Kovo 11-oji: ateikite kurti demokratiją

2020-03-12

Share on Facebook0Share on Google+0
89706601_214727683054397_2940729236731723776_n

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis – proga kiekvienam iš mūsų pažvelgti į nepriklausomos, demokratinės valstybės pasiekimus bei ateities tikslus, kurių siekti mus įgalina laisvė.

Teisininkų bendruomenė jaučia pareigą prie šių tikslų prisidėti, todėl VU Teisės fakultete veikianti studentų ateitininkų korporacija „Iustitia“ kasmet organizuoja jau tradicija tapusį Kovo 11-osios minėjimą. Interaktyviame renginyje jaunieji laisvos Lietuvos piliečiai kviečiami laiku grįžti į 1990 m. įvykius, įvertinti jiems pateiktą kontekstą, pasitelkti teisines žinias ir loginį mąstymą, ieškoti būdų atkurti nepriklausomybę.

Deja, šiemet, vertinant rizikos faktorius dėl plintančio koronaviruso, fakultete vykstančios akademinės veiklos ir renginiai buvo atšaukti.

Renginyje įvadinę kalbą turėjo sakyti vienas iš vertinimo komisijos narių – Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, Vilniaus universiteto Tarybos narys Česlav Okinčic. Kviečiame neriboti savo noro augti ir kurti Lietuvos valstybei, nepriklausomai nuo ne visada palankiai susiklostančių sąlygų, todėl dalinamės įkvepiančia signataro kalba, turėjusia nuskambėti renginyje. Skaitykite ją namuose, dalinkitės su bičiuliais ir ne tik švęskime 30 metų laisvės, bet ir ateikime ją kurti!

Česlav Okinčic šventinė kalba, parengta 2020 m. kovo 12 d. turėjusiam įvykti studentų ateitininkų teisininkų korporacijos „Iustitia“ renginyje „Interaktyvus Kovo 11-osios minėjimas: atkurti nepriklausomybę“.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo arba Kovo 11-osios akto priėmimo politinę, teisinę ir istorinę analizę galite lengvai rasti knygose ir moksliniuose straipsniuose. Aš norėčiau pasidalinti su Jumis visų pirma asmeniniais prisiminimais ir emocijomis. Kartais skaitydamas įvairius tekstus apie prieš 30 metų vykstančius įvykius susiduriu su gana liūdnais ir pesimistiškais teiginiais. Aš nelabai suprantu tų, kurie sako ar rašo, kad šiam įvykiui sentimentų nebejaučia. Aš jaučiu! Man tai, ką padarėme prieš 30 metų – yra pats svarbiausias įvykis mano gyvenime, didžiausias laimėjimas, didžiausia vertybė! Esu dėkingas likimui ir didžiuojuosi, kad esu Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras.

Mano šeimoje neapykanta komunistiniam režimui buvo labai svarbus jausmas. Mano tėvas skiepijo ją mums nuo vaikystės. Kiek atsimenu, tėvas teigdavo, kad reikia klausytis tikrovę atitinkančių žinių, nes kas žino tiesą yra nepalaužiamas. Klausėmės BBC, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Deutsche Welle“, Vatikano radijo. Ši meilė radijui, kuris sovietmečiu buvo mūsų langas į pasaulį ir tiesą, išliko visam mano gyvenimui. Tikriausiai tai buvo priežastimi, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniuje įkūriau nepriklausomą radijo stotį, transliuojančią lenkų kalba – radijo stotį „Znad Wilii“, kuri ir šiandien, nekukliai kalbant, yra kovos su Kremliaus propaganda Vilniaus regione avangarde.

Šeimos tradicijos paskatino mane įsitraukti pirmiausia į Lietuvos lenkų atgimimo judėjimą devintojo dešimtmečio pabaigoje (buvau Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko pavaduotojas), o vėliau – ir į Sąjūdžio veiklą. Buvau Sąjūdžio teisinio rėmimo grupės iniciatorius ir narys. Šiai grupei vadovavo žinomas advokatas Kazimieras Motieka. 1990 m. kovo mėn., palaikomas Sąjūdžio ir Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus miesto skyriaus, tapau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

Tarp deputatų tuomet nekilo abejonių, kad mūsų tikslas yra nepriklausoma Lietuva. Tokią užduotį gavome iš rinkėjų. Tačiau net tarp Sąjūdžio aktyvistų buvo dvi pagrindinės dilemos, kokiu keliu eiti į nepriklausomybę.

Pirmoji dilema kilo jau iš ankstesnio radikalaus Sąjūdžio sparno ir nepriklausomos Algirdo Brazausko Lietuvos komunistų partijos skirtingų požiūrių susikirtimo: arba skelbiame nepriklausomybę nedelsiant, arba siekiame jos žingsnis po žingsnio. Net tarp Sąjūdžio aktyvistų buvo baiminamasi, kad Maskva nutrauks mums kuro, benzino, dujų tiekimą, bandys mus prispausti ekonomiškai, jei paskelbsime nepriklausomybę. Aš neturėjau tokių abejonių. Pirmiausia - nepriklausomybė. Jei Maskva užsuktų naftos čiaupą – gerai, važiuosime dviračiais, bet nepriklausomoje šalyje - juokavau pokalbiuose su kolegomis deputatais.

Antroji dilema buvo sudėtingesnio, teisinio pobūdžio: jei skelbiame nepriklausomybę – kokie būtų jos politiniai ir teisiniai santykiai su tarpukario Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga? Ar turėtume paskelbti tiesiog nepriklausomybę, ar verčiau skelbti Lietuvos valstybės, kurios nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d., atstatymą? Trumpai tariant, ar mes kuriame naują valstybę, ar tęsiame ir atnaujiname prieškario Respublikos funkcionavimą? Aš palaikiau restitutio in integrum, t.y. Lietuvos valstybės atkūrimo ir tęsimo idėją.

Diskusijos buvo itin karštos, truko daugelį dienų, Nepriklausomybės atstatymo akto projektas buvo taisomas beveik iki paskutinių minučių prieš balsavimą. Galiausiai nugalėjo požiūris, kurį palaikiau ir aš: nepriklausomybė atkuriama nedelsiant ir prieškario Lietuvos Respublikos tęstinumo pagrindu.

Didelę įtaką šios idėjos pergalei turėjo ambasadorius Stasys Lozoraitis. Jis ir jo tėvas daugelį metų buvo nepriklausomo Lietuvos valstybingumo simboliai, sovietams okupavus Lietuvą, išlaikantys Lietuvos diplomatinės tarnybos tęstinumą tremtyje. Stasys Lozoraitis, kurį pažinojau asmeniškai ir kuris, beje, lankėsi mano namuose, 1990 metais buvo Lietuvos chargé d‘affairs Vašingtone bei Vatikane ir labai aktyviai prisijungė prie pasirengimo atstatant nepriklausomybę. Laiškuose Vytautui Landsbergiui jis ragino nedelsiant skelbti nepriklausomybės atstatymą ir kuo greičiau atmesti sovietinio okupanto nustatytas struktūras ir schemas.

Kita labai svarbi ambasadoriaus Lozoraičio užuomina buvo įrašymas į Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktą įsipareigojimus, kylančius iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje Baigiamojo akto. Labai džiaugiuosi, kad kovo 11 d. priimto akto tekstas skelbia: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“.

Žinojome, kad Vytautas Landsbergis nuolat bendravo su Stasiu Lozoraičiu. Vėliau sužinojome, kad Lozoraitis pokalbio metu teigė kalbėjęsis su JAV prezidentu George'u Bushu, kuris jam pasakė: „Jei Lietuva paskelbs nepriklausomybę, JAV tam netrukdys“. Anot Lozoraičio, tai reiškė tik vieną dalyką: „Dabar arba niekada!“

Kitą dieną Aukščiausiosios Tarybos posėdis prasidėjo 9 val. Išrinkome Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, jo pavaduotojus. Priėmėme keletą kitų svarbių nutarimų. Ir apie 18 val. prasidėjo svarstymai dėl rezoliucijos dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo priėmimo. Deputatai pateikė daugybę pakeitimų, todėl buvo išrinkta redakcinė komisija, kuri su dokumento tekstu dirbo iki 21 val. Buvo kelios minutės po dešimtos vakaro, 1990-ųjų kovo 11 d., kai iš posėdžių salės tribūnos Vytautas Landsbergis paskelbė vardinį balsavimą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto. Tiek mano šeimos tradicijos, tiek lenkų tautinės tradicijos paskatino mane balsuoti „už“. Lenkai visada buvo laisvės pusėje. Tiek savo tėvynėje, tiek šalyse, kur gyveno. Tadas Kosciuška, Kazimieras Pulaskis XVIII amžiuje kovojo už JAV laisvę, XIX amžiuje lenkai kovojo už Vengrijos laisvę, lenkų lakūnai gynė Didžiosios Britanijos nepriklausomybę Antrojo pasaulinio karo metu, o lenkų kareiviai žuvo Italijoje prie Monte Cassino. Likus vos kelioms minutėms iki balsavimo paprašiau Vytauto Landsbergio suteikti man žodį, ir pasakiau tokią kalbą:

„Kaip deputatas ir kaip lenkas noriu pasidžiaugti, kad dalyvauju Lietuvos parlamento darbe. Tas džiaugsmas išplaukia iš to, kad tai pirmasis per pusę šimtmečio parlamentas, atstovaujantis realiai visuomenės valiai. Ją įgyvendindami sugrąžinome laisvos valstybės vardą ir jos istorinį herbą. Jau netrukus priimsime sprendimą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Kreipiuosi į visus deputatus, prašydamas pasirašyti po šia deklaracija. Stovime didžiulio šanso akivaizdoje. Šanso sukurti nepriklausomą Lietuvą, besiremiančią geriausiomis šios žemės tradicijomis.

Galime jas tęsti kurdami tokią demokratinę valstybę, kurioje ginamos žmogaus teisės. Valstybę, drąsiai įžengiančią į Europos šalių šeimą.

Su pasididžiavimu galvoju apie tai, kad Lietuvos Nepriklausomybės Aktą 1918 metais taip pat pasirašė lenkas. Ir šį kartą nepristigs lenkų balsų.“

Ir lenkų balsų nepristigo. Keturi lenkai tapo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarais. Puikiai prisimenu euforiją, kuri buvo juntama posėdžių salėje paskelbus rezultatus: 124 - „už“, 6 - „susilaikė“, „prieš“ nebuvo nė vieno. Deputatai sveikino vienas kitą apsikabinimu ir bučiniu. O po to susiėmę už rankų skandavome: „Lietuva! Lietuva!“. Profesorius Vytautas Landsbergis inicijavo šūkį, kurį iškart palaikė visa salė. „Lietuva jau laisva. Latvija bus laisva. Lietuva jau laisva. Estija bus laisva. Visos respublikos, kurios to siekia, bus laisvos“. Po balsavimo už nepriklausomybę, išėjome su trispalvėmis tautinėmis vėliavomis pas tautiečius, susirinkusius priešais parlamento pastatą. Nepaisant lietaus, vėjuoto vakaro, žmonės mūsų laukė ir skandavo: „Ačiū! Ačiū!“. Visi suprato, kokių svarbių įvykių yra liudininkai. Šiuo momentu prasidėjo nauja era mūsų šalies gyvenime, tapome nepriklausomi, niekas iš šalies mums nevadovaus, mes patys kursime savo gyvenimą ir gerovę. Jautėme, kad kiekviena minutė tampa istorija.

Džiaugiuosi, kad visos mano trumpos kalbos tezės pasitvirtino. Nuo tų įvykių praėjo 30 metų ir šiandien galime išdidžiai pasakyti, kad mums pavyko sukurti laisvą ir nepriklausomą, demokratinę, žmogaus teises gerbiančią Lietuvos valstybę. Ar tai reiškia, kad mūsų šalyje nebėra problemų? Visiškai ne. Esame nuveikę daug dalykų, esame demokratinė ir įstatymus gerbianti šalis, NATO ir Europos Sąjungos narė, tačiau dar turime daug nuveikti. Švietimo ir medicinos srityje, kovoje su skurdu, kovoje su korupcija ir nepotizmu. Žmogaus teisių ir tautinių mažumų srityje. Tačiau laisvė suteikė mums veiksmingų priemonių šiems tikslams pasiekti, veiksmingai išspręsti problemas. Mes turime pliuralistinę politinę sistemą, nepriklausomą teismų sistemą, rinkos ekonomiką. Mes turime žodžio laisvę, asociacijų laisvę, susirinkimų laisvę, pasirinkimo laisvę. Tiesiog esame laisvi! Didžiuojuosi, kad mano parašas yra po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, kuris mums šią laisvę grąžino.

Ateitininkų teisininkų korporacijos „Iustitia“ informacija

Susisiek

Ateitininkų federacija
Laisvės al. 13,
LT-44238 Kaunas

af@ateitis.lt
Tel.: +370 699 28 557
http://www.ateitis.lt

Duomenys kaupiami ir saugomi juridinių asmenų registre, kodas 191956728