Džiaugdamiesi Šv. Dvasios atsiuntimo (Sekminių) švente, susipažinkite su Ritone Šalkauskiene. Pedagoge, augusia Aukštaitijoje – Dapkūniškių kaime, Balninkų parapijoje (dabar – Molėtų r.).

Prisimindama savo vaikystę, Ritonė pasakojo: „Ten  nuskubėjo mano vaikystės ir jaunystės metai man gražiausiame vienkiemyje. Su dangaus žydrine, rugių žydėjimu ir pievų žaluma, su tėvų begaliniu darbštumu ir meile žemei, jautrumu kito  skausmui, pareiga ir atsakomybe sau, Dievui ir gamtai. Tai ta gimtoji gūžta su karštais, kietais nuo darbo tėvo delnais, su motinos gerumo dvasia. Menu mamos rankas, kai ji įspausdavo kryžiaus ženklą ant pirmojo duonos kepalo, prieš pašaunant į krosnį. Anksti sužinojau, kad duona yra  ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė (prof., dr. hb. J. Grigas), nes prieš paimant į rankas pirmąją duonos riekę ar pakėlus nukritusią nuo žemės, reikėjo persižegnoti. Šioje aplinkoje susidūriau ir su baime, skausmu, kai teko gyventi drebant ir puldinėjant nuo vieno gryčios lango prie kito, vis dairantis, kas ir iš kur ateina. Mat stribai dažnai landžiojo ieškodami partizamų, o partizanai naktį besiglausdami ir paramos siekdami buvo mielai priimami mūsų namuose. Šitas laikotarpis giliai įsirėžė atmintyje.”

Kartu, šis laikotarpis glaudžiai siejasi ir su ateitininkijos pažinimu. Daugiau apie tai – tolimesniame pokalbyje.

Kada ir kodėl prisijungėte prie ateitininkų veiklos?  

Ateitininkų veikla žavėjo nuo jaunystės iš atsiliepimų smetoninėje spaudoje. Mamos gyvas ir dažnas  pasakojimas apie klieriko ir vėliau kun. Stasio Ylos ateitininkišką aurą (kun. St. Yla jos gimtinėje buvo artimiausias kaimynas, giminaitis).  Į ateitininkų veiklą ir gyvenimą žiūrėjau labai rimtai, jaučiausi lyg nepriaugusi tokiai kilniai misijai, todėl delsiau priimti įžodį. Su ateitininkais bendravau nuo jų atsikūrimo Lietuvoje ir dalyvaudavau  renginiuose, o ateitininkų įvairias grupeles priimdavau Stasio Šalkauskio namuose, pasakodavau apie Jo gyvenimą, veiklą, Jo kilniuosius idealus. Būdama tikybos mokytoja suvokiau, kad tobulumui nėra ribų ir pastangos  daugiau išmokti ir kitiems atskleisti yra ribotos, ryžausi visiškai įsirašyti įžodžiu į sendraugius.

Kokią reikšmę ateitininkai turėjo Lietuvos valstybei tuo metu, kai prisijungėte prie veiklos ir šiandien? Kodėl atsirado tokie  pokyčiai ir kaip juos vertinate?

Gyvenimas labai dinamiškas, iš mūsų ateitininkų reikalauja ypač daug. Jei atsikūrimo pradžioje užteko mums išeiti į viešumą ir su jaunatviška aistra pasakyti, kad norime „Visa atnaujinti Kristuje!“  – dabar jau iš mūsų laukiama brandaus liudijimo  ir atsakingos pozicijos realiame gyvenime, kur bebūtume:  ar mokykloje, ar karo tarnyboje, ar  vadybiniame darbe, ar siekiant  įsisąmoninto šeimos sukūrimo, aukšto profesonalumo ir dvasingumo bei kitų dalykų.

Kaip manote, ar lengva šiandienos žmogui atrasti ir išlaikyti tikėjimą? Su kokiais sunkumais jis susiduria ir kas galėtų padėti?

Tikrai nelengva šiandieniniam jaunimui atrasti tikėjimą, jei jis nebuvo perduotas šeimoje. Informacijos labai daug, nevisa informacija būna korektiška, dažnai ir klaidinanti, paviršutiniška, o be to ryškių asmenybių: edukologų, ugdytojų, kaip St. Šalkauskis, A. Maceina, visuomenėje dar nematyti. Žinau iš pedagoginės patirties (23 metai mokant ir mokantis tikėjimo dalykų su 9-12 kl. jaunimu gimnazijose) – nėra paprasta prisikviesti Šventąją Dvasią, kad prabudintų jauno žmogaus giluminius prigimties klodus ir jie atsivertų Jos šviesai. Tikėdamasi pagelbėti tikybos mokytojams, išleidau metodinę patirties knygą „Dievas yra Šviesa“.

Kuri istorinė ateitininkų asmenybė Jus žavi labiausiai ir kodėl?

Jų daug. Man ryškiai šviečia visapusiškas s. Albinos Pajarskaitės  pavyzdys. Visa eilė jaunesnesnės kartos: Reda Sopranaitė,  Vaidotas Vaičaitis, Arvydas Žygas, Petras Plumpa ir kt. Ankstesnių kartų: Stasys Yla, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Vaclovas Aliulis, Jadvyga ir Adolfas Damušiai ir daug kitų.

Kaip ateitininkai gali savo kasdieniuose darbuose „Visa atnaujinti Kristuje“ ir kokį pokytį tai atneštų visuomenei?

Kiekvieną darbą, kiekvieną pareigą atlikime su gyva, degančia Dvasia.

Ko galėtumėte palinkėti jauniesiems ateitininkams, moksleiviams ir studentams pasiryžusiems „Visa atnaujinti Kristuje“?

Vilties, didžios vilties! Nebijoti! Viešpats laukia mūsų  su atviromis širdimis ir jaunatvišku optimizmu. Kas nedegė jaunu idealizmu ir  entuziazmu, niekados nebuvo jaunas, o kas šito idealizmo ir  entuziazmo nepavertė dorinėmis vertybėmis, veltui pragyveno savo jaunatvę. (Stasys Šalkauskis).

Rubriką rengia Vilniaus krašto ateitininkai