Naujausiaisiais laikais, nuo pat jų pradžios iki šių dienų, vis dažniau girdimos ne tik abejonės, bet taip pat ir aršus Bažnyčios mokymo neigimas. Esą skelbiamos tiesos ne tik kad melagingos, bet ir prieštaraujančios šiuolaikiniam mokslui ir logiškam mąstymui, o tikintys žmonės yra klaidinami bei leidžiasi tokiais būti dėl išsilavinimo stokos. Tačiau pagrįstai save vadinančiam kataliku žmogui tokie teiginiai atrodo neteisingi, kadangi Dievo mokymas kaip tik skatina lavintis, tyrinėti, siekti mokslinių atradimų, idant pažintų Dievo kūriniją. Bet, kaip moksle nutarta, visos hipotezės turėtų būti pagrįstos argumentais. Tad kaip šiuolaikinės „progresyvios“ visuomenės žmogui apologetiškai atsakyti į jį supančius teiginius, priešinančius mokslą ir religiją?
Turbūt dažniausiai mokyklose ar internete jauni žmonės arba tie, kurie nėra giliau susipažinę su tikėjimu, pasitelkia argumentą, jog tikėjimas visiškai prieštarauja mokslui. Netikintiems žmonėms atrodo, jog mokslas ir tikėjimas prieštarauja vienas kitam. Tačiau tiesa ta, kad mokslas ir tikėjimas netgi papildo vienas kitą. Galima sakyti, jog mokslas yra tiesiogiai priklausomas nuo tikėjimo. Krikščionybė moko, kad pasaulis yra suprantamas. Dievas, davęs žmogui proto ir laisvos valios dovaną, nori, kad žmogus suprastų save ir Jį, Dievą, per Jo kūrinijos atradimą. To, iš tikrųjų, ir siekia mokslas – supratimo. Pasauliečiai turbūt taip pat nežino ir apie vienuolynų veiklą viduramžiais. Vienuolynuose buvo užsiimama žolininkyste, alchemija, kulinarija, medicina, buvo perrašomos knygos, prie vienuolynų ar katedrų kūrėsi pirmosios mokyklos, universitetai. Dėka šios veiklos ne tik buvo išsaugota ir puoselėta Vakarų civilizacija, bet ir atsirado užuomazgos tolimesnei jos mokslinei ir kultūrinei raidai. Tai įrodo, kad Vakarų civilizacijai krikščionybė dovanojo ne tik tikėjimą, bet ir galimybę taip jos dabar branginamam, aukštinamam ir ginamam nuo Bažnyčios mokslui plisti.
Kitas netikinčiojo pateikiamas argumentas dažniausiai būna toks: „Žmogus, kuris suvokdamas pasaulį remiasi mokslu ir logika, negali tikėti“. Šių laikų medijų pasaulyje gausu garsių populistinių mokslininkų, tokių kaip Neilas deGrasse Tyson, Bill Nye, Peter Singer, Richard Dawkins, kurie kartais save vadina agnostikais, kartais – visiškai netikinčiais, bet dažniausiai teigia, kad įtikės tuomet, kai Dievas bus fiziškai įrodomas. Galbūt tokios mintys kyla dėl arogancijos, snobizmo savo mokslui ar per ilgos komunizmo įtakos pasaulyje. Bet bent kiek susipažinus su moderniųjų gamtos mokslų pradininkais, toks požiūris pasidaro gana keistas. Iki 1830 m. beveik visi mokslininkai buvo remiami katalikų arba patys jais buvo. Tai pasikeitė, kai vokiečių kompanijos pradėjo finansiškai remti chemikus, kuriančius kariniams tikslams, taip pakeisdamos privačius asmenis ir atstumdamos mokslą nuo Bažnyčios. Derėtų žinoti, jog pirmieji XX a. mokslininkai buvo kunigai arba uoliai tikintys žmonės: Louis Pasteur, Gregor Mendel, Louis de Broglie, Georges Lemaitre… Šių ir daugelio kitų vyrų atradimai tikrai jų neprivertė atsisakyti tiesos. Tikriausiai, priešingai, net paskatino apstulbti ir dėkoti, nes turbūt niekada nepriartėsi prie Dievo taip, kaip tik suprasdamas, koks delikatus it laikrodis yra žmogus ir jam pavestas pasaulis. Taip pat kaltais galima laikyti ir Apšvietos epochos prancūzų mąstytojus, kurie prisidėjo prie šiandienos atskirties. Tačiau jie didžiąja dalimi nenorėjo sukiršinti mokslo ir tikėjimo. Jie tiesiog buvo vedini politinių aistrų, stengėsi ne žlugdyti patį tikėjimą, o nuversti gobšius kunigus ir vyskupus, kurie slėgė trečiąjį luomą.
Galbūt daugiausiai diskusijų galintis sukelti klausimas iš netikinčiųjų pasigirsta apie blogį – jei Dievas absoliučiai geras, kodėl pasaulyje vyko ir vyksta tiek daug blogų dalykų? Daug žmonių Dievą supranta kaip autorių, o šis pasaulis ir jo istorija matomi kaip Jo scenarijus, parašytas knygoje. Dažniausiai autoriai parašo visą istoriją. J. R. R. Tolkien pats parašė „Žiedų valdovą“ ir „Hobitą“ nuo pradžios iki galo. Niekas iš šalies neįsiterpė ar nepridėjo ko nors savo. J. K. Rowling taip pat pati parašė visą „Harį Poterį“. Tad kodėl Dievas, būdamas geras, į mūsų istoriją įrašė tokius baisius skyrius, kaip holokaustas, Pirmasis pasaulinis karas ar epidemijos? Jei esi perskaitęs Bibliją, tampa aišku, kad Dievas nėra tiesiog paprastas knygos autorius – Jis tik labai aiškiai parašė pradžią ir pabaigą. Viduryje, istorijoje po Kristaus ir iki Jo sugrįžimo, mes patys tampame autoriais. Turėdami laisvą valią ir jos dėka galėdami daryti pasirinkimus, kurie reikalauja priemonių ir turi pasekmes, mes kartu su gerosiomis ir blogosiomis jėgomis kuriame tą istoriją. Ir Dievas leidžia dėl minėtos laisvos valios įvykti tiems negeriems dalykams, kad žmonės, kurie nukentėjo ar nori, jog blogis keistųsi į gerą, išgirstų Jo žodį ir mokymą, ir taip artintų Jo karalystę žemėje, atsiverstų ir atgailautų. O kad iš tikrųjų įtikėtume, nebijotume ir nebūtume apgauti, Viešpats įspėjo: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“
Augant naujai tikinčiųjų kartai ir matant didelį žmonių skaičių atsigręžiant atgal į katalikybę, galima tik tikėtis, kad protingai grindžiama tiesa pakeis XX a. pabaigos antisisteminio mąstymo paveiktą žmogų. Sugebėjimas apologetiškai paaiškinti tikrąją tiesą dabar tapo kaip niekada svarbus. Kovojant už ją ne tik yra vykdoma evangelizacija, bet ir kuriama Tėvo karalystė žemėje, tad mažais žingsneliais galima atversti žmoniją, sugriauti melagienas ir pakeisti kelio kryptį iš savidistrukcijos į išganymą. O kad tai darytume sėkmingai ir „derlingai“, reikia puikiai išmanyti neatsiejamai persipynusius, vienas nuo kito priklausančius mokslą ir tikėjimą.
Matas Bandzevičius – gimnazistas iš Kauno. Šis autoriaus tekstas buvo įvertintas kaip geriausias rašinys Moksleivių ateitininkų rudens akademijoje 2022. Akademijos tema – „Ar tikėti mokslu?“