda gyvenime palaikyti ramybę, atjausti save? Kaip grįžtate po viso lėkimo, skrydžių atgal į gyvenimą? 

Aistė: Nesugrįžtame (juokiasi). 

Martynas: Vienas iš būdų sulėtinti gyvenimo tempą yra aplankyti seniausius giminės narius. Visada padeda truputį ramiau ir iš toliau pažvelgti į dabartį. 

Aistė: Šiandien mačiau draugės Instagram memą: „Šiandien aš plaukiu pasroviui“, o ten stipri it jūra srovė. Mūsų gyvenimas – dvidešimties metrų banguojanti jūra, ir tu bandai išlikti gyvas, bet aš žinau, kad Martynas yra tokio tempo žmogus. Aš irgi buvau, bet atsiradus vaikui tas tempas turi lėtėti, nes vaikas nespėja. Aš manau, kad grįžimas namo, buvimas kartu, vakarienė, ėjimas į Mišias, malda, rutina tave sustabdo. Tu įkvėpi oro ir vėl gali kurti, eiti pirmyn. Man labai patikdavo vaikščioti parke Bazelyje. Kiekvieną dieną apeidavau ratelį, pažiūrėdavau į didžiulius medžius, tobulai sutvarkytą žolytę. Ta tvarka ramindavo, įkvėpdavo ir leisdavo išlaikyti sveiką protą. 

Mėgstamiausias Kazimiero žaislas?

Martynas: Gitarėlė. 

Aistė: Dainuojanti knygutė. 

Mėgstamiausias jūsų kartu valgomas patiekalas?

Martynas: Martyno pica. 

Aistė: Aistės salotos. Žalios lapinės daržovės, mangas, pomidoras, karamelizuoti riešutai ir minkštas sūris.

Ko šiandien labiausia trūksta? 

Aistė: Judėjimo. 

Martynas: Miego.

Ateitininkų renginys, kuriame norėtumėte dalyvauti? 

Vasario 16-osios pokylis. 

Dažniausiai dėvimas rūbas? 

Martynas: Marškiniai.

Aistė: Kaimynė Bazelyje netgi sakė, kad Martynas visada su marškiniais: šiukšles neša – marškiniai, eina į darbą – marškiniai, eina prie upės – marškiniai. Ji sako, jog dažnai pagalvoja, kas juos lygina. Sakiau, kad pats, nes taip ir yra. Aš dažniausiai dėviu treningus. 

Paskutinė skaityta knyga? 

Aistė: Perskaityta ar skaityta? (juokiasi). Baigiau skaityti Erikos Žėkaitės-Vaišnienės „Puoduko reikalai“.

Martynas: Jo Nesbø „Raudongurklė“.

Mėgstamiausia tinklalaidė? 

Aistė: Kalba mamos.

Martynas: Neredaguota su Valdu Rakučiu.