Pasiruošimo Velykoms kelionėje, sulaukę jau penktojo gavėnios sekmadienio, tęsiame pažintį su Vilniaus krašto ateitininkais. Šiandien dalinamės Redos Sopranaitės mintimis apie ateitininkijos tikslus ir įkvėpimą, kurio galime semtis iš savo bendraminčių. Reda priklauso ateitininkų sendraugių sąjungai, tai pat yra „Ateities“ žurnalo redaktorė.

Kodėl rekomenduotum kitiems tapti ateitininku/e?

Bet kokiame žygyje yra saugiau keliauti ne vienam. O pagrindinėje kelionėje – gyvenime  – verta pasirinkti patikimus bičiulius, kurie žino kelią. Ateitininkai  – geras pasirinkimas, nes jie turi tikslą, naudojasi tiksliais kompasais  ir žemėlapiais...  Žinoma, jie už Tave kelio nenueis, bet kelionė su šia kompanija - ir prasminga, ir linksma.

Kas Tau yra laisvė?

Laisvė – pilnutiniam gyvenimui reikalinga sąlyga. Kaip deguonis, kurio nesimato, bet be jo neišgyventume. Anksčiau šis žodis man asocijuodavosi tik su šalies politine padėtimi, bet kuo toliau, tuo labiau man jis darosi asmeniškenis. Svarbu būti laisvam viduje, nepriklausomam nuo vyraujančių madų, nuomonių. Laisvas žmogus gali būti kuriantis, drąsus, pasiaukojantis.

Kodėl verta švęsti sekmadienį?

Kol neturiu argumentų, kodėl neverta laikytis Trečiojo Dievo įsakymo, tai geriau jo laikytis. Kitas klausimas, kaip turi būti švenčiamas sekmadienis? Čia man asmeniškai skaudokas klausimas, nes dažnai vietoj šventimo su bendruomene būna tik šv. Mišių išklausymas, vietoj neskubėjimo ir laiko skyrimo Sekmadienio šeimininkui  – valgio gaminimas ir lėkimas iš kaimo į Vilnių... Tikrai nesu pavyzdys, kaip reikia švęsti sekmadienį...

Kuris istorinis ateitininkas Tave įkvepia ir kodėl?

Tokių gausybė! Vienus pažįstu tik per knygas, straipsnius, prisiminimus; kitus turėjau progos pažinti pati, su jais bendrauti; treti – ir dabar tarp mūsų, bet dėl jų veiklos, asmenybių brandumo drįsčiau vadinti taip pat „istoriniais ateitininkais". Iš pirmosios grupės paminėčiau prel. Mykolą Krupavičių, Kazį Pakštą, Juozą Lukšą-Daumantą, kun. Alfonsą Lipniūną, kun. Stasį Ylą, Juozą Keliuotį… Iš antrosios – prof. Adolfą Damušį, dr. Vincentą Rastenį, Joną Vilimą, Kazimierą Šapalą, kun. Arvydą Žygą… O iš tarp mūsų esančiųjų – Petrą Plumpą, s. Moniką Gavėnaitę, s. Zofiją Budrytę… Visi šie sąrašai nebaigtiniai. Dar galėčiau išvardyti kelioliką iš išeivijos ateitininkų. Visi jie skirtingi, vieni labai žinomi, kiti visiškai nepastebimi. Vieni žavi išmintimi, kiti pasiaukojimu, treti darbštumu, tikslo siekimu, ketvirti savo mąstymo laisvumu, penkti tikėjimo tvirtumu, idealizmu…

Ką Tau reiškia ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje”?

Kaip ir žodžio laisvė sąvoka, taip ir ateitininkų šūkis, skirtingais periodais turi vis skirtingus atspalvius. Šiuo metu man tai labiausiai siejasi su tarnyste. Na, o tarnystės formų, objektų ieškoti toli nereikia, jų aplink begalybė.

Svarbiausia ne kokią sritį šiuo metu imamės atnaujinti, bet kokioje dvasioje tai darome.  Jei norime atnaujinti Kristuje, tai turime pamiršti susireikšminimą, aroganciją, visažinystę, kito paniekinimą.

 

Parengė Vilniaus krašto ateitininkų vietovės valdyba