Arkivyskupo Gintaro Grušo kalba Vasario 16-osios pokylyje

2020-02-19

Share on Facebook0Share on Google+0
2020-02-15-2F2__3847

// Vasario 16-osios pokylis //

Brangūs ateitininkai ir visi šventės dalyviai,

susirinkome Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės išvakarėse, kad švęstume šiais metais Seimo paskelbtus Ateitininkų metus, minėdami 110-ąsias ateitininkijos gyvavimo metines. Ateitininkų metų paskelbimas yra išties reikšmingas mūsų veiklos pripažinimas valstybiniu mastu. Ateitininkija ir jos nariai kartu su visa tauta džiaugėsi laisve, o ją praradus kovojo dėl jos ginklais, politiniais kanalais ir malda. Šiandien vėl džiaugdamiesi laisva tėvyne renkamės minėti Valstybės laisvę ir, dėkodami Dievui, ją švęsti.

Kaskart, minint svarbias sukaktis, yra gera proga ne tik žvelgti į nueitą kelią, bet, grįžus prie ištakų, pritaikyti jas šiandienai ir nusibrėžti ateities perspektyvas. Tą darome asmeniškai Gavėnios pradžioje, kai Bažnyčia primena mums dvasinio gyvenimo pamatus: maldą, pasninką ir išmaldą. Tą daro ir geri profesionalų sportininkų treneriai sezono pradžioje, primindami jiems pačius jų sporto pagrindus, nes nuo šių pagrindų meistriškumo priklauso visa tolimesnė jų sėkmė. Taip ir mums šiais metais būtina grįžti prie mūsų organizacijos pamatų ir ją pritaikyti šių dienų situacijai.

Tokią refleksiją norėčiau pradėti išsikeldamas tris pamatinius Prano Dovydaičio užduotus klausimus: kuo mes save laikome ir kodėl? Ką mes aplink save matome? Ir kokios mūsų priedermės, siekiai bei keliai?

Taigi, kuo mes save laikome ir kodėl? Grįžkime prie ištakų. Ką reiškė būti krikščioniu Prano Dovydaičio laikais? Nuo savo kaimo mokyklos laikų iki mirties Sverdlovsko kalėjime Dovydaitis susidurdavo su įvairiausiais persekiojimais: jei ne draudimais, tai apribojimais, jei ne pašaipomis, tai kenkimu karjerai. Pora pavyzdžių: moksleiviui Dovydaičiui lankant mokyklą, į ją negalėjo įžengti kunigas, – tikybą buvo leidžiama dėstyti tik pasauliečiui. Kitas pavyzdys: Dovydaičiui tapus ministru pirmininku, jo ministrų kabinetą demagogai praminė „Gyvojo rožančiaus“ kabinetu.

Visgi apskritai Dievas žmonėms – ypač kaimuose – buvo labai svarbus, jų gyvenimas buvo persmelktas tikėjimo. Neabejotinai mažiau buvo kvestionuojamos tikėjimo tiesos. Žmonės tikrai daugiau melsdavosi. Galbūt teologinis išprusimas nebuvo platus, tačiau tikėjimo paprastumas nekliudė maldos gyliui. Pasitikėjimas Dievo Apvaizda, pasivedimas Jo valiai, klusnumas Bažnyčios autoritetams buvo nepalyginamai didesni nei šiomis dienomis. Trumpai tariant, krikščionio kataliko laikyseną tuo metu būtų galima apibūdinti trimis žodžiais: „Pray, Pay and Obey“ (Melskis, remk Bažnyčią ir būk klusnus).

Sąmoningesnis katalikų pasauliečių dalyvavimas prasidėjo išgirdus popiežiaus Pijaus X raginimą, primenant apaštalą Paulių, visa atnaujinti Kristuje. Tai buvo esminis įkvėpimas kuriant ateitininkų sąjūdį, siekusį „savo darbais ir gyvenimu visa atnaujinti Kristuje – meilę Kristui ir žmogui darbais paliudyti.“ Dovydaitis, kaip idėjinis vadas, dažnai ir nedviprasmiškai primindavo, kad atsinaujinimo ir atnaujinimo darbas yra įmanomas tik gyvenant tikėjimu į Kristų ir siekiant šventumo. Pasak Juozo Girniaus, „ateitininkijos pradėtas sąjūdis sudarė pagrindą ir apskritai katalikų organizaciniam gyvenimui. Istoriškai žvelgiant, ateitininkai yra ne eilinė organizacija šalia daugelio kitų, o epochinės reikšmės sąjūdis“. Paraleliai visoje Europoje kilo Actio Catholica judėjimas su savo išraiškų įvairove, kurio veiklos naujoviškumą galutinai patvirtino II Vatikano Susirinkimo mokymas apie visuotinį pašaukimą į šventumą ir pasauliečių apaštalavimą. Čia ypač svarbu prisiminti pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes ir dekretą dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem.

Vėlesni popiežiai vis daugiau kalbėjo apie pasauliečių įsitraukimą į Bažnyčios misiją ir Bažnyčia vis labiau atsivėrė jų veiklai. Jono Pauliaus II apaštalinis paraginimas apie pasauliečių misiją Bažnyčioje ir pasaulyje Christifideles Laici (1988), Benedikto XVI kreipimaisi, susiję su bendra pasauliečių ir hierarchų atsakomybe[i], popiežiaus Pranciškaus Gaudete et Exsultate, nuolatinė aštri klerikalizmo kritika bei konkretus pasauliečių įgalinimas įvairiose Vatikano struktūrose, net Querida Amazonia, ką tik trečiadienį pasirodęs popiežiaus dokumentas, taip pat kalba apie aktyvesnį pasauliečių įsitraukimą vykdant Bažnyčios misiją – visa tai byloja, kad šiandien esame Bažnyčia, kurioje pasauliečiai turi ypatingą pašaukimą apaštalauti; jie, kartu su dvasininkais, yra Bažnyčios rankos.

Tad kaip šiandien mes, katalikai, save suvokiame? Kaip vieno Kristaus Kūno nariai, krikštu tapę Bažnyčios, Dievo tautos dalimi. Kiekvienas savaip įsipareigojame gyventi krikšto pažadais ir juos vykdyti savo gyvenime: vieni – Santuokos sakramentu, kiti – vienuoliniais įžadais, dar kiti – kunigo šventimų pažadais. Nėra „aukštesnių“ ar „žemesnių“, „pirmarūšių“ ar „antrarūšių“ Bažnyčios narių. Krikštu tampame lygūs Dievo akyse, per krikštą tampame broliais ir seserimis vieni kitiems. Šiandien itin svarbi tikėjimo branda, kuri neatsiranda savaime. Tikėjimas siekia būti suprastas, permąstytas, įkūnytas kasdieniuose pasirinkimuose. Šiomis dienomis tikrai yra beveik neribotos galimybės pasiekti norimą informaciją, įgyti teologinių žinių, skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą, gilintis į Bažnyčios mokymą, viešai aptarinėti aktualius klausimus ir problemas. Yra taip pat ir galimybė pasiklysti tarp įvairių teologinių svarstymų bei nuomonių. Todėl itin svarbu įsisąmoninti asmeninę atsakomybę ir patiems imtis krikščioniško ugdymosi. Neabejotina, kad teorinės žinios nebus veiksmingos, jei stokosime sakramentinės nuovokos bei praktikos. Niekas nepasikeitė nuo „Ateityje“ prieš šimtą metų išspausdintos Prano Dovydaičio minties: „Ateitininkų būrelių gyvenimas nuo šios dienos privalo būt grįstas eucharistiniais pagrindais“ (1921 m. „Ateitis“). „Eucharistinis gyvenimas juose privalo būt ir viršūnė“– tęsė jis. Šį įstabi jo ištara beveik pažodžiui nuskambės po keturiasdešimt dvejų metų, antrojo Vatikano Susirinkimo metu: „Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, jie Dievui atnašauja dievišką auką ir kartu su ja save pačius“ (Lumen Gentium, 11). Katalikų Bažnyčios Katekizmas priduria: „Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti“ (1324). Tai labai svarbu įsisąmoninti – mūsų veikla turi kilti iš Eucharistijos, kuri yra ne tik vienybės sakramentas, bet ir mūsų dvasią stiprinantis maistas. Reguliarus dalyvavimas Eucharistijoje būtinas mūsų krikščioniškajam atsparumui stiprinti, nes visuomenė jau seniai nebesuteikia vertybinės ginkluotės ir apsauginių šarvų, būtinų kontrakultūrinėje kovoje.

Antras klausimas: ką mes matome aplink save? Dovydaitis, vėlgi, tautiniame atgimime matydamas Rusų mokyklose studijavusių lietuvių šviesuolių polinkį persiimti įvairiais „-izmais“ ir nepaisyti tikėjimo vertybių, perspėjo dėl šio pavojaus. Jis rašė: „Visi tie -izmai buvo vienu atžvilgiu lygūs“, būtent, visi jie „lygiai neigė tikėjimo reikšmę žmonių gyvenime“. „Todėl – pasak J. Girniaus – ir lietuvių šviesuoliai rusų mokyklose virto „žmonėmis be tikėjimo“ – laisvamaniškais indiferentais ar tiesiog ateistais.“ Ar kas nors čia iš esmės pasikeitė per praėjusį šimtmetį? Manau, kad tų -izmų sąrašas smarkiai išsiplėtęs ir net pavojingesnis negu prieš 110 metų. Norėčiau aptarti keletą mūsų laikmečio -izmų.

Mūsų visuomenėse vis dar matome statyto socializmo, komunizmo, nacizmo griaunančias ir naikinančias pasekmes . Kiek pasiglemžta gyvybių, kiek skausmo bei negyjančių žaizdų jos atnešė mums ir kitoms pasaulio tautoms.

Šiandien politikos filosofai kalba apie mūsų kultūrą persmelkiančią liberalizmo ideologiją: daug vilčių ir lūkesčių kėlusią Vakarų politinę ideologiją, kuri palaipsniui ėmė griauti pati save ir visuomenę, kurią siekė sukurti, sukeldama prielaidas autoritarinių režimų atsiradimo pavojui. Sistema, kuri savo idėja siekė kuo daugiau individo laisvių, teisių ir galimybių, rodos, atveda prie vis didesnio žodžio, minties ir akademinės laisvės suvaržymo, šeimos institucijos irimo ir kultūrinės tapatybės nykimo, socialinės nelygybės didėjimo, piliečių ir centrinės valdžios susvetimėjimo, universitetų technokratėjimo ir švietimo, grįsto humanitariniais mokslais, išsižadėjimo. Individo laisvių ir teisių sureikšminimas palaipsniui veda į tai, kad valdžia, siekdama užimti Dievo vietą pasaulyje, imasi nuspręsti, kas yra lytis, šeima, tiesa ir panašūs dalykai, kuriems apibrėžti iki tol pakakdavo apreiškimo tiesų ir sveiko proto. Valstybė vis labiau linksta kontroliuoti piliečių gyvenimą: pavyzdžiui, prisidengdama „saugumo siekiu“ vis išmanesnėmis technologijomis renka asmeninius duomenis – taip įsiveržia į privatų asmens gyvenimą; pasitelkdama „tolerancijos“ ar „diskriminacijos“ sąvokas iš viešo diskurso siekia išstumti religiją. Visuomenių poliarizacija, pasidalinimas auga, nepaisant šalių išsivystymo lygio.

Objektyvios tiesos ir objektyvių normų neigimas – reliatyvizmas – tikėjimo plotmėje tik pagilina nuodėmės pajautos krizę ir kelia krikščionybei dar didesnį iššūkį – atlaikyti savo išskirtinumą „religinių pasirinkimų“ mugėje. Reliatyvizmas glaudžiai susijęs su genderizmu, įnešusiu didžiulę sumaištį lytinėje – ypač jaunų – žmonių savivokoje ir bandančiu nutildyti sveikos nuovokos nepraradusius asmenis. Visose socialinio gyvenimo plotmėse įsigalėjęs individualizmas kasa duobę bendro gėrio siekimui, pilietiškumui ir mums, katalikams, taip svarbiam bendruomeniškumui.

Kiti du kraštutinumai, į kuriuos noriu atkreipti dėmesį, tai nacionalizmas ir globalizmas. Įvairios nacionalizmo grimasos reiškiasi kitų tautų žmonių žeminimu ir niekinimu, jų atmetimu, o savos tautos kėlimu aukščiau kitų. Stasys Šalkauskis „Ateitininkų ideologijoje“ rašė: „Tik tas, kas moka išmintingai mylėti savo tautą, atjaus kitų tautų vertę ir supras, kad santykiuose su kitomis tautomis idealu yra toji krikščioniškoji meilė, kuri pritaikyta tautoms, liepia tikram patriotui mylėti kitas tautas kaip savąją.“ Kita vertus, turime globalizmo ideologiją, kuri kultūrinį, tautinį ir religinį savitumą siekia suniveliuoti visuotiniu mastu – suvienodinti politinę ir valdžios sistemą, šalinant trukdžius. Tai kas kita nei globalizacija, kuri gali nešti ir daugybę gerų vaisių – tiek ekonomine, rinkų prasme, tiek ir religijos atžvilgiu. Esame visuotinė Katalikų Bažnyčia, siunčiama į visą pasaulį padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmonės.

Visus šiuos ir kitus procesus milžinišku greičiu spartina technologinė pažanga. Gyvendami informacijos pertekliaus laikais sunkiai spėjame persiorientuoti: keičiasi socialinių ryšių, tarpusavio bendravimo, darbo pobūdis ir tempas. Informacijos perteklius vargina, o socialiniai tinklai didina vienišumą. Platus technologijų naudojimas keičia ir žmogišką galią sutelkti dėmesį, taip būtiną tikrajai maldai.

Sociologai dabartinei visuomenei nusakyti naudoja VUCA terminą, atspindintį esminius visuomenės bruožus: kintamumą (Volatility), netikrumą (Uncerntainty), kompleksiškumą (Complexity) ir dviprasmiškumą (Ambiguity). Visi šie reiškiniai visuomenę ir socialinius ryšius daro varginančius ir sunkiai nuspėjamus. Todėl ypač svarbu išsikelti sau trečią klausimą: kokios mūsų – krikščionių, katalikų, ateitininkų – priedermės, siekiai ir keliai?

Kiek ir kaip keistųsi laikai ar visuomenės, „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Tai yra faktas ir tai – mūsų inkaras šioje audringoje VUCA jūroje. Krikščioniškosios antropologijos pažinimas, įsisąmoninimas ir perdavimas laiduos mums patiems sveiką žmogiškumo išgyvenimą ir padės kitiems atrasti vertybinį stuburą. Nepasakysiu nieko naujo – tikėjimas įkūnijamas juo gyvenant. Mūsų pirminė užduotis – liudyti Kristų savo gyvenimu. Turėtume sąžiningai pažvelgti į savo gyvenimą ir persvarstyti savo įsitikinimus: kiekvienas atrasime stabų, kurių reikia atsisakyti. Negalime išvengti evangelizacijos, nes „visa Bažnyčia yra misijinė, ir evangelizavimo darbas yra pagrindinis Dievo tautos uždavinys“ (Ad Gentes, 35). „Evangelijos skelbimas Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama, “ – sakė popiežius Paulius VI (Evangelii Nuntiandi, 5). Kiekvienu laiku turime pareigą ieškoti jam tinkamų evangelizavimo būdų. Ateitininkija visada siekė skleisti Gerąją Naujieną per išsilavinimą. Šis būdas nepaseno, ši užduotis neišnyksta. Turime rasti tinkamus būdus perduoti krikščioniškąsias vertybes, argumentuotai dalyvauti akademiniame ir viešajame diskurse, kalbėti dabarties žmonėms suprantama kalba. Turime kūrybingai ieškoti būdų ir sprendimų „visa atnaujinti Kristuje“.

Susirinkome čia Vasario 16-osios išvakarėse kartu švęsti ir Lietuvos valstybės atkūrimo dienos. Galime sakyti, kad mes, ateitininkai, per ateitininkus signatarus Dovydaitį, Stulginskį, Bizauską turime tiesioginę savo dalį Nepriklausomybės Akto pasirašyme. Tai garbė ir atsakomybė. Nuolat puoselėkime giluminį laisvės troškimą. Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako, kad tikroji laisvė yra „ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas“ (1712). „Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų palaima“ (KBK 1731). „Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui“ (KBK 1733).

Ir baigdamas noriu pasiūlyti raktą, kaip ateitininkų idealai bei principai gali tapti keliu į tikrąją laisvę. Po 110 metų, matome kad nors aplink apie mus daug kas keičiasi, tie patys mūsų penki principai tikslingai veikia kovojant ir apsaugant nuo šių dienų -izmų. Mūsų prinicipų -umai ir šiandien veikia kaip priešnuodis šių dienų mus supantiems ir slegiantiems -izmams.

Katalikiškumas yra neabejotina atsvara religiniam reliatyvizmui, agnosticizmui, ateizmui. Ateitininkas, gilindamasis į Bažnyčios mokymą ir stengdamasis pagal jį gyventi, liudija, apaštalauja ir patvirtina apreikštąją tiesą, visuotinių moralės normų egzistavimą ir paveikumą.

Tautiškumas, ateitininko puoselėjimas, pasipriešina ir užkerta kelią tiek globalizmui, siekiančiam tautas suniveliuoti ir uzurpuoti, tiek nacionalizmui, savo tautą iškeliančiam aukščiau kitų. Mylėdamas Lietuvą, lietuvių kalbą ir istoriją, dirbdamas Lietuvos labui, ateitininkas liudija ir patvirtina, kad tautų bei kultūrų savitumas yra vertybė, kurią dera saugoti ir dėl kurios verta kovoti bei dirbti ir toliau kuriant savąją kultūrą. Juk ir šių metų šūkis yra „Ateikite kurti“.

Šeimyniškumas be jokios abejonės yra priešprieša individualizmui. Būdamas geras šeimos narys, gerbdamas savo tėvus ir mylėdamas savo brolius bei seseris, ateitininkas liudija ir patvirtina, kad žmogus sukurtas ne savanaudiškai saviraiškai, o gyvenimui dėl kitų, dėl Kito. Namų Bažnyčia duoda vaikams pirmąją bendruomenės patirtį. Čia ir išmokstama, kaip gyventi atsižvelgiant ne tik į savo norus, bet atpažįstant ir kito žmogaus poreikius ir svarbą.

Inteligentiškumas yra būtinas priešnuodis reliatyvizmui. Siekdamas aukštų idealų, studijuodamas, plėsdamas interesų ratą bei ugdydamas stiprų charakterį, ateitininkas liudija ir patvirtina gebėjimą išlikti atsparus įvairioms ideologijoms ir išlaikyti vertybinį stuburą. Kartu tai Tiesos ieškojimas, remiantis tikėjimu ir mokslu; sugebėjimas kartu ieškoti tiesos ir ją skleisti, dalintis, vedant į ją kitus.

Visuomeniškumas – aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime – yra vienas iš būdų atsispirti liberalizmo ideologijos pasekmėms ir destrukcijai. Ateitininkas, suprasdamas, kad yra visuomenės narys, jausdamas atsakomybę už kitus, liudija ir patvirtina, jog įmanoma išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp pagarbos asmens teisėms bei laisvėms ir bendrojo gėrio siekimo. Tokį visuomeniškumą rodė ne tik ateitininkai, pasirašę Vasario 16-tosios Nepriklausomybės aktą, bet ir tie, kurie išėjo kovoti už Tėvynės laisvę, tie, kurie įvairiais būdais, kad ir išblaškyti po visą pasaulį, nepamiršo nepriklausomos valstybės idealo ir siekio pavieniui ar kartu dirbant ir kovojant tą laisvę atkurti.

Šiandienos pokylis labai gražiai simbolizuoja ir atspindi katalikiškos gyvensenos perspektyvą: švęsti ir veikti. Veikimas kyla iš šventimo, kaip jau minėjau kalbėdamas apie Eucharistiją. Švenčiame ją, kad patys būtume pašventinti ir kad paskui savo darbu bei veikla pašventintume pasaulį. Švęskime ir savo laisvę ir nepriklausomybę, kad būtume sustiprinti ja gyventi ir savo gyvenimu, savo kasdieniais veiksmais ją įtvirtinti ir ją apginti.

Garbė Kristui!

 

Ateitininkų Dvasios vadas arkivyskupas Gintaras Grušas

Kalba Valstybės atkūrimo dienos pokylyje Kaune, 2020-02-15

 

[i] 2009 m. Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis Romos sielovadiniame sąskrydyje „Narystė Bažnyčioje ir bendroji atsakomybė“; 2012 m. Popiežiaus Benedikto XVI žinia VI eilinės Tarptautinio forumo Actio Catholica asamblėjos „Bendroji atsakomybė už buvimą Bažnyčioje ir jos veikimą“ atidarymo proga.

 

Susisiek

Ateitininkų federacija
Laisvės al. 13,
LT-44238 Kaunas

af@ateitis.lt
Tel.: +370 699 28 557
http://www.ateitis.lt

Korespondencijos adresas
Aušros Vartų g. 12-115,
01303 Vilnius
AF sekretoriato priėmimo valandos
I,III,V – 14-17 val.
II,IV – 14-18 val.

Duomenys kaupiami ir saugomi juridinių asmenų registre, kodas 191956728