Agnė Klimčiauskaitė: iš naujo susiburti mokykloje – tai atkurti viltį

Pavasarį iš Charkivo nuo karo bėganti mokyklos bendruomenė prieglobstį rado Vilniuje. Šiandien trijuose mokyklos pastatuose – pradinėje mokykloje, progimnazijoje ir gimnazijoje – jau mokosi apie 400 mokinių ir dirba daugiau nei 40 mokytojų iš įvairių Ukrainos regionų. Su mokyklos „Gravitas schola“ bendrasteigėja ir vadove Agne Klimčiauskaite kalbamės apie mokyklos kaip bendruomenės stiprybę, mokykloje auginamą viltį ukrainiečių mokinių ir mokytojų kasdienybėje, integracijos ir tapatybės išsaugojimo darną.

Agne, visų pirma noriu paklausti, kokia yra jūsų asmeninė istorija, kaip atsidūrėte švietime ir tapote mokytoja? 

Mano tėvai – mokytojai ir mokyklos vadovai, seneliai taip pat mokytojai. Genetinis kodas (šypsosi). Užaugau tarp mokytojų. Esu lituanistė, Vilniaus universitete studijavau filologiją, baigusi universitetą ruošiausi išeiti į mokyklą. Tik iš karto po universiteto nebuvo galimybės. Žinojau, kas yra mokytojo gyvenimas, pradėjau skaičiuoti, ar galėsiu išlaikyti šeimą. Būti mokytoju yra prabanga, tą prabangą reikėjo užsidirbti. Tad keliolika metų dirbau žurnaliste ir redaktore. Stengiausi susikurti saugų pagrindą, kad galėčiau iš esmės atsišaukti į savo pašaukimą. Tai truputį užtruko, tas kelias vingiavo keliolika metų. Bet vis tiek visada mokytojavau, savanoriaudavau, padėjau vaikams ruoštis egzaminams, tuos visus metus mokiniai vis tiek buvo šalia. 

Pavasarį Vilniuje įkūrėte mokyklą nuo karo bėgantiems vaikams ukrainiečiams. Kaip viskas prasidėjo – sulaukėte pagalbos prašymo?

Su kolege atsiliepėme į prašymą padėti evakuotis mokyklai iš Charkivo – mokiniams, mokytojams, jų šeimoms. Ėmėme ieškoti kuo geresnių galimybių padėti žmonėms ištrūkti iš karo. Vėliau atvyko dar daugiau vaikų jau iš visos Ukrainos – nuo Mariupolio iki Kyjivo, iš įvairiausių regionų. Vaikai pradėjo plūsti, prisijungė ir nauji mokytojai. Per kelis mėnesius atsirado kelių šimtų žmonių bendruomenė – kartu su mamomis, broliais, sesėmis. Jie tiesiog ateidavo, prašydavosi priimti, mokytojai irgi pradėjo plūsti. Padėjome mokytojams susitikti su mokiniais, atrasti vieniems kitus. 

Karo fone yra svarbu mokytis, išlaikyti viltį. Mokykla nėra tik mokykla, tai – bendruomenė, rutina, saugumas, kurio taip reikia tokiame kontekste. Mūsų mokykla skirta vaikams, bėgantiems nuo karo, režimo ir visų kitų negandų, dėl kurių negali likti savo šalyje. Taip susiklostė, kad šiandien turime didelę ukrainiečių vaikų bendruomenę. Mokykla yra saugumo garantas, nes vaikai čia nurimsta – jie kalba savo kalba, mato savo mokytojus. Vienas iš pirmųjų tikslų buvo kuo skubiau atnaujinti ugdymo procesą, pasistengti kurti kartu su mokytojais. Kai vaikai mokosi, įprastai eina į mokyklą, nurimsta tėvai, nurimsta mokytojai, nurimsta patys vaikai. Be galo svarbu atsikurti vidinę ramybę, kiek tai yra įmanoma. 

Mūsų vaikų ir mokytojų istorijos labai skirtingos: vieni yra matę tik karo dūmus, kiti buvo priversti mėnesį gyventi rūsiuose Mariupolyje, praradę artimuosius. Susiburti mokykloje – tai iš esmės atkurti viltį, prisikelti. Palaikyti viltį, kad jeigu esu gyvas, vadinasi, yra prasmė. Jeigu susitikome su mokytojais, vadinasi, tai galimybė sukurti kažką daugiau. Jei tegalvosime apie karą, prarastus namus, prarastą mokyklą ir artimuosius, tai bus labai pavojinga būsena, rizikuojama pulti į depresiją, nepasitenkinimą, maištą. Buvimas svetimoje šalyje, kurioje tenka prašyti, kai seniau buvai įpratęs duoti – o mokytojui prašyti yra dvigubai sunkiau, nes jo darbas yra duoti ir dalintis – yra kirtis per žmogišką orumą, tai skausminga, sunku. 

Ką galima padaryti šioje situacijoje – tai susivienyti ir bandyti išsikelti aukštesnį tikslą, pamatyti viltį beviltiškume. Karo, mirties erdvėje galime padėti auginti viltį per vaikus, kurie kurs ateitį, atstatinės savo šalį, rūpinsis pasauliu. Rūpindamasis tik šia diena tokioje situacijoje matysi beprasmybę, todėl reikia išsikelti tikslą ateičiai, galvoti apie investiciją į šalies ateitį, vaikų auginimą. Karo vaikams visų pirma reikės atsikurti patiems save – mes galime padėti auginti viltį ir tokiu būdu padėti ateities Ukrainai. 

Ukrainiečiams atvykus į Lietuvą daug kalbėta apie integraciją – vaikai pradėjo lankyti lietuviškas mokyklas, mokytis lietuvių kalbos. Ar jums ta integracija atrodo reikalinga? Jūsų mokyklos atveju pasirinktas tarsi kitoks kelias – sava bendruomenė yra užnugaris. Ar svarbu derinti abu aspektus?

Integracija yra svarbi, tik klausimas – kokia ji turi būti ir kada įvykti. Kai vaikai atvažiavo kovo, balandžio mėnesį, tik ištrūkę iš karo, tai tikrai nebuvo tinkamas laikas pradėti mokyti kitos kalbos, kitos kultūros. Šeimos tuo metu gyveno ant lagaminų – kai kurie lagaminų net neišsikraudavo, nes tikėjosi, kad jau tuoj baigsis karas, jau rytoj važiuos namo. Jie gyveno savo pasaulyje ir savo šoke. Tokios būklės žmogui integracija yra savotiška prievarta. Integracija turėtų būti bendradarbiaujantis santykis, o ne priverstinis piliulės ryjimas. Šie žmonės nėra ekonominiai pabėgėliai – tai karo pabėgėliai, kurie išgyvena gedulą. Ne ta stadija, ne tas laikas. 

Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje šie sprendimai buvo priimti pakankamai sąmoningai, integracija nebuvo primygtinai brukama. Kai praeina pirminis šokas, tada jau galima apie tai kalbėti. Aišku, mokėti lietuvių kalbą yra svarbu. Turi išmokti šalies, kurioje gyveni, kalbą, kad jaustumeisi gerai. Kartu tai yra savotiška pagarba šaliai, kuri tave priima. Neturi jaustis skolingas, bet tai iš esmės turėtų būti bendradarbiaujantis santykis. 

Dabar jau nebėra to didelio priešiškumo, o iš pradžių susilaukdavome atmetimo reakcijos. Bandėme mokinius supažindinti su lietuvių kalbos pradmenimis, mokėme pagrindinių frazių, tačiau išmoko tik pavieniai. Aš kaip lituanistė noriu, kad į mano kalbą ir mano kultūrą būtų reaguojama pagarbiai, kad nežiūrėtų priešiškai.

Mūsų bendruomenė nėra uždara, bendraujame ir su kitomis mokyklomis, ir su lietuviais, bendruomenės nariai įsijungia į kultūrinius mainų projektus, kuriuose bendrauja su lietuvių šeimomis. Bet pirminėje stadijoje yra svarbu turėti į ką atsiremti. O atsiremti gali į savus – kol nejauti savumo kitoje šalyje, tol remiesi į tai, kas tau buvo artimiausia, tai savotiškas bandymas palaikyti šaknis. Integracija turi būti humaniška, kalbame apie savo šaknų saugojimą. Ir kartu – naujos šalies sparnų priėmimą. Išsaugok šaknis, kad galėtum jaustis saugiai ir skraidyti toje kitoje šalyje. Turime išmokti būti kartu, neprarasdami savęs. 

Kurdami šią mokyklą taip pat galvojome apie tai, kad yra galimybė karo pabėgėliams išvengti žmogaus statuso atidirbinėjimo. Mokytojai čia toliau dirba mokytojais – mokytojas turi ugdyti vaikus, palaikyti viltį, o ne pats jos ieškoti. Nesakau, kad, pavyzdžiui, plauti langus yra blogas darbas – tiesiog mokytojas pasirinko kitą kelią, ir jis turi būti savo kelyje. Nuvalyti langus yra beprotiškai sunkus darbas ir tikrai ne kiekvienas tą sugeba. Bet kiekvienas turi daryti tą, ką gali daryti geriausiai. 

Taip pat kurdama mokyklą galvoju apie tokią antrinę viziją – daryti tai, ko norėtum sulaukti pats, jeigu tektų bėgti į kitą šalį. Aš irgi norėčiau dirbti mokykloje, nors suprantu, kad praktiškai tokios galimybės nebūtų. Tai klausimas iš esmės kiekvienam žmogui – ką galiu padaryti, kad būtų kitaip? Negaliu pakeisti situacijos kur nors Norvegijoje, bet galiu pabandyti ją pakeisti čia, kitiems duoti galimybę, kurios norėčiau pati. 

Norisi ir vaikams duoti galimybę, kurios norėčiau ir mūsų lietuviams vaikams, gyvenantiems svetur. Mūsų vaikai yra labai greitai „įsiurbiami“ kitų šalių sistemų, ir jie nebegali grįžti – dažniausiai dėl kalbos, dėl kultūros. Vaikai pripranta prie mokyklų, nekalba lietuviškai, jiems sunku grįžus į Lietuvą adaptuotis. Ieškome būdų, galvojame, kad gal kada nors toks integracinis modelis padėtų ir mūsų lietuvių emigrantų šeimas, vaikus susigrąžinti iš svetur.

Kalbamės dieną po to, kai Ukrainą vėl sukrėtė dideli bombardavimai. Norisi klausti, kokia yra mokyklos bendruomenės būsena šiuo metu ir ką apskritai reiškia dirbti mokykloje, kuri yra pabėgusi nuo tebevykstančio karo? 

Ėjo jau antras naujų mokslo metų mėnuo, vaikai jau pripranta, Vilnius darosi pažįstamas, žmonės pradeda rimti. Ir staiga ryte apšaudė miestus, kuriuose jau atrodė saugu, dar ir vasarą kai kurie buvo ten nuvažiavę, susitikę su tėčiais, giminėmis. Mokytojos bandė skambinti savo vyrams ar sūnums, dukroms, bet prisiskambinti negalėjo. Ukrainoje tuo metu nebuvo elektros ir interneto. Reikia vesti pamokas, o tu vaikštai pirmyn atgal, nes nežinai – o gal ten, Kyjivo centre, žuvo tavo vaikai arba tavo mama ten ėjo. Kai kurios mokytojos, kurios išgyveno sudėtingesnes situacijas, atvyko, pavyzdžiui, iš Mariupolio, yra priėmusios sprendimą iš ryto neskaityti naujienų, kad nesusinervintų ir galėtų vesti pamokas. Vaikai gimnazistai viską aptarinėja, prašneka visas pertraukas, skaito naujienas. Pradinukai žaidžia karą, piešia karą, nes jis yra visur, visada šalia. Progimnazijos moksleiviai vakar, sužinoję apie apšaudymus, nuo ryto pradėjo panikuoti, negalėjo susikaupti mokytis. Galiausiai visi išėjo melstis į cerkvę, o paskui į Bernardinų bažnyčią. Tokioje situacijoje, kai nieko negali padaryti, tiesiog ieškai galimybės, kaip su tuo išbūti. Jie pasirinko tokį būdą. Mokykla yra tai, ko reikia vaikui. Jeigu vaikams dabar reikia ne kaulų sandaros, o pasimelsti, tai jie ir eina. Mūsų mokykla gyvena tokiame kontekste, kai mirtis gali ateiti bet kada, bet kurią minutę. Mokomės, kalbame, kaip reikėtų padėti. Tai nėra įprasta mokykla – įprastoje mokykloje negalvoji kasdien, kad tau šiandien gal reikės atlaikyti netektis. 

Yra ir daugiau iššūkių. Atvykusioms ukrainiečių šeimoms reikia viską pradėti nuo pradžių. Dauguma yra atvažiavę su vienu lagaminu. Galvojame apie tai, kaip vaikai žiemos, kad reikia žieminių drabužių. Aktualūs ir būsto, tėvų darbų klausimai. Artėjant šventėms galvojame, kaip jas minėti, kaip išbūti Kalėdinį laiką. Tai šeimos šventės, o šeimos nėra, šeimos išdraskytos. O gal kažkas ir vienas prie šventinio stalo sėdės. Gal neturės ne dovanėlės po eglute, o žieminių batų, gal nebus kur tos eglutės pastatyti. Tad galvojame, kaip sukurti tą jausmą, kad nesi vienas, kaip išbūti kartu, kaip praleisti adventą mažiau skausmingai. Ukrainiečiams tai bus pirmos tokios šventės. 

Savo mokyklos tinklapyje rašote, kad esate „privati, nemokama ir atvira mokykla nuo karo, režimo, negandų bėgantiems vaikams“. Ar „Gravitas schola“ skirta tik ukrainiečiams? 

Čia yra aprašyta mūsų nuostata. Dabar yra poreikis padėti ukrainiečiams. Mokykla yra bendruomenė, ir ji atsiranda tada, kada jos reikia. Ne tam, kad stovėtų graži su stendais ir garbės raštais, bet todėl, kad jos reikia vaikams ir mokytojams. Šiandien mokyklos reikia ukrainiečiams, rytoj galbūt reikės baltarusiams. Kai kūrėme šią mokyklą, galvojome, kad vaikai turi turėti pasirinkimą. Siekėme, kad tie, kurie norės grįžti, grįžtų su europietiška patirtimi, gerais prisiminimais apie Lietuvą ir lietuvių kalbą, kad neturėtų problemų įsilieti į savo ukrainietišką švietimo sistemą. Norėjome, kad vaikai, liksiantys Lietuvoje, galėtų sklandžiai įsilieti į mūsų švietimo sistemą, pasijusti savais. Laikėmės principo, kad tai, kas vyksta, nėra nuosprendis, karas arba negandos nereiškia, kad gyvenimas jau sugriautas. 

Mūsų tikslas yra auginti žmones, su kokiais mes norėtume gyventi. Yra lengva užsiauginti priešus, į kitokius žmones mes paprastai reaguojame atstumdami juos, nes taip yra paprasčiau. Nenoriu priimti kitokio žmogaus, bet pats nesu apsaugotas, kad vieną dieną netapsiu kitoks – aš kažkam irgi esu kitoks. Nesu garantuotas, kad man kada nors neteks bėgti arba kad mano sveikata bus visada puiki. Gyventi iliuzijoje, kad su manimi viskas yra gerai, o čia atvažiavo tie „kitokie“ – ne išeitis. Kai atstumi – nebelieka tos problemos, bet problema juk lieka manyje.

Svarbu pirmiausia pažinti, ieškoti dermės, darnos, kad mums visiems būtų gera gyventi kartu. Daug ukrainiečių liks gyventi Lietuvoje, liks daug vaikų. Klausimas – kaip mums būti, nes visi gyvensime kartu. Jeigu noriu šiauštis, tokį atsaką ir gaunu. Aš noriu gyventi su vaikais, kurie yra atviri, pagarbūs, laisvi. Tą daigelį ir sodini mokykloje.