Metinis Ateitininkų federacijos tarybos pranešimas

2020-08-03

Share on Facebook0Share on Google+0
116669936_607416193241327_8491545554818405964_n

Skelbiame metinį Ateitininkų federacijos tarybos pranešimą, aptariantį ateitininkams svarbius Bažnyčios, kultūros, visuomenės gyvenimo klausimus. Pranešimą 2020 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje įvykusiame Ateitininkų federacijos neeliniame suvažiavime skaitė Martynas Pilkis, tarybos pirmininkas.


Nors esame Ateities sąjūdis, tačiau idealizuojame praeitį – tiek savo organizacijos, tiek ir Lietuvos praeitį. Tebūnie taip, jei tik istorija įkvepia kurti dar didingesnę ateitį. Tai mūsų organizacijos, ateitininkų, paradoksas. Krikščionybė yra paradoksų religija, Ateitininkija yra paradoksų organizacija.

Todėl pradėsiu nuo istorinio ekskurso, kuris man skamba tiesiog neįtikėtinai: beprasidedant Ateitininkų sąjūdžiui XX a. pradžioje visoje Lietuvoje gimnazijas telankė apie porą tūkstančių lietuvių gimnazistų. Dabar tiek rastume trijose didelėse Vilniaus gimnazijose. Lietuvos valstybės kūrėjai, tame tarpe ir gausios ateitininkų pajėgos, per trisdešimt metų Lietuvą pastatė ant kojų, ir, ateinant okupacijai Lietuvoje jau veikė virš 90 gimnazijų, o jų auklėtinai buvo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių.

Šis, kaip ir dauguma kitų praeities lietuvių nuopelnų tapo įmanomas sėkmingai veikiant esamajame laike (o ne būtajame ar būsimajame laikuose), sekant visuomenės pokyčius ir patiems juos drąsiai kuriant. Dažnu atveju nebuvo kitos išeities kaip tik dirbti turint labai mažus išteklius, tiek piniginius, tiek ir žmogiškuosius, tačiau – dirbti su gera doze atsidavimo darbui, atidumo ir sveiko idealizmo.

Kreipiuosi į Ateitininkų federacijos neeilinį suvažiavimą, siekdamas nukreipti mūsų žvilgsnius į keletą svarbių tendencijų, veikiančių Bažnyčią, visuomenę ir kultūrą šiuo metu.

Pradėkime nuo labai plataus ugdymo sistemos klausimo. Jaunimo organizacijai tai ypač aktualu. Šiandien Lietuvoje turime apie 130 tūkstančių gimnazistų. Studentų – taip pat daugiau nei bet kada. Tai normalu ir netgi būtina, kadangi daugelis darbo vietų dabar reikalauja kur kas aukštesnių gebėjimų nei anksčiau. Norint dirbti sėkmingai, būtinas stropumas, gebėjimas valdyti techniką, suprasti informaciją ir ją pačiam kurti (kitaip tariant, būti raštingu). Visa tai turėtume išsiugdyti mokyklose. Turėtume gauti ir daug daugiau – dorybinį ugdymą, tvirtą charakterį, žmogiškumo pamokas. Tačiau ar gauname bent jau minimumą? Toli gražu. Būkime atviri: Lietuvos ugdymo sistema leidžia broką. Brandos egzaminų rezultatai tik lūpdažių užpaišo realybę. Kasmet vykstančios diskusijos dėl brandos egzaminų, jų užduočių ir vertinimo, nukreipia dėmesį nuo prastėjančio moksleivių paruošimo ir silpno ugdymo turinio.

Mokytojai kaip tokie nebėra moraliniai autoritetai, kadangi pats žvilgsnis į mokyklą pasikeitė: mokykla yra įgūdžių kalvė, kurioje išmokoma rasti informaciją, bet nėra teikiami moraliniai orientyrai. Ugdymo perkėlimas iš klasių į kompiuterius tik dar labiau sustiprino šią tendenciją: bendrąjį ugdymąsi kolektyve (A klasė, B klasė, C klasė…) pakeičia individualus mokymasis. Savaime tai nėra gera ar bloga, tačiau ateitininkams reikia ieškoti būdo, kaip mokyti jaunuolius pažinti Dievą ten, kur nebebus tikybos pamokų, nes pamokų kaip tokių nebeliks apskritai, o vyraus smalsavimo vedamas klaidžiojimas informacijos džiunglėse, kur retkarčiais pasirodantis mokytojas atliks gido vaidmenį.

Šiandien dažnas mokinys dorai neišmoksta jokios užsienio kalbos – mačiau tai savo akimis kaip dėstytojas. Apstu žmonių, kurie skaityti moka tik lietuvišką literatūrą (o suprasti, ne taip jau retai – negali apskritai jokios literatūros). Švietimo sistemos nuskriausti žmonės ateina į darbo vietas su sugedusiu požiūriu į darbą, su tinguliu, su chronišku atsakomybės vengimu. Jie nesidomi tuo, ką jie dirba. Jiems neįdomu mąstyti, kaip atlikti savo užduotis geriau. Esu sutikęs ne vieną žmogų, kuris sodininkystę išmano geriau nei savo tiesiogines pareigas.

Sugedusi sistema sudarko požiūrį ne tik į darbo vietas. Jeigu nuostolis būtų tik piniginis, kitaip tariant, atsiradęs dėl neišpildyto ekonominio potencialo, tai nebūtų taip jau skausminga. Deja, sugedimas apima ir gilumines sferas. Paimkime religinį ugdymą: biurokratizuotas sakramentų priėmimas, panašiai kaip ir brandos egzaminai, maskuoja skyles net elementariausiuose tikėjimo klausimuose. Būdami tikri, kad bet kada prireikus galėsime išgūglinti septynias dorybes ar ydas, mes užmiršome, kad gyvename pagal tai, kas įrašyta mūsų širdyje, o ne serveryje. Moksleiviai, studentai – nekraukite sau turtų registuose, kur lietus lyja ir rūdys ėda.  Būkime pirmeiviai technologijų įvaldyme, tačiau kartu visada naudokime savo galvą, treniruokime ją.

Matome, kad net ir tokioje esminėje srityje kaip tikėjimas liekame ne visai sąmoningos sistemos ne visai sąmoningi produktai. Nesugebame atsakyti apie tikėjimą ne tik kitiems žmonėms (o kvestionuojančių netrūksta, jei būryje atsistoji bent kiek drąsiau), bet net ir sau patiems. Ar tada bereikia stebėtis, kad tik apie 15% Lietuvos žmonių meldžiasi kasdien? Dar gana geras skaičius.

Taip, sunkumų akivaizdoje visada galime guostis, kaip tai jau tapę įprasta, kad esame tik žmonės. Galų gale, Šventasis Tėvas ne sykį pabrėžė, kad esame nusidėjėlių Bažnyčia. Ateiname čia su savo kaltybėmis, dažnai ir užsispyrėliškomis. Tačiau ateiname sutikti Jėzų Kristų ir atsinaujinti, t.p. leisti Jėzų sutikti ir kitiems. Nors ateiname šventėti, bet esame ir liksime Šventa Nusidėjėlių Bažnyčia… tačiau neturime teisės virsti nusikaltėlių Bažnyčia, ar juo labiau Nusikalstamu susivienijimu, kur gyvename apsileidę, kur patogiai užsimerkiame prieš bendruomenės problemas (deja, ne vien moralines, bet tam tikrais atvejais ir teisines). Čia reikia ir kiekvieno ateitininko indėlio, ypač įsijungiant į tokius formatus kaip pastoracinės parapijų tarybos, aktyviai juose veikiant. Nekalbu vien apie pavienius asmenis (netrūksta ir dabar aktyvistų ateitininkų, profesiniais pagrindais dirbančių Kurijose ir įvairiuose Bažnyčios centruose). Kalbu apie organizuotą, savanorišką, plataus masto veikimą – Ateities Sąjūdį. Savo veikimu mes statome Bažnyčią Lietuvoje, visa atnaujiname Kristuje. Kartu tai būtų ir proga plėsti mūsų organizaciją, dirbti Tėvynės labui.

Šią veiklios meilės, pasiaukojimo liniją pratęskime ir universitetuose. Užgimę krikščioniškoje kultūroje, dabar universitetai jau smarkiai kitokie. Dalis pokyčių, būkime atviri, neramina. Šešioliktame amžiuje atidarius Vilniaus universitetą, tai buvo vieta, kurioje profesūra ir studentai kartu ir mokosi, ir gyvena visus mokslo metus. Vėliau universitetai liko vieta bendram mokymuisi. Lietuvos aukštosiose mokyklose dabar pasitaiko, kad stinga jau net ir šio elemento. Apskritai kyla klausimas, kas sieja skirtingų krypčių studentus. Panašu, kad niekas, tik LSP. Tai komplikuoja studentų ateitininkų ar kitų studentiškų organizacijų veiklą, nes sunku vienyti žmones, tarp kurių mažai kas bendro. Apmaudu, nes tai komplikuoja ir socialinę sanglaudą. Aiškiai įvardinkime faktą: šiandien jaunų žmonių Lietuvoje nesieja nei tikėjimas, nei tautinė ištikimybė Lietuvai. Jų nesieja bendros TV programos (kadangi „YouTube“ labai asmenizuotas), nebesieja ir krepšinis. Panašu, kad nesieja ir universitetas ar mokykla. Skirtingos mokslo institucijos, netgi fakultetai jų viduje, vis labiau dreifuoja vienas nuo kito. Tokioje atmosferoje visų karas prieš visus iš filosofinės idėjos virsta realia galimybe.

Visuomeninį konfliktą ypatingai stiprina ir tik dar labiau stiprins kontrastai. Kontrastai tarp miestų, kontrastai tarp aukštojo mokslo įstaigų, tarp bendrovių, tarp mokyklų, tarp šeimų. Panašu, kad įvairūs skirtumai artimiausiu metu tik didės: aiškiausiai matysime turtinę nelygybę, nes ją pamatyti labai paprasta (užtenka apsidairyti kas ką dėvi, ką vairuoja). Bet už turtinės nelygybės bus visa aibė su raštingumu, morale ir kitomis subtilesnėmis tikrovėmis susijusių nelygybės aspektų. Tikėtina, kad tai ves prie socialinių neramumų, kurių užuomazgas jau matome užsienyje.

Lietuvoje mes vėl išgirsime, jei dar negirdime, lozungus ir reikalavimus įvairių rūšių lygiavai įvesti. Marksizmas nelygybės sprendimu laikė revoliuciją, visuomenės poreikiams nusavinant gamybos priemones. Dabar nebėra taip lengva: vertę kuriantis kapitalas yra visų pirma intelektinis ir socialinis. Tokį turtą atimti yra sudėtinga. Tačiau galima mėginti tai daryti iš pašaknų keičiant visuomenės moralines normas, apkaltinant ir sugrėsminant šį turtą valdančius asmenis ar jų grupes, paverčiant jas liaudies priešais. Panašu, kad toks likimas gresia ir daliai tikinčių žmonių, darbščių paprastų šeimų. Tai – pavojingas kelias.

Bažnyčia, įskaitant mūsų organizaciją, gali reikšmingai prisidėti siekiant to išvengti. Cituojant pop. Benediktą XVI, „teisingos socialinės ir valstybinės santvarkos [..] statydinimas yra esminė užduotis, kurios vis iš naujo turi imtis kiekviena karta. Kadangi ši užduotis politinė, ji nėra tiesioginis Bažnyčios reikalas. Bet kadangi tai kartu yra pirmutinė žmogaus užduotis, Bažnyčiai tenka pareiga apvalant protą bei mokant etikos savitai prisidėti, kad teisingumo reikalavimai taptų suprantami ir politiškai įgyvendinami.“ [Popiežius Benediktas XVI. (2005) Enciklika „Deus Caritas Est“]

Visuomenės iššūkiai nebus išspręsti smurtiniais ar destruktyviais būdais. Vietoje to turime šauktis širdies revoliucijos: kad nebebūtume drungni, kad mokėtume pasidalinti visais gėriais, kuriuos esame gavę. Nepamirškime, kad tokiu būdu juos ir padauginame. Dėl to ypatingai svarbus yra popiežiaus Pranciškaus kvietimas mums, krikščionims, nesupasaulėti, nes „[s]upasaulėjęs žmogus gyvena dvigubą gyvenimą. [..] krikščioniškai tapatybei svetimas egoizmas; ji visada stengiasi būti nuosekli, padėti kitiems, nepiktinti, duoti gerą pavyzdį. Nelengva taip gyventi. Susiduriame su daugybe pagundų, pasaulio dvasia mums siūlo savąsias apgavystes. Mes patys nesame pajėgūs nuo jų apsisaugoti. Tik Jis gali mus apsaugoti.“ [Popiežius Pranciškus, 2015 m. lapkričio 17 d. Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Šv. Mišių homilija, cituota pagal „Vatikano radijo“ pranešimą]

To ir prašykime Viešpatį šiandien, kad galėtume atvira širdžia paduoti vienas kitam ranką ir ateiti kurti geresnės ateities.

Susisiek

Ateitininkų federacija
Laisvės al. 13,
LT-44238 Kaunas

af@ateitis.lt
Tel.: +370 699 28 557
http://www.ateitis.lt

Korespondencijos adresas
Aušros Vartų g. 12-115,
01303 Vilnius
AF sekretoriato priėmimo valandos
I,III,V – 14-17 val.
II,IV – 14-18 val.

Duomenys kaupiami ir saugomi juridinių asmenų registre, kodas 191956728