Šiandien sekmadienio rubrikoje dalijamės sendraugės ateitininkės Renatos Žiūkaitės mintimis. Renata įžodį davė 2013 metais per Vilniaus krašto ateitininkų Aušros vartų savaitgalį. Gero skaitymo!

Kada ir kodėl prisijungėte prie ateitininkų veiklos?

Su ateitininkais pradėjau bendrauti nuo Berčiūnų stovyklų, būdama dar moksleivė. Vėliau labiau į veiklą įsijungiau studijų metais – padėjau organizuoti rekolekcijas, vedžiau ateitininkų radijo laidas, dalyvavau Aušros Vartų ir Šv. Kazimiero savaitgaliuose, stovyklose.

Kokią reikšmę ateitininkai turėjo Lietuvos valstybei tuo metu, kai prisijungėte prie veiklos ir šiandien?  Kodėl atsirado tokie  pokyčiai ir kaip juos vertinate?

Kai prisijungiau prie ateitininkų būdama moksleivė, mačiau galingą mūsų organizacijos reikšmę jaunimo ugdyme, dvasinių vertybių jaunimui diegime, vaikų kuopelių kūrime mokyklose, kur vaikai galėjo atrasti terpę auginti savo tikėjimą, išsiskleisti kaip asmenybės, atrasti savo tautinį identitetą, Dabar, manau, ta reikšmė šiek tiek sumažėjusi dėl išaugusios neformaliojo ugdymo pasiūlos,  išaugusio vartotojiškumo ir sekuliarizacijos.

Kaip manote, ar lengva šiandienos žmogui atrasti ir išlaikyti tikėjimą? Su kokiais sunkumais jis susiduria ir kas galėtų padėti?

Šiandienos Bažnyčia Lietuvoje yra dideliu aspektu mieganti, labai dažnai apsiribojanti tik  dvasinių paslaugų teikimu, tuo tarpu jaunas, mąstantis žmogus nelabai norės į tokią šaltą, bedvasią Bažnyčią žengti... Tad atrasti tikėjimą, manau, gali tik per tikinčius draugus, būti patraukti jų užsidegimo Kristumi... Išlaikyti tikėjimą padėtų bendruomenės, kurios nariai vienas kitą palaikytų, melstųsi vieni už kitus, kur naujai įtikėjusieji jaustųsi laukiami ir reikalingi... O šios dienos žmogus yra „bombarduojamas“ vartojimo, sekuliarizacijos, pliuralizmo dvasios ir jam labai sunku atrasti tiesą. Mes krikščionys turime paliudyti tiesą visu savimi, savo laikysena, artimo meile.

Kuri istorinė ateitininkų asmenybė Jus žavi labiausiai ir kodėl?

Labiausiai mane žavi mokytoja kankinė Adelė Dirsytė, kuri net kritiškose aplinkybėse neprarado drąsos, skleidė aplink save gėrį ir grožį, stiprino mergaites. Jos kankinystė labai skausminga, tarsi pats Kristus norėtų susitapatinti su ja. Man ji tikro tikėjimo, herojiško atsidavimo, pasiaukojimo pavyzdys. Žemai lenkiu galvą prieš jos kančią, trokštu atspindėti nors dalele jos idealizmą, pasiaukojimą, dvasinį turtingumą.

Kaip ateitininkai gali savo kasdieniuose darbuose „Visa atnaujinti Kristuje“ ir kokį pokytį tai atneštų visuomenei?

Skleisti Kristaus dvasią savo aplinkoje: mokykloje, universitete, darbe. Liudyti tiesą  visa savo laikysena, net kai reikia konfrontuoti su netikinčiaisiais.

Ko galėtumėte palinkėti jauniesiems ateitininkams, moksleiviams ir studentams pasiryžusiems „Visa atnaujinti Kristuje”?

Linkiu būti mūsų Tėvynės šviesuliais, Kristaus veidrodėliais, kad per Jus mūsų Tėvynė galėtų atsinaujinti, prisikelti.

Rubriką rengia Vilniaus krašto ateitininkai