Agnė Nazarenko apie savęs ir Dievo paieškas Australijoje: „Svarbu nenustoti stebėtis gyvenimu“

Agnė ilgą laiką dirbo Kauno arkivyskupijos jaunimo centre, tad pažįstu ją kaip dabar jau buvusią šio centro vadovę. Nors dėl bendrų veiklų susipažinome seniai, vos sužinojusi, jog ji su vyru išvyko į Australiją, labai norėjau ją pakalbinti. Klausiau savęs, kas turi nutikti, kad žmogus išdrįstų leistis į tokią kelionę? Svarsčiau apie galbūt užklupusius sunkumus, o dar labiau – apie tokiose aplinkybėse veikiantį Dievą.

Beveik prieš metus kartu su vyru išvažiavote į Australiją. Kas paskatino taip radikaliai keisti gyvenimą? 

Manyje visą laiką buvo įsitaisiusi svajonė pagyventi užsienyje. Tik ją visuomet nugalėdavo ryškesnis Viešpaties kvietimas. Tarnavau bendruomenėje „Gyvieji akmenys“ ir kai draugai rinkosi Erasmus studijas, aš nenorėjau praleisti nei menkiausios tarnystės gimtinėje. Atsinaujinimo dienos, bendruomenės rekolekcijos, vasaros stovyklos ir kt. vis nugalėdavo troškimą išbandyti gyvenimą svečioje šalyje. Bet pažintis su manuoju vyru akivaizdžiai pabudino svajonę. Linas norėjo aplankyti Australiją – šalį, apie kurią nuo vaikystės svajojo žiūrėdamas mėgstamas dokumentikos laidas.

Galbūt yra dar kokios priežastys, tikslai, kurių išvažiuodama siekei? Kas lėmė sprendimą išvažiuoti būtent dabar? 

Santuokos sakramentas! Tai ir apie daugiau laiko vienas kitam, ir apie šeimos nuotykius. O Lietuvoje tam trukdė mano polinkis į darboholizmą. Dirbau Bažnyčioje, tarnavau neskaičiuodama valandų, nemokėjau nubrėžti ribų, todėl jaučiau, kad reikia pertraukos. Norėjau išmokti darbui skirti jo vietą, pažinti save kitokioje aplinkoje, kad galėčiau grįžti su daugiau jėgų ir idėjų. Dažnai kartodavau, kad nenoriu išeiti iš darbo Bažnyčioje trenkdama durimis, todėl džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą laiku ir stabtelėjau iki užklumpant perdegimui.

Ar ilgai laukėte Australijos vizos, su kokiais sunkumais susidūrėte dar besiruošdami?

Artėjant naujam sezonui, jaučiau, kad turiu priimti sprendimą dėl darbo, tačiau vizos vis dar negavome. Bijojau išeiti į niekur. Dvasinis palydėjimas, malda ir pokalbiai su Linu visgi padėjo priimti sprendimą, kad laikas pertraukai. O juk negavę Australijos vizos, galime išvykti gyventi bet kur kitur – toks buvo Lino padrąsinimas. Pranešus, kad išeinu iš darbo, vizą gavome po dviejų dienų. Manau, kad Viešpats norėjo laisvo mano širdies apsisprendimo. Tad išėjau iš darbo ne dėl kelionės į Australiją, bet dėl to, kad šiuo metu buvo pravartu stabtelti, skirti daugiau laiko šeimai.

Įdomu, kaip Australijoje jaučiasi naujakuriai? Kaip pavyko rasti darbą? 

Buvau pasiruošusi dirbti bet ką. Tai tam tikras iššūkis – išvažiuoti iš aplinkos, kurioje turi daug pažinčių, į miestą, kuriame tarsi niekas nelaukia… Buvo tokia netikėta situacija. Vos atvykus į Sidnėjų, mane pakvietė į pokalbį dėl darbo Katechetikos centre. Ir tuo pačiu metu gavau pasiūlymą dirbti įmonėje, kuri teikia slaugos paslaugas neįgaliems žmonėms jų namuose. Daug klausinėjau Dievo: „Gal visgi tęsti darbą sielovadoje?“ Bet kita mano pusė, mano draugai ir vyras priminė, jog norėjau išvykti, kad išbandyčiau naują sritį, ūgtelčiau, įgyčiau patirties.

Gal yra kas nors, ką apie save, apie savo darbą Bažnyčioje supratai tik išvažiavusi? 

Pradėjusi dirbti administratore slaugos įmonėje, galėjau iš naujo įvertinti savo talentus organizuoti, planuoti, koordinuoti. Pamačiau, kiek daug per tuos dvylika metų Bažnyčia mane išmokė: kurti santykį, įsiklausyti į asmenį, prisitaikyti prie kintančių situacijų, nuolankumo.  

Taip pat keturis mėnesius dirbau aptarnavimo sektoriuje. Pardavinėdama ledus taikiau Jaunimo centre išmoktas pamokas: vaišinti žmogų lėtai, nes jam tai ypatingas momentas, nepaisant nusidriekusios eilės už jo, pagirti klientės suknelę, pažaisti su vaiku slėpynių per stiklą ar atjausti darbininką po varginančios dienos. Supratau, kiek kartais nedaug tereikia, kad bent akimirką žmogus jaustųsi laimingas. Gali jį aptarnauti su šypsena, pasakyti komplimentą, palinkėti geros dienos. Šito irgi išmokau savanoriaudama Bažnyčioje. 

Galbūt vos atvykus nustebino sutikti žmonės?

Pusę metų gyvenome name, kuriame kartu su mumis gyveno budistė, musulmonė ir induistė. Man tai buvo tokia nuostabi Dievo dovana – susitikti žmones, ieškančius Dievo. Pavyzdžiui, susitinku ryte induistę, siūlau papusryčiauti kartu, o ji man sako, kad kol nepasimeldė, pusryčių nevalgo. Taip pat namuose vyko ir kultūriniai mainai: musulmonė gamina, vaišina Ramadano valgiais, o tu gali ragauti, diskutuoti apie religijų panašumus ir skirtumus.  

Su ja kalbėjomės ir apie lytiškumą. Mes su vyru iki santuokos kartu negyvenome, susilaikėme nuo lytinių santykių. Tai buvo mūsų vertybė ir pasirinkimas, tuo labai džiaugiamės. Visgi taip elgdamasi kartais net tarp savo draugų jaučiausi kaip balta varna. Tačiau tiek induistei, tiek musulmonei tai yra savaime suprantamas dalykas.  

Kaip pasikeitė tavo gyvenimas Australijoje? Kaip dabar atrodo tavo diena?

Vieną vakarą gaminau valgyti. Prie mūsų prisijungė mūsų name kartu gyvenantys. Nejučiomis, mums bendraujant, namuose prasidėjo karaokė ir šokių vakarėlis. Aš šoku ir galvoju: „Palauk, kažkas čia ne taip, jaučiuosi kitaip nei linksmindamasi Lietuvoje“. Daugiau spontaniškumo į gyvenimą atnešė pasikeitęs darbo pobūdis, apibrėžtos darbo valandos ir užsibaigiantis užduočių sąrašas. Dalyvaudama renginiuose Lietuvoje, vis stengdavausi pasisemti naujų idėjų, kurios vėliau praverstų veikloms Jaunimo centre, ar susipažinti su žmogumi, kurį galėčiau pakviesti prisijungti prie iniciatyvų. Kaip vadovė visada galvojau apie darbuotojus, organizaciją. Spontaniško namų vakarėlio metu supratau, kad nebeplanuoju, nesijaučiu kur nors vėluojanti, neslegia kitos dienos įsipareigojimų svoris. 

Darbas Bažnyčioje buvo ir mano tarnystė, ir mano hobis, ir mano laisvalaikis, ir mano viskas. Nauja tai, kad dabar bandau suprasti, kas man dar gyvenime patinka. Daug laiko skiriu tvirtinti santykiui su vyru: kartu keliaujame, sportuojame, išbandome skirtingas pasaulio virtuves. Mokausi ne tik būti su Linu, bet ir viena. Tai svarbus gebėjimas, kurio aš neturėjau, kurio dabar mokausi. Tyrinėju, ką reiškia su savimi išeiti į pasimatymą ir išgerti kavos.

Bet turbūt ir santykis su Dievu, keičiantis kasdienybei, keičiasi? 

Dirbdama Bažnyčioje savo santykį su Dievu kartais priimdavau kaip savaime suprantamą dalyką. Į Mišias, adoraciją, šlovinimo vakarus eidavau, nes tai buvo darbo dalis. Todėl nevengdavau akistatos su savimi keliant klausimą: „Koks iš tikrųjų yra mano santykis su Dievu, ar kažko nedarau tik dėl savo pareigų, kuriose esu?“. Išvykus, greitai supratau, kad mano katalikiškumą galima atpažinti ne iš kalbų, bet iš elgesio. Australijoje noriu eiti į Mišias, nors tai ir nėra mano darbo dalis. Noriu eiti į adoraciją, nors mano darbovietėje ji nevyksta. Nevyksta ir šlovinimo vakarai. O jų labai ilgiuosi! Tai – naujas mano santykio su Dievu etapas, kurį kaip mažas vaikas smalsiai tyrinėju. Net jeigu sekmadienį turistaujame, mūsų maršrutą lemia Mišių, kuriose dalyvausime, laikas ir vieta. Atsimenu, keliavome per Didįjį Tridienį. Maršrutą tuomet rinkomės atsižvelgdami į tai, kokiame miestelyje vyksta Didžiojo Tridienio pamaldos, Kryžiaus kelias.

Ar būtina išvažiuoti į Australiją norint pažinti save iš naujo, atnaujinti santykį su Dievu?

Galiu imti teisintis: nieko nedarau, nes tam, kad pažinčiau save ir savo santykį su Dievu, reikia daug padaryti, nukeliauti net iki Australijos. Arba galiu nustebti klausdama: „Negi būtina išvažiuoti į Australiją tam, kad atrasčiau santykį su Dievu?“ Gal kitam žmogui to ir nereikia. Svarbu nenustoti stebėtis gyvenimu. Aš buvau stipriai užsisukusi, todėl toli ir reikėjo išvažiuoti. 

O ar tave Australijoje paliečia žinios apie Bažnyčios Lietuvoje aktualijas? Gal jos skatina permąstyti savo tapatybę? 

Sakyčiau, ir taip, ir taip. Esu Katalikų Bažnyčios narė, kuri yra visuotinė, ir tai nekinta. Artimas santykis su žmonėmis Lietuvoje leidžia tuos Bažnyčios įvykius matyti iš vidaus. Man atrodo, kad kiekviena vietinė Bažnyčia ar kiekviena parapija turi savo iššūkių. Atsimenu, važiavau traukiniu, skaičiau straipsnius apie paskutinius įvykius Lietuvos Katalikų Bažnyčioje ir verkiau. Mane pačią nustebino tokia mano reakcija – kokia Bažnyčia man brangi, esu jos narė ir man skauda. Nepaisant to, kad esu toli. 

Gal gali papasakoti apie renginius, kuriuose tu dalyvauji? Ką reiškia vienam dalyvauti katalikiškuose renginiuose Australijoje? 

(Juokiasi) Na, tai reiškia, kad turi ateiti su atvira, labai drąsia širdimi. Jaunimo centre turėjome svarbią taisyklę. Darbuotojų ir savanorių pirma užduotis renginiuose yra ne žiūrėti, ar sumuštinių netrūksta, bet užkalbinti pavienius, naujai atėjusius žmones. Lankydamasi renginiuose Australijoje, supratau, kokia ši taisyklė svarbi. Pavyzdžiui, buvau jauniems suaugusiems skirtame maldos vakare ir paskaitoje. Visi bendravo savo grupelėse, o aš tą dieną neturėjau drąsios širdies prieiti prie kitų. Kita vertus, stebėjausi jaunų žmonių pamaldumu – vakaro metu vyko adoracija, kurios metu žmonės meldėsi rožinį ir litaniją. 

Džiaugiuosi, kad Lietuvos Bažnyčioje gaji savanorystės idėja: atėjusius pasitikti, palydėti, pakalbinti, pavaišinti. Taigi yra ko pasimokyti ir daug kuo pasidžiaugti. 

O kas būdinga vietinėms Australijos parapijoms? Gal kokios iniciatyvos įsiminė? Pavyzdžiui, esi kažkada minėjusi ir tuos parapijų laikraščius. Jų, tiesa, esu mačiusi ir Lietuvoje. Tačiau kaip, pavyzdžiui, jie funkcionuoja Australijoje? 

Man jų parapijų laikraštukai toks fenomenas, juose kas savaitę minima, kam meldžiame sveikatos, už ką meldžiamės santuokos ar jubiliejaus proga. Taip pat yra skiltis apie surinktas aukas ir kam jos skiriamos. Viename laikraštuke smagu buvo rasti įvairias reklamas: nuo kirpyklos iki psichologo konsultacijų. Suprantu, kad tos reklamos katalikų laikraštuke atsiranda ne veltui – tai paslaugos, kurias siūlo pati bendruomenė. Dar kelios žavios bendruomeniškumo iniciatyvos: vyrų rytinis sportas, kalėdinių dekoracijų, skirtų bažnyčiai papuošti, gaminimo popietė. 

Įdomu, kad dauguma tų naujų, neseniai statytų bažnyčių mažuose miesteliuose turi amfiteatrines grindis. Dėl amfiteatrinių grindų lengviau matyti kunigą, altorių, negali pasislėpti už kitų nugarų, nėra ir tokio tolumo jausmo. Įsiminė prieš prasidedant Velykų ryto Mišioms moters skaityta malda. Meldėmės už žmones, negalinčius dalyvauti Mišiose. Už tuos, kurie šiuo metu slaugo, prižiūri vaikus, už esančius senelių namuose, dirbančius aptarnavimo sektoriuje ir negalinčius ateiti į Mišias. Tokia maldos patirtis leido susimąstyti, kokia palaiminta esu, kad galiu dalyvauti Mišiose, ir kaip svarbu melstis už tuos, kurie negali. Įsiminė ir garsūs atliepai, giedojimas. Pavyzdžiui, viena moteris gieda į mikrofoną, kita groja fortepijonu, yra ekranai su giesmių žodžiais. Ir visi gieda. Aš galvoju: pirmiausia neįsivaizduoju, kaip pataikyti, nes ji taip gan aukštai traukia. Niekas nesijaudina, nesikuklina. 

O ar dabar iš Lietuvos išvykę lietuviai turi progų susitikti su emigravusiais anksčiau? 

Manau, labai priklauso nuo pačių lietuvių. Pažįstu mūsų bendraamžių, kurie išvyksta ir pirmus ar dvejus metus stengiasi bendrauti tik su užsieniečiais. Aš dar būdama Lietuvoje parašiau Sidnėjaus lietuvių bendruomenės pirmininkei ir Australijoje tarnaujančiam kunigui – man norėjosi neatitrūkti nuo Lietuvos. Dabar su šios bendruomenės pirmininke palaikome artimus ryšius. Aišku, kad Sidnėjaus, Australijos lietuvių bendruomenė, kaip ir visos bendruomenės, turi tam tikrą dinamiką. Ilgą laiką Sidnėjaus lietuvių bendruomenės tarybai vadovavo pirmosios emigrantų kartos, vyresnio amžiaus žmonės. Bendruomenės veikla buvo orientuota į seniai čia atvykusius gyventi lietuvius. Šiuo metu vyksta pokyčiai ir kuriamos veiklos labiau apjungia tiek anksčiau atvykusius, tiek naujai emigravusius tautiečius. 

Sidnėjaus lietuvių bendruomenė vysto naują idėją. Netoli Sidnėjaus yra lietuvių senelių namai, kuriuose gyvenantys seneliai yra vieniši. Taip pat yra lietuvių vaikai arba mūsų amžiaus žmonės, kurie su seneliais, gyvenančiais Lietuvoje, gali bendrauti tik per Zoomą. Taigi yra noras pasiūlyti jaunesniems lietuviams įsipareigoti ir dažniau aplankyti, bendrauti su seneliu, kuris gyvena čia, Sidnėjuje, senelių namuose.

Lietuvių klubas renkasi kartą per mėnesį. Mes, pavyzdžiui, buvome labai pasiilgę lietuviško maisto, tad ėjome sekmadienį į lietuvių klubą valgyti naminių cepelinų. Per Tėvo dieną, Motinos dieną, Vėlines lietuvių bendruomenė kartu važiuoja į kapines melstis, taip pat vyksta tradicinis Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Joninių šventimas.

Ar teko dalyvauti Mišiose lietuvių kalba? 

Taip sutapo, kad vos atskridę iš Lietuvos, kitą dieną dalyvavome Mišiose lietuvių kalba. Toms močiutėlėms buvome tokia egzotika. Pasakojo, kad prieš kokius dvidešimt metų bažnyčia būdavo sausakimša. O šiuo metu tų, su kuriais mes kartą per mėnesį einame į lietuviškas Mišias, likę apie dvidešimt. Dauguma ateina, kai sveikata leidžia. 

Kaip manai, ar skiriasi Lietuva, kurią prisimena, pažįsta skirtingų kartų emigrantai?

Kiek liūdnesnis dalykas, kurį išgirdau, yra toks, kad nemažai seniai emigravusių, bėgusių žmonių į Lietuvą dėl sveikatos per pastaruosius dvidešimt metų grįžę nebuvo. Tad dabartinės Lietuvos, ypač po įstojimo į ES ir NATO, jie nepažįsta. Žvelgia į mus taip, tarsi mes būtume atvažiavę iš 1995-ųjų metų Lietuvos. O kai kalbamės, atrodo, kad kalbame apie skirtingas Lietuvas. 

Ar Australijoje jaučiatės labiau lietuviais nei būdami Lietuvoje? 

Išvažiavusi į užsienį, jaučiu, kad esu įpareigota kalbėti apie Lietuvą. Noriu džiaugtis Lietuvos pokyčiu, pasiekimais. Būdama Lietuvoje gal taip nevertinau to, kas Lietuvoje gražu, išskirtina, kokia turtinga mūsų kalba, kultūra, istorija. Dabartinis mano darbo vadovas yra iš Šri Lankos. Kai papasakojau apie trėmimus į Sibirą, apie tai, kaip atrodė Lietuva Sovietų sąjungoje, jis nustebo, nes mokykloje per istorijos pamokas jis girdėjo visai kitokią įvykių tėkmę. Tokia reakcija mane motyvuoja nuolat drąsiai kalbėti apie Lietuvą.

Kokie jūsų lūkesčiai Australijoje? Kaip matote, kur galėtumėte įsitraukti? 

Kol čia esame, svarstau, kaip galėčiau prisidėti prie Australijos lietuvių bendruomenės. Savaitę, kai Lietuvoje vyko paauglių stovykla „Esi vertas daugiau“,  kurią aštuonerius metus organizavau ir šiemet – pirmą kartą – nedalyvavau, ją sapnavau tris kartus. Supratau, kad visgi ilgiuosi šios veiklos ir ji man labai brangi. Širdyje gimė troškimas organizuoti stovyklas lietuvių vaikams. Esu du mėnesius savanoriavusi Amerikos lietuvių vaikų stovykloje. Ši patirtis man labai brangi. Atrodo, kaip būtų miela Australijoje ką nors panašaus suorganizuoti…