ATEININKŲ SEKMADIENIO MINTYS. STASĖ DZENUŠKAITĖ

2017-07-16

Share on Facebook0Share on Google+0
2009 m., kai buvo 85 -eri

Nors neblogai pažįstame bendraamžius ateitininkus, išlieka nemaža dalis neatrastų šviesulių, todėl šiandien kviečiame susipažinti su Stase Dzenuškaite – Šeduvoje gimusia, 92-ąjį gimtadienį atšventusia edukologe, kuri noriai sutiko pasidalinti savo mintimis ir džiaugsmais apie ateitininkiją.

Kada ir kodėl prisijungėte prie ateitininkų veiklos?

Būdama 7-8 metų jau mokėjau Ateitininkų himną. Nuo vaikystės buvau su jais. Ateitininkiškas ugdymasis tęsėsi  ir Šiaulių mergaičių gimnazijoje. O besimokydama  Mažeikių gimnazijoje  iš pačios Julijos Šalkauskienės rankų gavau  Stasio Šalkauskio straipsnį „Jaunuomenė ir Gyvoji Dvasia“ apie jaunimo ugdymą.

Kokią reikšmę ateitininkai turėjo Lietuvos valstybei tuo metu, kai prisijungėte prie veiklos ir šiandien? Kodėl atsirado tokie  pokyčiai ir kaip juos vertinate?

Mano jaunystės metais patriotiškumo  ugdymas bei lietuviškumo skleidimas ir altruizmo skatinimas visuomenėje buvo vyraujanti kryptis mokyklose, universitete. Tai buvo gražios Lietuvos aktyvus auginimas, per jaunimo įsipareigojimą, jautriai  matyti realią situaciją kasdienybėje. Gimnazijoje gavau tikrus pagrindus. Gimnazistai tuomet buvo dideli idealistai, tikėjome tuo ką darėme, ko siekėme. Vadovavomės S. Šalkauskio idėjomis. Gaila, kad jo idėjoms nebuvo lemta įsitvirtinti. Todėl dabar reikia grįžti prie jų. Jis norėjo Gyvosios Dvasios sąjūdžio plačiu mastu. Tai - mūsų šiandieninis rūpestis, nes be Gyvosios dvasios, iš gražiausių žodžių nieko nėra – kaip skiedros. Ir kunigui, ir mokytojui, ir poetui, ir žurnalistui reikalinga Gyvoji dvasia. Gyvosios Dvasios labai reikia mokyklai, reikia Seimui, reikia Prezidentūrai.

Kaip manote, ar lengva šiandienos žmogui atrasti ir išlaikyti tikėjimą? Su kokiais sunkumais jis susiduria ir kas galėtų padėti?

Esame dvasinės tikrovės vaikai, pašaukti gyventi po Šviesos ženklu. Dėkoju Viešpačiui, kad silpstant fizinėms jėgoms galiu išgyventi, V. Mačernio žodžiais tariant, „aukštąsias akimirkas“, dvasinės galios padedama įveikti visus silpnumus, negandas, negalias. Aukščiausiasis suteikia malonę patirti dvasinę pilnatvę, duoda galios tikėti, mylėti, melstis, kurti, bendrauti.

Kuri istorinė ateitininkų asmenybė Jus žavi labiausiai ir kodėl?

Per visą savo gyvenimą sutikau ir tebesutinku daug šviesių, besigręžiančių į Šviesą, dalinančių Šviesą žmonių. Tėvai, didieji ugdytojai: Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina,  kun. Kęstutis Trimakas, Antanas Paškus ir daug daug artimų: brangių, mylimų, kurie man kaip duona, oras ir „gyvasis vanduo“, kaip meilės, vidinės valios šaltiniai. Jau treji metai nesavanaudiška pagalba man labai padeda Maltos savanoriai. Visų geradarių meilė, rūpestis, pagalba žadina manyje Žmogų. Žadina nemeluotą gailestingumą, troškimą padėti, dalinti Šviesą ir dėkoti, dėkoti, dėkoti.

Kaip ateitininkai gali savo kasdieniuose darbuose „Visa atnaujinti Kristuje“ ir kokį pokytį tai atneštų visuomenei?

Keletą dešimtmečių  dirbau ugdomąjį  praktinį (Kuršėnų vaikų namuose 13 metų) ir mokslinį (pedagogikos istorijos  institute) darbą, bei Vilniaus katechetikos centre. Per pastaruosius 12 metų  „susižiedavau“ su poetine kūryba. Išleista „Krikščioniškosios meilės ženklai Marijos Pečkauskaitės tikrovėje“ ir 6 poezijos knygos: „Šaukia balti krantai“ (2007), „Viešpaties rankose“ (2008), „Kokios spalvos ilgesys“ (2011), „Gulbės parskrido“ (2012), „Kaktuso spygliuos pražydusi“ (2014), „Niekada niekada ne viena“ (2016). Buvusi kolegė edukologė A. Tamulaitinė teigia, jog „manoji poezija yra ypač vertinga kaip liudijimas, kad ir labai fiziškai silpnas žmogus gali sieloje rasti jėgos dainuoti šviesą, meilę, džiaugsmą, kad žmogaus dvasia yra stipresnė už skaudžiausias negales“.

Ko galėtumėte palinkėti jauniesiems ateitininkams, moksleiviams ir studentams pasiryžusiems „Visa atnaujinti Kristuje“?

Eilėraščiai man yra dvasinės kūrybos šaltinis, ir „Jokūbo kopėčios“, kuriomis kopiu į sielos viršukalnę – artėju prie amžinybės. Eilėraščiais save auklėju, meldžiuosi – šlovinu Viešpatį ir dėkoju Jam už visa, ką jis man skiria. Kurdama eilėraštį pasijuntu bendraautore  ir su ateitininkais, kurie vienokia ar kitokia kūryba kelia savo bei kitų širdis aukštyn. Pridedu  3 eilėraščius.

 

NE VIENA
Niekada niekada
ne viena.
Niekada niekada
ne liūdna.
Mylimieji kartu.
Mylintieji drauge.
Sieloje
jūsų širdys
jūsų akys
jūsų lūpos.
Švelnumo banga manąją būtį
kaip motina kūdikį
supa.
Jei lietus –
sidabrinis.
Jei sniegas –
iš kvepiančių
vyšnios žiedų.
Jei sparnai –
tai dangaus angelų.
Niekada niekada
ne viena.
Niekada niekada
ne liūdna.
Mylimieji kartu.
Mylintieji drauge.
Meilės spindinčiais lieptais
per dykumas
per bedugnes.

 

SEKMADIENIS
Kas taip anksti pasibeldė —
kas taip tyliai, taip švelniai?
kas šešėlius nuo širdies ir nuo veido?
Kas, kaip Motina kūdikį, dvasią pakėlė?
Sekmadienis!
Virš kasdienos  pilkumų,
virš nemeilių,
virš tikėjimo skurdo,
Kaip giliųjų ežerų lelija,
tyra,
skaisti,
balta.
Kartu su sekmadienio saule,
OSTIJA kyla.
Klaupkis širdie.
Ostijos spinduliai keičia visatos esimą.
Paima širdį kietą, akmeninę,
Kaip gimstant, Viešpaties dovanotą
švelnią,
jautrią,
gerą grąžina.
Ostijos spinduliai nušviečia takus į kitą, —
į šviesos,
į meilės,
į džiaugsmo tikrovę.
Širdie, giedok Gloria!
Kas taip anksti pasibeldė?
Kas šešėlius nuo širdies ir nuo veido?

KAKTUSO SPYGLIUOS PRAŽYDUSI
Iš kur, širdie,
tas rožių dvelksmas
gruodžio rytą?...
Iš kur ta
gruodžio saulės
šiluma?
Iš kur tas džiaugsmas –
žiedas,
kaktuso spygliuos
švelniai pražydęs?
Už ką man, Viešpatie,
ta Tavo dovana?
Už ką Tu leidai
angelo sparnams
paliesti
mano pilką,
mano skaudžią dieną.
Kad ir ji
kaip ta švelni gėlė
Kad ir ji
kaip kaktuso spygliuos
pražydusi...

 

Rubriką rengia Vilniaus krašto ateitininkai

Susisiek

Ateitininkų federacija
Laisvės al. 13,
LT-44238 Kaunas

af@ateitis.lt
Tel.: +370 699 28 557
http://www.ateitis.lt

Duomenys kaupiami ir saugomi juridinių asmenų registre, kodas 191956728