„Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 m. vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 m., bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja. Todėl šios įsimintinos dienos proga sveikiname sukilimo dalyvius, jų artimuosius ir visus Lietuvos žmones, linkėdami bet kokiomis aplinkybėmis jaustis savo šalies patriotais, ranka rankon, širdis širdin kurti bendrą visų mūsų ateitį“ – Prof. Edvardas Gudavičius
1918 m. Vasario 16-oji ir 1990 m. Kovo 11-oji – visiems žinomos kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo datos. Tačiau apie 1941 m. birželio sukilimą šiandien žino nedaugelis, nors tai ne kiek ne mažiau svarbi mūsų valstybės Nepriklausomybės diena. Deja, ši data dažnai lieka nepelnytai pamiršta.
Birželio sukilimas vyko sudėtingame tarptautiniame kontekste, tarp dviejų totalitarinių režimų karų. Nepaisant to, lietuvių tautos pasiryžimas atgauti laisvę išliko ir turi būti pripažintas.
Kas yra 1941 metų birželio sukilimas?
- Sovietų okupacija
1940 m. birželio 15 d. Lietuva be jokio pasipriešinimo buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Prezidentas Antanas Smetona siūlė ginklu priešintis, tačiau dauguma ministrų tam nepritarė. Tai buvo tautos pažeminimas ir gilus moralinis sukrėtimas. Okupacijoje prasidėjo represijos, persekiojimai, kalinimai, cenzūra ir Lietuvos gyventojų naikinimas. Galiausiai, 1941 m. birželio 14 d., Sovietų Sąjunga pradėjo masinius trėmimus, tai buvo paskutinis lašas, perpildęs tautos kantrybės taurę.
- Pasipriešinimo pradžia
Lietuviai išeivijoje ir pačioje Lietuvoje kūrė pogrindines organizacijas, kovojančias už Lietuvos laisvę. Viena iš svarbiausių organizacijų – Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio vadovu tapo Kazys Škirpa – Steigiamojo Seimo narys, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, 1919 m. sausio 1 d. pakėlęs Trispalvę Gedimino bokšte okupuotame Vilniuje. 1940 m. rudenį LAF įsteigė pogrindinius štabus Kauno, Vilniaus ir kitų miestų teritorijose. Jau tada pradėti rengti sukilimo planai.
Lietuvą pasiekė per ryšininkus slapta perduodamos žinios, kad birželio 16–26 d. gali prasidėti karas, tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. Tad LAF ruošėsi išnaudoti artėjantį karą sukilimui įvykdyti.
- Sukilimas
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo operacija „Barbarossa“, nacistinės Vokietijos puolimas prieš Sovietų Sąjungą. Gavę žinią, sukilėliai Kaune 10 val. pradėjo puolimą. Tai buvo lietuvių tautos ryžto išraiška.
Sukilėliai organizuotai ir strategiškai užėmė svarbiausius miesto objektus: radiofoną (nors jis buvo apgadintas, jau kitą dieną jį pavyko paruošti Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos transliacijai), Centrinius pašto rūmus, telefonų ir telegrafo centrinės stotys, ginklų sandėlius.
Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną tautai ir pasauliui nuaidėjo sukilimo organizatoriaus Leono Prapuolenio žodžiai: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.“. Nepriklausomybės deklaracija buvo kelis kartus pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Tą pačią dieną paskelbta Laikinosios Vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas, o Kaune ir kituose miestuose, gatvėse plezdėjo trispalvių gausa. Kauno Šančiuose, prie Aleksoto tilto, vyko aršios kovos, o tiltai per Nemuną buvo susprogdinti. Panašiai sukilimas vyko ir kituose miestuose.
- Laikinoji Vyriausybė ir Nepriklausomybės laikotarpis
Sukilėliai perėmė savivaldą, kūrė vietines administracijas, policiją, atkūrė tvarką. Daug kur sukilėliai laikėsi iki 6 savaičių. Kazys Škirpa buvo numatytas Laikinosios Vyriausybės vadovu, tačiau vokiečiai neleido jam išvykti iš Berlyno, todėl vadovauti paskirtas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Vokietijos valdžia bijojo, kad nepriklausomos Lietuvos paskelbimas galėtų paskatinti kitų okupuotų tautų panašius siekius, todėl stengėsi išlaikyti kontrolę.
Škirpa aktyviai siekė, kad Vokietija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, tačiau vokiečiai, vadovaudamiesi savais geopolitiniais interesais, tai atmetė. Nacistinės Vokietijos planas buvo Baltijos šalis integruoti į savo administracinę struktūrą, t.y Ostlando reichskomisariatą, todėl nepriklausomos Lietuvos idėja jiems buvo nepriimtina. Lietuvių troškimas gyventi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje liko ciniškai ignoruotas. Laikinoji Vyriausybė veikė iki pat rugpjūčio, kai buvo neutralizuota nacių administracijos sprendimu.
Birželio sukilimo naratyvo klaidos
Kai kurie istorikai ar žurnalistai birželio sukilimą vertina skirtingai, kartais kritikuodami jo motyvus ar pasekmes. Tačiau mums, lietuviams, šis sukilimas yra gyva laisvės troškimo išraiška, kurią turime saugoti nuo iškreipimų ir klastojimų.
Sovietinė propaganda ilgus dešimtmečius siekė pateikti Birželio sukilimą kaip antisemitinį, taip bandydama sumenkinti tautos pasipriešinimą ir pateisinti okupaciją. Šis mitas, gimęs sovietinėje istoriografijoje, klaidino žmones, painiojo įvykius ir laikotarpius.
Svarbu nepamiršti ir aiškiai atskirti du visiškai skirtingus dalykus: 1941 m. birželio sukilimas – tai lietuvių tautos didvyriškas pasipriešinimas sovietų okupacijai ir kovos už Lietuvos laisvę pradžia, o nacių vykdytas žydų genocidas prasidėjo tik vėliau, kai įsitvirtino Vokietijos okupacija. Šių dviejų reiškinių negalima jokiomis aplinkybėmis maišyti ar vieną kaltinti dėl kito. Bandymas sujungti juos į vieną visumą yra ne tik neteisingas, bet ir įžeidžiantis Lietuvos tautos atminimą bei istorijos tiesą.
Pabaigai
1941 m. birželio sukilimas – tai antroji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Tą dieną lietuvių tauta nepabūgo pakilti prieš galingesnį tironą, vedama laisvės troškimo. Tai buvo aiškus signalas pasauliui, nepaisant okupacijų, lietuviai siekė laisvės.
Šiandien mūsų istorija klastojama, teršiama svetimais mitais. Mes turime atsiminti, kad mūsų priedermė – be baimės ir be pataikavimo ginti šią istorinę tiesą nuo klastojimų bei manipuliacijų. Taip pat domėtis ir žinoti savo istoriją.
Istorija, ne vien juoda arba balta. Tačiau Lietuvai ypač svarbu aiškiai atskirti savo didvyriškumo akimirkas nuo svetimų agresorių nusikaltimų. Šiandien mes turime pareigą saugoti tiesą apie birželio sukilimą kaip tautos laisvės simbolį.
