Tęsiame pažintį su Vilniaus krašte veikiančiai ateitininkais. Šiandien kalbiname Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje 7 klasę baigusią Šv. Mikalojaus kuopos auklėtinę, prieš 2 metus ateitininko įžodį davusią jaunąją ateitininkę – Ievą Mariją Plėšnytę.

Kodėl nusprendei tapti ateitininke? Kaip atradai Ateitininkų federaciją?

Pirmą kartą apie ateitininkus išgirdau dar būdama visai mažutė iš savo senelio. Jis pats buvo ateitininkas, tad dažnai gaudavo laiškus ir kvietimus į suvažiavimus. O ir kai pasakodavo apie savo jaunystę, Ateitininkų pavadinimas išlįsdavo ne vieną kartą. Vėliau į pirmąją Berčiūnų stovyklą pasiūlė nuvykti tėtis, kuris apie ją išgirdo kunigų seminarijoje (kurioje dėsto). Turbūt tapti ateitininke galutinai ir nusprendžiau stovykloje. Įspūdį padarė tai, jog ten buvo be galo lengva bendrauti su žmonėmis, o ir begalinis vadovų atsidavimas savo darbui ir vaikams. Tad praėjus dvejiems metams, per stovyklą pati prisiekiau vėliavos akivaizdoje ir tapau ateitininke.

Kuo ateitininko kasdienybė skiriasi nuo jo bendraamžių? Ar lengva būti ateitininku lankant mokyklą ir turint kitas kasdienes atsakomybes?

Visų pirma, ateitininkas turi laikytis penkių principų, vienas iš jų yra inteligentiškumas. Mano supratimu, šis principas iš ateitininko reikalauja daug daugiau negu iš jo bendraamžio. Ateitininkas turi būti pavyzdžiu kitiems, turi daugiau mokytis, nes tik mokėdamas galėsi mokyti kitus. Ateitininku būti nėra lengva, bet kaip sakoma: per aspera ad astra. Būti ateitininku visada yra gera. Būti suprastam ir turėti bendraminčių yra būtina, nes banda yra daugiau už vieną avį ir apsiginti nuo vilko bandoje yra lengviau.

Kitas ateitininkų principas yra katalikiškumas. Šio principo dažnai būna sunku laikytis mokykloje. Štai čia vėl gi veikia bandos principas. Kadangi dauguma mokinių yra netikintys arba savo tikėjimo nepropaguoja kartais būna sunku apginti savo nuomonę ir tikėjimą. Pradedant nuo mažų dalykų (kaip pavyzdžiui, persižegnoti valgykloje prieš maistą) viskas yra įmanoma.

Kaip pritaikai 5 ateitininkų principus ir šūkį „Visa atnaujinti Kristuje“ savo kasdienėse veiklose? Kurį iš jų išpildyti sunkiausia ir kodėl?

Pradėsiu nuo principų:

Katalikiškumas – kaip jau minėjau, šio principo sunku yra laikytis mokykloje, tačiau jį vykdyti padeda šeima (kadangi kiekvieną sekmadienį einam į Bažnyčią ir visi kartu sukalbam poterį ryte ir vakare) ir be abejo ateitininkai, kurie labiau padeda suprasti patį principą ir duoda patarimų, kaip būtų galima jį pritaikyti savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, viešai žegnotis prieš valgant maistą, nebijoti išsakyti savo kaip kataliko nuomonės vienu ar kitu klausimu. Užstoti kitą, kai yra pašiepiama jo nuomonė, o galų gale – stengtis laikytis visų Dievo įsakymų ir mylėti savo artimą kaip save patį.

Tautiškumas – šį principą turbūt kiekvienas supranta savaip. Man tautiškumas visų pirma yra savo kalbos ir žmonių gerbimas. Gerbti kalbą galima labai paprastai. Tarkim nevartojant žargono ar keiksmažodžių. Žmogaus gerbimas tai nevykdymas ir stabdymas bet kokių patyčių ar kito bandymo sumenkinti žmogų. Be abejo tautiškas žmogus yra pilietiškas žmogus. Besilaikantis įstatymų, garsinantis ar bandantis garsinti savo šalies vardą ir  gerbiantis ne tik savo, bet ir kitas šalis. Aišku tautiškas žmogus yra ir patriotas, kuris neapleidžia savo tėvynės ir nebijo  dėl jos kovoti  iki mirties. Mano nuomone geriausiai šį principą vaikas įgyvendinti gali mokydamasis, gerbdamas kalbą ir žmogų.

Šeimyniškumas –  kol kas manau geriausiai šį principą galiu vykdyti padėdama tėvams ir juos gerbdama. Aišku, šeima tai nėra tik ta šeima, kurią sudaro tėtis, mama, broliai, seserys. Juk visi mes esame bendra šeima, Dievo vaikai. Todėl šeimyniškas žmogus yra tas, kuris myli savo artimą kaip save patį.

Visuomeniškumas – šį principą pradedame vystyti vos gimę. Pirmi mūsų išleisti garsai, ištarti žodžiai yra bendravimo būdas. Kiekvienas norime būti išgirstas ir suprastas. Visuomeniškas žmogus taip pat ir tas, kuris domisi savo šalies ir kitų šalių kultūra, papročiais bei tradicijomis ir sugeba jas gerbti.  Kasdienybėje visuomeniškas žmogus būtų tas, kuris lankosi muziejuose, teatruose, moka bendrauti ir gerbti ne tik savo tautiečius, bet ir kitas šalis bei jų gyventojus.

Inteligentiškumas – inteligentiškas žmogus tai tas, kuri garsina savo šalies vardą, domisi kultūra ir yra išprusęs.  Į šį principą įtelpa visi anksčiau vardinti. Nes jei tu būsi katalikiškas, tautiškas, šeimyniškas ir visuomeniškas – tai ir būsi inteligentas. Šį principą kasdienybėje geriausiai galima pritaikyti mokantis ir rodant pavyzdį kitiems.

Ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ yra tartum įrankis siekiant tapti šventais. Mūsų kiekvieno tikslas yra būti šventais. Šį tikslą pasiekti galime tik per pažinimą. Pažinimą viso to, kas yra aplink mus, ir pažinimą Dievo. Kadangi kiekvienas iš mūsų turi laisvą valią, mes turime taip priartėti prie Dievo, kad laisva valia leistumėm jam per mus veikti. Tokiam priartėjimui reikia ne tik tvirtos sąžinės, dorumo ir moralės, bet ir visapusiško pažinimo, o tik pažindami ir darydami gerus darbus Visa atnaujiname Kristuje.

Ruošiantis įžodžiui jau teko susipažinti su ateitininkų istorija. Kaip ateitininkai kūrė ir kuria šiandienos Lietuvą? Kas iš vykusių ir vykstančių ateitininkų veiklų tau kelia didžiausią įspūdį?

Niekam nepaslaptis, kad ateitininkai yra itin unikalūs tuo, kad apjungia nuo mažiausiųjų iki garbaus amžiaus lietuvių. Kadangi mažųjų interesai ir galimybės dažnai skiriasi nuo brandaus amžiaus žmonių, todėl veikla kuriant Lietuvą taip pat yra labai skirtinga. Jaunučiai (iki 14 metų) turi kuopos užsiėmimus, dalyvauja šv. Kazimiero savaitgaly, pagal galimybes prisideda prie žygių ar renginių organizavimo. Moksleiviai ateitininkai (iki 18 m.) patys organizuoja renginius, noriai savanoriauja įvairiuose renginiuose, padeda jaunučiams ateitininkams. Studentai ateitininkai ugdo jaunučius ir moksleivius, organizuoja renginius, dalyvauja visuotinėse iniciatyvose. Sendraugiai ateitininkai ugdo naujus ateitininkus, dalyvauja visuomeninėje veikloje, skatina švietimą ir krikščioniškas vertybes savo aplinkoje. Pats nuostabiausias (mano asmenine nuomone) ateitininkų sugalvotas renginys yra Berčiūnų ateitininkų vasaros stovykla. Tai puikus laikas tiek patobulėti dvasiškai, tiek išsilavinimo prasme, išskirtinė galimybė sutikt naujų, tokias pat vertybes ir mintis brandinančių žmonių, puiki vieta turiningai ir linksmai praleisti laiką.

Ko galėtum palinkėti visiems Vilniaus krašte veikiantiems ateitininkams ir ateitininkų draugams?

Ateitininkams palinkėčiau nebijoti, būti stipriems, ir toliau jungti žmones į šią nuostabią ir didelę organizaciją bei gerai praleisti vasarą ir Visa atnaujinti Kristuje!

 

Rubriką rengia Vilniaus krašto ateitininkų valdyba